Kovo 27–29 d. Birštone siautė festivalis „Birštonas Jazz“. Seniai klausytojų pamėgto festivalio scenoje muzikavo ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš Latvijos, Estijos, Danijos, Šveicarijos, Suomijos, Lenkijos, Izraelio, Vengrijos, Italijos, Prancūzijos, JAV ir Puerto Riko. Koks spalvingas garsynas! Bet ar tik muzika jau dvidešimt trečią kartą vilioja visus susiburti draugėn? Čia tvyro ypatinga, tik šiam festivaliui būdinga dvasia, ją kuria patys žmonės, jaučiantys palaimą būti kartu. Taigi ne muzikos analizė, o lankytojų ir dalyvių pasakojimai geriausiai teatskleis šią „Birštonas Jazz“ paslaptį, patvirtins mano nuojautas, apimančias kiekvienąsyk apsilankant Birštono džiazo bendruomenėje. Mes visi tada tampame jos nariais!

Vienas svarbiausių ir ištikimiausių narių yra mano dėdė birštonietis Bernardas Arčikauskas. Jo vaidmuo festivalyje – palaikyti gerą aurą, rūpintis, kad muzikantai nepraalktų ir juo labiau neištrokštų, o ištroškę visada turėtų ko paragauti. Kas gi kitas, jei ne Benas (kurį, beje, nuo mažų dienų prisimenu kaip įkvepiantį pasakorių), geriausiai papasakos užkulisių naujienas ar prisiminimus? Skaitytojams pateikiu originalius mūsų išsaugotų džiazuojančių pokalbių fragmentus.

 

LMTA bigbendas, Vytauto Suslavičiaus nuotr.

 

Benai, kaip atsiradote festivalyje „Birštonas Jazz“?

Iš pradžių buvau tik žiūrovas. Po truputį užsimezgė ryšys su Zigmu (Zigmas Vileikis, festivalio vadovas – aut. past.). Visąlaik reikia pagalbos, tai gerai, sakau, padėsiu. Ir dar sakau: kur daugiau sutiksi visokius senus draugus? Kai kurie vyresni už mane, kitų jau nebėra... Būdavo, ateina pianistas Molokojedovas, aš jam sakau: maestro, dar padarysit vieną čerkiuką? Sako, padarysiu, bet žinok, turėsi mane į viešbutį parvest. Tai mes už parankės, ir drožiam į viešbutį. Žinai, vyksta čia visokių kuriozų... Ar pažįsti Dovydą? Groja saksofonu...

Stalmokas? Mano kurso draugas.

Dovydas irgi grojo, grojo... Vaikinas jaunas, neapskaičiavo. Klausiu, Dovydai, kur gyveni? Kuriam viešbuty? Jis sako: nežinau. Tai kaip dabar bus? Sakyk, kokias įsimintinas vietas matei aplink tą viešbutį? Sako, bažnyčios varpus girdėjau... Tai daugmaž aišku. Sakau, einam. Prie bažnyčios yra namai, kuriuos klebonas viešbučiu vadina.

Kauno menininkų namuose lankydavosi tokie Paršeliūnai. Tėvas ir sūnus. Jie restauruoja instrumentus. Kaune buvo laikomi geriausiais meistrais ir prieš koncertus visada derindavo fortepijoną. Ir čia atvažiuodavo derinti. Vienas Paršeliūnas žiūri, žiūri į mane ir sako: čia jūs? Juk Kauno menininkų namuose buvote direktorius. Tai ką čia dabar veikiate? O aš atsakau: žinot, tai mano sena svajonė – padirbėti barmenu. Keliskart prašiausi, bet niekas nesutinka vienai dienai priimti. Ar jūs rimtai šnekat? Ai, sakau, nerimtai... Juokauju. Šiaip, sakau, linksminamės.

 

Dainiaus Pulausko TRIO, Vytauto Suslavičiaus nuotr.

 

Apie ką dar šnekasi muzikantai užkulisiuose?

Apie muziką šneka mažai...

Labai keista, kaip taip gali būti?

