Polina Osetinskaja: „Neišgyvenčiau grodama taip, kaip groja jauni muzikantai“

× Ona Jarmalavičiūtė

Pasaulinio garso pianistė Polina Osetinskaja vaikystėje buvo viena iš keturių Sovietų Sąjungos vunderkindų (kartu su smuikininkais Maksimu Vengerovu ir Vadimu Repinu, pianistu Jevgenijumi Kisinu). Pianistė žinoma dėl neįprasto repertuaro pasirinkimo, postavangardinių kūrinių ir klasikos derinimo. Po pasirodymo Zalcburgo festivalyje ji koncertuos Carnegie Hall salėje kartu su M. Vengerovu.

 

Polina Osetinskaja. Julijos Safichanovos nuotrauka
Polina Osetinskaja. Julijos Safichanovos nuotrauka

 


Kaip apibūdintumėte bendradarbiavimą su smuikininku Maksimu Vengerovu?

Esu solo pianistė ir paprastai rengiu solo rečitalius, retai groju duetu ar su kameriniu ansambliu. Kita vertus, man patinka kamerinė muzika, mėgaujuosi ją atlikdama, ypač jeigu galiu muzikuoti su man įdomiais atlikėjais. Nesu iš tų, kurie koncertuoja drauge vien tik dėl kito muzikanto šlovės. Siekiant sukurti gerą duetą scenoje, reikia turėti kombinaciją iš muzikalumo, intelekto ir aistros. Maksimas turi visus šiuos elementus.

Esame pažįstami daugiau negu 30 metų, nuo tos mūsų, vunderkindų, vaikystės. Kai kiti pianistai koncertavo Europoje ir JAV, aš sunkiai mokiausi bandydama atsigriebti už ankstesnius muzikavimo metus. Kadangi ankstyvojoje vaikystėje mane mokė tėvas, kuris nebuvo profesionalus muzikantas. Taigi pasirinkau mokslus vietoj karjeros.

Prieš ketverius metus M. Vengerovas buvo Sankt Peterburge ir apsilankė mano rečitalyje. Ir paklausė: „Kodėl gi mes negrojame kartu?..“ Nuo to laiko drauge koncertuojame 5–10 kartų per metus. Dukart koncertuodami apkeliavome Italiją, dabar koncertuojame čia, Zalcburge, o kitais metais rengsime pasirodymus Carnegie Hall ir Musikverein salėse.

Mums iš esmės nėra reikalingos repeticijos, nes vienas kitą jaučiame. Neprivalau į jį žiūrėti koncerto metu, ir lygiai tas pats yra jam. Net jei susitiktume prieš pat koncertą ir eitume į sceną nerepetavę, negalėtum pasakyti, jog esame nesusiklausę ar nesusigroję. Manau, tokie dalykai gana reti.


Kokius aspektus vis dėlto aptariate per repeticijas?

Dažniausiai atlikimo stilių ir manierą. Šiame koncerte, pavyzdžiui, grojome W. A. Mozarto sonatą – tam tik­rais aspektais šį kūrinį jaučiu kitaip negu Maksimas. Jo atlikimas grįstas senąja romantine tradicija, o aš remiuosi istoriškai autentine atlikimo maniera. Be abejo, nesu barokinė solistė, tačiau atlikdama barokinį ar senosios muzikos repertuarą dažnai semiuosi įkvėpimo iš istorinių atlikimo detalių ir stengiuosi šią stilistiką įkomponuoti. Bandome rasti balansą tarp to, kaip jis ir kaip aš suvokiame Mozartą. Kalbamės apie tempą, stilių, tam tikras detales. Tačiau kalbame nedaug, kaip jau minėjau – pradedame groti ir interpretacija dėliojasi savaime.

Dažniausiai taip pat ginčijamės dėl to, ar groti su pakeltu fortepijono dangčiu ar ne, kadangi reikalauju atviro fortepijono, o Maksimas – uždaro. Atrandame kompromisą, nes kiekviena salė ir kiekvienas fortepijonas yra skirtingi, taigi kartais akustiniais sumetimais grojame atidarytu fortepijonu, o kartais – uždarytu.


Kaip pasisekė „Mozarto namų“ salėje?

Salėje buvo labai karšta, be to, labai drėgna. Man buvo sunku tvarkytis, kadangi kiekvienas instrumentas labai delikatus ir jautriai reaguoja į aplinką. Bandėme repetuoti su atidarytu fortepijono dangčiu, tačiau galiausiai prieš koncertą jį uždarėme. Fortepijonas rea­gavo į drėgmę, jo skambesys nebuvo visiškai sausas. Man buvo sudėtinga groti su tokios būklės fortepijonu, ypač F. Schuberto kompozicijas, kadangi jis, lygiai kaip ir Mozartas, kūrė visiškai kitokiam inst­rumentui. To meto fortepijonai turėjo visiškai kitokį skambesį ir kitokius mechaninius veikimo principus. Senovinį skambesį ir grojimo manierą nepaprastai sudėtinga išgauti moderniu fortepijonu. Schuberto „Fantazija smuikui ir fortepijonui C-dur“, man regis, vienas sunkiausių kūrinių, sukomponuotų tokiai inst­rumentų sudėčiai. Ir ne dėlto, jog jį būtų sudėtinga atlikti, tačiau sudėtinga atlikti gerai. Juk neturėtų skambėti taip, lyg tiesiog grotum ar kažką darytum – skambesys turėtų priminti griaustinį, audrą, lietaus lašelius... Dėl tokių efektų mes ir praleidžiame tūkstančius valandų prie fortepijono.


