II tūkst. pr. Kr. pradžioje į Indo slėnį per Hindukušo perėjas atkeliauja arijų (mokslinėje literatūroje jie vadinami indoarijais) gentys. Senosios Indijos istorijoje prasideda apie tūkstantį metų trukęs Vedų kultūros laikotarpis. Vedos – tai sakralių tekstų, skirtų arijų visuomenės religinėms ar maginėms apeigoms, rinkiniai. Dauguma šių tekstų buvo ir iki šiol yra ritmiškai giedama senovės poezija, nors vedose randame ir prozinių dalių. Vedų himnai iki šių dienų yra svarbus hinduistinių apeigų elementas – jie skamba ir šiandieniniuose ritualuose. Šie tekstai yra pagrindinis žinių apie senovės indoarijus šaltinis. Apie seniausius arijų kraustymosi į tas žemes, kurias vėliau pradedame vadinti bendru terminu „Indija“, laikus neturime jokių kitų duomenų, tik vedų tekstus. Archeologai šį laikotarpį vadina „vedų naktimi“ – iš to laikmečio beveik nėra radinių. 

 

 

„Wikipedia Commons“ nuotr.

 

Apie archeologiją galima kalbėti tik nuo I tūkst. pr. Kr., kai Gangos ir Jamunos upių slėnyje pradeda kurtis miestai. Taigi, daiktų neturime, turime tik žodžius, pasakojančius apie to meto žmones ir jų daiktus. Daugelis tyrinėtojų pažymi, kad senoji indoarijų kultūra buvo orientuota į žodį, „žodžiocentristinė“, arba Žodžio kultūra. Sakralieji vedų tekstai buvo priemonė bendrauti su dievais, užmegzti ryšį su sacrum sfera ir sulaukti palankaus atsako. Vedos ir su jomis susiję vėliau susiformavę tekstai (brahmanos, aranjakos, upanišados) yra laikomi dieviškąja apreikštimi ir vadinami „šruti“ (śruti) – tai, kas išgirsta. Teigiama, kad seniausieji Vedų kultūros tekstai buvo dievų perduoti seniesiems žyniams, o šie perdavė juos kitoms žmonių kartoms. 

Turime suvokti, kad nuo seniausių laikų vedos ir kiti kanoniniai tekstai buvo ir yra perduodami žodžiu. Tradicinis brahmanų išsilavinimas ir šiandien yra pagrįstas sakraliųjų tekstų mokymusi mintinai. Todėl senovės arijų kultūroje susiformavo itin atidus ir pagarbus žvilgsnis į pačią kalbą, jos skambesį. Buvo laikoma, kad tik teisingai ištartas ir tinkamai nuskambėjęs žodis gali būti dievų palankiai išgirstas ir tinkamai atlygintas. Vedas saugančių ir jas perduodančių žynių – brahmanų – aplinkoje jau nuo I tūkst. pr. Kr. pradžios formuojasi lingvistiniai mokymai ir disciplinos, skirti teisingam tekstų skambesiui išsaugoti ir perduoti.

Tradicija perduoda keturis tekstų rinkinius, vedas. Seniausia ir autoritetingiausia tarp jų yra „Rigveda“ – himnų įvairiems dievams rinkinys. „Rigveda“, kaip ir „Samaveda“ (giesmių veda) bei „Jadžurveda“ (apeiginių formulių veda), yra susijusios su senovės arijų bendruomenėje svarbiais viešais sakraliojo gėrimo somos aukojimo ritualais. „Atharvaveda“ yra skirta namų aplinkoje atliekamoms maginėms apeigoms. 

Straipsnio pabaigoje pateikiu „Rigvedos“ himno kalbos deivei Vač vertimą. Pats sanskrito žodis vāc (tariame „vač“) reiškia „kalba“ – šiuo atveju matome „Rigvedoje“, ypač jos dešimtojoje mandaloje, neretai pasitaikančią abstrakčios sąvokos, savybės ar reiškinio deifikaciją. Kalba čia garbinama kaip visa apimantis ir visa kuriantis kosminis pradas. Himnas priklauso vadinamajam savigyros (ātmastuti) žanrui, kai dievybė šlovina pati save, kalbėdama pirmuoju asmeniu. Šis himnas yra gausiai komentuotas mokslinėje literatūroje. 

Apie sakralią kalbos kaip kosmogoninio prado reikšmę užsimenama ir kituose „Rigvedos“ himnuose. Pavyzdžiui, RV 10.164.45 sakoma, kad sakralioji kalba yra padalinta į keturis ketvirčius ir juos visus žino tik išmintingieji brahmanai, o kiti žmonės kalbėdami vartoja tik vieną tos kalbos ketvirtį. „Rigvedoje“ yra nemažai panašių kontekstų, tačiau RV 10.125 yra unikalus tekstas, nes tai vienintelis toks himnas, kuriame kalba adoruojama kaip aukščiausia dieviškoji galia. 