Šneka apie įvairius nuotykius, dalinasi juokingais prisiminimais... Kai Džyza atvažiuodavo, jį pažindavo pusė Birštono. Jis mokėjo su visom valytojom pabendrauti, pakalbinti, anekdotą kokį papasakodavo.

Kiek kartų dalyvavote festivalyje?

Pirmuose trijuose nesu buvęs, o nuo 1987-ųjų jau visuose festivaliuose dalyvavau. Savanoriauju kokį dešimtą kartą...

Turbūt per šitiek metų įvyko daug pokyčių ir festivalyje, ir kultūros centre?

Tam kambarėly, kur užkandam ir atsigeriam, buvo biblioteka. Kurhauzo nebuvo. Džemai vykdavo palapinėj. Pastatydavo palapinę, o kovą dar kartais sninga!.. Ta palapinė užšąla, muzikantai visi su paltais groja! Atvažiuodavo senieji – Vyšniauskas, Joffė. Ten jiems pastatydavo šildytuvus, bet kiek tu pripūsi šilto oro į tokią didžiulę palapinę? Tačiau visiems būdavo smagu! Dar buvo toks apleistas restoranas. Anuomet jo salėje savininko leidimu rengdavo džemus. Savininkas sako: darykit, ką norit, kad ir nugriaukit. O kai kurhauzą suremontavo, viskas „sukultūrėjo“, dingo draivas...

Pamenu, buvo Kęstutis Lušas, džiazo kompozitorius ir pianistas. Kai mokiausi Kaune, vienoje gatvėje gyvenom. Tai jis festivalyje vienas pirmųjų gavo prizą. Lušas, Švabas, Janušaitis, Nazarovas – jie buvo klasiokai ir visi pasuko į džiazą. Lušas seniai miręs. Jau daug draugų nebėra... Anksčiau būdavo taip: aš lašinius pjaustau, o toks ūkininkas iš kaimo samagono kanistrus atveža, naminės duonos...

 

Collaborative Jazz Septet, Vytauto Suslavičiaus nuotr.

 

Kaip tik norėjau klausti, kuo „Birštonas Jazz“ išsiskiria iš kitų Lietuvos džiazo festivalių.

Aš sakyčiau taip: į Birštoną atvažiuoji kaip pas mamą į kaimą. Dideliuose miestuose – daug judesio. O čia visi vaikšto sau ramiai, lėtai krantine palei Nemuną, užsuka į kavinę... Šeimas atsiveža.

Tai šeimų festivalis!

Taip! Su šeima atvyksta kas antras lankytojas. Būgnininkas Gediminas Laurinavičius gavo viešbuty kambariuką, bet atvyko jo šeimyna su anūkais, mažais vaikais. Aš jam ir sakau: tai tu mano namuose nakvok kad ir tris naktis! Mes kaip šeima: po džemų paryčiais pareinam, o ryte drauge išeinam.           

Dabar – patogūs laikai. Visi nori patogiai išsimiegot. O anksčiau, būdavo, prisiklausęs džiazo kas nors atsisėsdavo ir užmigdavo laiptinėje prie radiatoriaus. Niekas nekreipdavo dėmesio, buvo pripratę taip gyvent. Kažkas namo pėsčiom kulniuodavo į Prienus... Sykį suorganizavau gal 20 čiužinių pernakvot studentams, atvažiavusiems džiazo pasiklausyti.

Ar džiazmenai turi humoro jausmą?

Dar ir kokį.

Gerą?

Gerą!

Man jie atrodo rimti žmonės.

Taip tik atrodo, iki kol nueina į kambariuką: ten viskas pradeda keistis, vieni kitus traukia per dantį...

 

Vytauto Suslavičiaus nuotr.

 

Tasai kambariukas lyg kokia slapta, ypatinga erdvė...

Taip, nes jame, kaip sakoma, sueina visi galai. Visi vieni apie kitus sužino, kas ką geria, o ko negeria.