Girdėjau, mėgstate atlikti šiuolaikinę muziką, o jūsų koncertų programos yra neįprastos. Kaip pasirenkate repertuarą?

Nuobodu koncerte vėl ir vėl groti „Mėnesienos sonatą“. Manau, klasikiniai muzikantai išeina į sceną ne tik linksminti publikos, bet taip pat ir mokyti, lavinti, supažindinti su naujomis kompozicijomis. Pasirinkimo procesas labai sudėtingas, kadangi nuolat gaunu krūvas laiškų iš kompozitorių, norinčių, kad atlikčiau jų kūrybą. Siūloma muzika tikrai nuostabi ir verta dėmesio. Bet jos mano namuose ištisos šūsnys, man reikėtų papildomų metų gyvenime, kuomet iškeliaučiau į negyvenamą salą ir perskaityčiau, perklausyčiau ir pergročiau visus tuos kūrinius. Tada sąmoningai ir galėčiau pasirinkti. O dabar stveriu kas papuola po ranka. Man patinka minimalizmas, ypač jeigu kompozicijoje yra kitos stilistikos elementų. Pavyzdžiui, paties Ph. Glasso kūrybos nesu atlikusi, tačiau dievinu P. Karmanovo kompozicijas, kurios yra ne tik minimalistinio pobūdžio, bet ir jose galima rasti įvairių aliuzijų į Händelį, baroką, A. Schnittkę. Man nuobodu atlikti tik vieną stilių, patinka jų miksas. Ir, tiesą pasakius, patinka harmonija, tragedija ir konfliktai muzikoje.


Kai klausotės kitų muzikantų atlikimo – įrašuose ar gyvai – į ką dažniausiai kreipiate dėmesį?

Nesiklausau muzikos, kuri nerezonuoja su manimi. Tačiau mėgaujuosi ne tik fortepijono repertuaru – klausausi daug simfoninės muzikos, operos. Metams bėgant tampa vis sunkiau mėgautis koncertuose. Jaunystėje dar nesi daug girdėjęs, ir tuomet tiesiog būtina gauti daug koncertų klausymosi patirties, kad įsisąmonintum skirtingus stilius, pasigilintum muzikos suvokimą. Tačiau kiek vėliau pradedi suvokti, jog vis mažiau ir mažiau pasirodymų iš tiesų patenkina ar džiugina. Tuomet yra du keliai – gali vis tiek dažnai lankyti koncertus ir susitaikyti su nuolatiniu nusivylimu arba gali retai nueiti į koncertus, kuriuose garantuotai žinai, kad pajusi muzikinį šoką – gerąja šio žodžio prasme. Pasirinkau antrą variantą ir einu į tuos koncertus, kuriuose tikiuosi stiprių emocijų.


Esate užauginta rusų fortepijono mokyklos tradicijų. Kokias vertybes ji jums suteikė?

Manau, rusiška muzikos mokykla turėtų būti siejama ne tik su atlikimo technika, bet ir su intelektualiu muzikos suvokimu. Turi suvokti, ką groji, ir savo žinias bei suvokimą įkombinuoti į skambesį. Kinų mokykla nueis daug toliau negu rusiška, kadangi jų pianistai gali fortepijonu sugroti absoliučiai viską. Visais laikais, o ir šiandien yra daugybė pianistų, grojančių garsiai ir greitai. Jie visi vienodi ir visi nuostabūs – sunku išskirti vieną. Tačiau man tokie pasirodymai nekelia didelio susižavėjimo, kadangi vertinu muzikalumą labiau negu techniką ir mano akyse didesnę vertę turi puikus muzikantas, o ne puikus pianistas. Jeigu galite pajusti skirtumą. Nuoširdus muzikalumas ir gilus muzikos suvokimas šiandienos scenoje yra retas. Manau, rusų mokykla pasauliui padovanojo tokio tipo muzikantus, kurie yra ne tik puikūs instrumentalistai, bet ir aukštos dvasinės kultūros žmonės.


Tačiau jūsų koncerte Zalcburgo festivalyje pusę salės sudarė klausytojai iš Rytų. Ten egzistuoja tiesiog klasikinės muzikos kultas.

Jie turi tam visas galimybes. Ne kiekvienas europietis taip, kaip japonas ar kinas, gali sau leisti laisvai keliauti po visą pasaulį, pažinti ir domėtis jam patinkančia sritimi.


Grojate ir kitais instrumentais – klavesinu, ankstyvuoju fortepijonu, vargonais. Jūsų grojimo maniera šiais inst­rumentais skiriasi?