Trumpame pristatyme nėra galimybės aptarti visų niuansų ir poteksčių, kuriuos šiame himne yra įžvelgę kiti tyrėjai, tad apsiribosiu keliomis detalėmis ir realijomis. Pirmuose posmuose Vač iškelia save kaip svarbiausią pradą dievų pasaulyje. Iš pradžių kalbama apie sąsajas su dievų grupėmis – audros dievais rudromis (arba marutais), Indros vadovaujama dievų grupe vasumis, soliariniais dievais aditjais ir visais dievais (arba „visdieviais“) – specifine grupe, kuriai atnašaujamos atskiros aukos. Toliau kalbama apie svarbiausius vedų panteono dievus – teisingumą ir bausmę vykdančius Mitrą ir Varuną, griausmavaldį Indrą, ugnies dievą Agnį ir žmones gelbstinčius dvynius Ašvinus. 

Somai būtų galima skirti atskirą knygą – tai ir augalas, ir to augalo sultys, kurias arijai vartojo aukojimų metu, jos buvo ir aukojamoji substancija. Visi sutinka, kad tai turėjo būti haliucinogenas, nes jo paveikti žyniai regėdavo vizijas. Tačiau iki šiol nežinoma, iš kokio augalo tos sultys būdavo spaudžiamos. Dieviškojoje sferoje Soma yra dievas, personifikuojantis ir augalą, ir gėrimą. Vėlesniuose tekstuose Soma tapatinamas su Mėnuliu. Vertimuose tenka daryti skirtumą tarp dievo Somos ir somos augalo ar sulčių, todėl skiriasi pirmosios raidės rašyba. Paskutinė grupė – tai visų formų kūrėjas Tvaštaras, kelių ir galvijų globėjas Pūšanas, laime ir turtais apdalinantis Bhaga. 

Toliau leidžiamasi į žmonių pasaulį ir daugiausia dėmesio skiriama aukojimo ritualui, kurio metu skamba sakralioji kalba. Čia svarbus kalbos išskirstymo po daugelį vietų motyvas – toks padalinimas, išdėliojimas, išskirstymas po daugelį vietų yra ne kartą „Rigvedoje“ pasirodantis kosmogoninis motyvas. Galima paminėti garsųjį himną apie kosminio žmogaus Purušos aukojimą RV 10.90, kur dievai taip pat išdalina Purušą po daugelį vietų ir iš jo kūno dalių kuria visatą. 

Himno kulminacija laikomas ketvirtas posmelis. Jis vienintelis nepradedamas asmeninio įvardžio „aš“ vardininko forma aham, kuri nuolat atkartojama viso himno garsiniame audinyje. Paskutinė šio posmelio eilutė kviečia aukotoją išgirsti, įsiklausyti. Šis kvietimas neatsitiktinis, nes pati eilutė yra garsiaraštis: joje kartojamos labai artimos garsinės struktūros sanskrito veiksmažodžių „girdėti“, „klausyti“ (śru) ir „tikėti“ (śraddhā) formos. Tai tarsi garsinis teksto suvokimo raktas. Pats himnas turi ir „antrą dugną“, antrą išraiškos planą, kurį vedų dainiai naudojo gana dažnai. Tyrėjai pastebi, kad pats kalbos deivės Vač vardas himne nepasirodo, bet nuolat skamba garsiniuose sąskambiuose, – jis anagramuojamas. Šie subtilūs niuansai, liudijantys neprilygstamą vedų poetų meistrystę, sunkiai perteikiami bet kokiame vertime. Tikiuosi, kad mano kuklus bandymas prakalbinti puikiąją Vač lietuviškai leis skaitytojui išgirsti bent dalį jos slėpinių.

 

Aš su rudrais ir vasumis judu,

Aš – su aditjais ir su visais dievais.

Aš Mitrą ir Varuną – abu nešu, 

Aš – Indrą, Agnį, aš – abu Ašvinus.

 

Aš nešu stipriai mušantį Somą,

Aš – Tvaštarą, Pūšaną, Bhagą,

Aš sudedu turtą aukos liejikui,

Uoliai aukojančiam, spaudžiančiam somą. 

 

Aš – valdovė, surinkėja gėrybių,

Nuovoki, tarp auka gerbtinų – pirmoji,

Tokią mane dievai po daugelį vietų išskirstė –

Su daugeliu buveinių, daugelį įvedančią. 

 

Mano dėka valgo maistą tas, kas žvelgia, 

Kas alsuoja, kas išties girdi ištartą žodį.

Nenutuokdami manimi jie gyvena –

Išgirsk, o išgirstasis, sakau tai, kas tikėjimo verta.

 

Aš juk pati tai pasakau,

Kas džiaugsmą teikia dievams ir žmonėms,

Kurį pamilstu – tik tą darau galingą,

Tą – brahmanu, o tą – žyniu, gi tą – didžiu išminčium. 

 

Aš įtempiu lanką Rudrai,

Kad maldos priešą strėle jis nukautų,

Aš sukuriu varžybas tarp žmonių,

Aš persmelkiau dangų ir žemę. 

 

Aš gimdau tėvą šio pasaulio viršūnėje,

Mano įsčios vandenyse, vidury vandenyno,

Iš ten pasklindu po visas būtybes

Ir paliečiu viršugalviu aną dangų. 

 

Aš juk dvelkiu lyg vėjas,

Apimdama visas būtybes,

Anapus dangaus, anapus šios žemės –

Tokia didi tapau didybe. 

* RV – pasaulyje priimta „Rigvedos“ abreviatūra. Skaičiai nurodo knygą (mandalą) ir himno numerį.