Vienas iš galingiausių šposų: man sūnus iš Anglijos parvežė jamaikietišką kepurę su prikabintais dredais. Atėjau su ja į festivalį. Nieko nežinojau, „ant bajerio“ ją užsidėjau, pasipuošiau. Kambariuke sutikau dainininkę. Sustojo ji ir žiūri į mane... Žiūri, žiūri ir pradeda juoktis žemu gomuriniu balsu. Apsikabino lyg savą – ji gi, pasirodo, iš Jamaikos!

Dar buvo kitas linksmas nutikimas. Teluchinas, kuris groja kokiais penkiais ar šešiais instrumentais, klausia: ar gali paskolint šaukštą? Vova, kam tau šaukštas? Jis atsako: atsivežiau savo maisto, bet šaukštą užmiršau. Betgi Vova, čia „Birštonas Jazz“, čia yra maisto. Pasirodo, jis tapo veganu, gaminasi sau maistą Kaune ir atsiveža. Tai aš jam ir sakau: galiu paskolint, bet tik tuo atveju, jeigu grąžinsi. Paskui Vova sako: žinok, aš jį ir išploviau.

Vova grodavo su visais. Jeigu kam nors ko nors trūksta, tai jis tinka.

Koks yra Zigmas Vileikis kaip kultūros centro ir džiazo festivalio vadovas?

Labai geras. Jis turėjo triskart nacionalinę gauti. Zigmas ateina pirmutinis, išeina paskutinis. Atrodo, tik prabėga pro šalį, bet iš tikrųjų viską mato ir nurodo, kur reikėtų atkreipti dėmesį, ką dar nuveikti. Mes gerai sutariam. Aš kartais jo pasiklausiu dėl maitinimo ar puošmenų, o jis atsako: tu pats turi žinoti. Ir viskas aišku. Suprantu – jeigu kažkur bėga, nereikia jo nuo pagrindinės minties atitraukti. Per tiek metų jį perpratau. Kartais iš darbuotojų kas nors būna nepatenkintas, kad Zigmas nepakankamai aiškius nurodymus duoda... Bet juk jis dažniausiai sprendžia kokius penkiasdešimt reikalų vienu metu! Kiekvienas turi būti savarankiškas. Aš jiems sakau: jūs turit labai gerą vadovą. Negi galvojat, kad jam lengva vadovauti? Jis už viską atsakingas, taip pat už kiekvieno iš jūsų algą.

Čia viskas sėkmingai vyksta didžiulio įdirbio dėka. Kiekvienas muzikantas gauna dėmesio. Todėl kiekvienas jaučia pareigą atvykti į Birštoną pagroti. Kaip pas Zigmą nevažiuosi? Reikia važiuoti. Jis visada buvo dėmesingas. Valdžios keičiasi, o festivalis gyvas! Pas mus visi juokiasi: jeigu tik kuris meras sugalvos Zigmą atleisti iš darbo, pralaimės rinkimus. Birštoniečiai neatleistų... Ir dėl finansavimo jis moka tartis. Atvažiuoja geras žmogus, tai kaipgi jam neduos pinigų?

 „Birštonas Jazz“ yra kaip dvasinis reiškinys, be kurio miestas jau neįsivaizduojamas. Festivalis gal net ryškesnis negu SPA veikla?

Taip! Iš užsienių parvažiuoja į Birštoną atostogų būtent festivalio savaitgalį. Išsibarstę po pasaulį, kas Vokietijoj, kas Anglijoj gyvena, šia proga visi susitinka, pasimato. Jie grįžta, nes pradėjo eiti į džiazą dar vaikystėje... Vienos didelės valstybinės įmonės generalinis direktorius nuolat atvyksta į festivalį. Aš jo klausiu: ar esate bent vieną praleidęs? O jis atsako: esu tik kelis koncertus praleidęs, bet pačių festivalių – nė vieno.  

Neįtikėtina... Iš kur tokia ištikimybė?

Matyt, patinka džiazas ir atmosfera. Visi čia atsipalaiduoja...