Lyginant klavesiną su fortepijonu, labiausiai skiriasi priėjimas prie instrumento. Jeigu bandysi skambinti klavesiniu lyg tai darytumei fortepijonu, nebus jokio skambesio – klavišai sukonstruoti kitaip ir nieko neišeis bandant juos užgauti švelniai ar subtiliai.


Vaikystėje buvote vadinama vunderkindu. Ką dabar apie tai galite pasakyti?

Liūdniausia, kai tas vunderkindas užauga ir žmonės nusprendžia, jog dabar jis tėra niekuo neišsiskiriantis muzikantas vidutinybė. Man vėliau buvo nepaprastai sunku tapti profesionalia muzikante, o ne žaislu grupelei suaugusiųjų, kurie žiūri į tave lyg į cirko beždžionėlę.

Mokykloje grojau po 10–15 valandų per dieną, idant tapčiau tokia muzikante, kokią pati norėčiau matyti scenoje. Tačiau publikai patinka tokios istorijos – mergaitė, aprengta rausva suknele, groja tarsi Mozartas... Ypač tėvai ir mokytojai stengiasi tęsti šį verslą, kadangi sukasi dideli pinigai.


Kaip įsivaizduojate pianisto, grojimo fortepijonu ateitį?

Šiandien pasaulyje yra milijonai pianistų ir, aišku, klasikinė muzika yra ne kas kita, o verslas. Staiga po konkursų iškyla vieni ar kiti vardai – žinomi muzikai nusprendžia suteikti vienam ar kitam dar neišgarsėjusiam muzikantui šansą. Tačiau tie vardai mainosi kas 3–4 metai. Visuomenei reikia vis naujų muzikos herojų, be to, visuomet yra daug šviežienos, iš kurios galima rinktis veikėjus kitam ciklui.

Ką muzikos verslas šiandien daro su jaunais muzikantais! Aš taip neišgyvenčiau nė metų. Jie turi atgroti 250–300 koncertų per metus. Tai neįtikėtinas kiekis. Kiekvieno koncerto metu mes atiduodame daug energijos, kurią vėliau turime vėl sukaupti, idant kitas koncertas būtų toks pat paveikus. Tam prireikia kelių dienų, kartais net savaitės, kuomet reflektuoji ankstesnį koncertą, būni tyloje, mąstai, dirbi. Tačiau šiais laikais verslas stumia muzikantus ir reikalauja iš jų koncertuoti be jokio sustojimo – atgroji 25 koncertus per mėnesį ir neturi laiko susigrąžinti prarastos energijos. Tai nepaprastai sekina, o ir kai apsilankau muzikantų, kurie dirba tokiais tempais, koncertuose, neišgirstu nieko uždegančio. Nėra jokios minties, jokios muzikos ir jokios sielos. Jie pervargę ir tušti, nebeturintys nieko, kuo galėtų pasidalinti su klausytojais.

Mes nežinome, kaip visa ši muzikos scena atrodys po kelių dešimtmečių. Galbūt klausysimės robotų, kurie galės skambinti fortepijonu bet kokiu stiliumi. Galbūt bus išrastas kompiuteris, kuris atliks bet kokį repertuarą taip, kaip jį skambintų tavo mėgstamiausias praėjusių amžių pianistas. Grotų F. Chopino mazurkas kaip S. Richteris ar W. Horowitzas. Galbūt įsigijus dirbtinį intelektą tai būtų įmanoma, kas žino.


Ar turite kasdienių technikai skirtų ritualų?

Vienintelis ritualas – rasti galimybę praktikuotis prie instrumento bent jau keletą valandų ir dar rasti laiko sau, tačiau tai sunkiai pavyksta. Dabar turiu paruošti šešias skirtingas koncertines programas: turiu projektą, naują solo programą, taip pat orkestro bei kamerinės muzikos programas.


Kokie jūsų grojimo manieros pagrindiniai bruožai?

Stengiuosi žvelgti į pačią muziką – ne į virtuoziškumą ar techninį sunkumą. Bandau įžvelgti muzikos sielą, tai, kas slepiasi jos viduje. Gal mano klausytojai to iš manęs ir sulaukia.

Sunkiausia išsilaisvinti nuo savo minčių, baimių, nuomonių ir viso to, kas mane laiko ant žemės paviršiaus. Išsilaisvinusi leidžiu tiek sau, tiek kitiems patirti tikrą muzikos grožį ir galią. Manau, toks kiekvieno muzikanto tikslas – leisti žmonėms pasijusti, jog jie ne ant žemės, o kažkur padangėse.


Kokias svarbiausias pamokas išmokote iš savo mokytojos Marinos Wolf?

Marina išmokė klausytis muzikos struktūros. Ji man nuolat kartodavo – mes turime girdėti dešinės rankos partiją, kairės rankos partiją... Viskas turi būti girdima ir įsisąmoninama vienu metu. Kai viskas gerai skamba, tuomet besiklausydami galime daug geriau suvokti muzikos mintį. Struktūros ir idėjos kombinacija – būtent tai suteikia kompozicijai tikrą skambesį, o skambesys, bent jau mano nuomone, yra pagrindinė pianisto vertybė ir skiriančioji savybė.

Draugai