Birštono bendruomenė labai stipri. Kai nusprendžia – šį savaitgalį bus džiazas, visiems tai tampa šventas reikalas, tomis dienomis net policija nebaudžia, tik perspėja. Šiandien pareigūnai Zigmui ant automobilio buvo užklijavę baudos lipduką prie kurhauzo. Neatpažino, kad tai festivalio organizatoriaus mašina, jis tik trumpam ten buvo sustojęs. Paskui baudą anuliavo.

Kokie žmonės dirba festivalyje?

 Kai vyksta festivalis, visi prisideda, susikoncentruoja ir laiko nebeskaičiuoja. Kai kurios tetos jau pensinio amžiaus. Jos išeina namo ketvirtą ryto, o ryte vėl ateina ir sako: numigau kelias valandas. Pats Zigmas ryte visus apibėga, tada ir kitiems gėda tingėti.

Benai, jei kartais neliktų „Birštonas Jazz“... Ką darytumėte?

Turbūt eičiau ieškoti kokios kitos bendruomenės. Žmogus yra sociali būtybė. Jis turi bendrauti su kitais, nes jeigu nebendrauja, sulaukėja, grįžta į praeitus amžius. Čia yra daug smagių, malonių žmonių. Dauguma labai geranoriškai nusiteikę. Ateini ir gauni tokią dozę... Žinai, kad ir kaip garbingai stengiuosi elgtis, nemėgstu vaikščioti į laidotuves. Ten – „ne mano“, o čia – „mano“. Man čia gera, smagu... Nesunku išplaut puodelį, aptarnauti. Nes ši aura, šie žmonės, kuriuos čia sutinku, man yra svarbiau netgi už tai, ką pats čia veikiu.

 

Šioje vietoje galėtume baigti pokalbį, o su juo ir visą pasakojimą, nes ką tik buvo ištarta esminė tiesa: „Žmonės, kuriuos čia sutinku, man yra svarbiau netgi už tai, ką pats čia veikiu.“ Bet mes juk nieko nepasakėme apie muziką! Kas grojo, kaip grojo ir kodėl? Į pagalbą atskuba šiek tiek pridusęs, bet kaip visada puikiai nusiteikęs linksmasis būgnininkas Gediminas Laurinavičius, su kuriuo išsamiai ir taikliai išnagrinėjame festivalio programą.

 

Kęstučio Vaiginio kvartetas, Vytauto Suslavičiaus nuotr.

 

Ką tik atvažiavo džiazas su „visa Gečyte“. Tai visiems pasisekė. Ir Vaiginis buvo džiazas. Negaliu sakyt, kad šiais metais nebuvo džiazo.

O kas buvo ne džiazas?

Ne džiazas buvo vakar vakare. Pavadinčiau taip: šiuolaikinė muzika su džiazo elementais vakar skambėjo. Tai buvo Jievaras ir Janušaitis (Jievaro Jasinskio projektas „Minimalism to the Max“; Liutauro Janušaičio ir Anatole Musterio „Garden of Dreams“ – aut. past.).

Ar norėtumėt, kad festivalyje skambėtų tik tradicinis džiazas?

Ne ne, turiu omeny, kad visada egzistuoja tam tikra stilistika ir specifika. Tada sprendžiam klausimus: ar tai yra džiazas, ar ne džiazas? Būna tam tikrų kūrinių, kur esti džiazo elementų. Pavyzdžiui, atsiranda svingelis: o, Maryte, einam su manim pašokti!

Ir tada iškart jauti, kad tai džiazas!

O kai jungi roką su džiazu, tai jau, aišku, yra šiuolaikinė muzika.

Bet Birštonas įsileidžia visus stilius...

Ne tik įsileidžia. Privalo groti viską! Iš principo blogų muzikantų nėra, blogos muzikos irgi nėra. Tau ji gali tik patikti ar nepatikti.

 

Tada prieina dar vienas mohikanas Vytautas Suslavičius ir nupaveiksluoja mus taip, kad lange atsispindėtų jo melsva kepuraitė – svarbiausias džiazo sambūrių atributas. Pasakojimą kol kas baikime. Per likusias 700 dienų iki kitos šventės turime nudirbti daug darbų, vildamiesi vėlei susitikti džiazuojančioje Birštono bendruomenėje po dviejų pavasarių.