Adrià Targa – katalonų poetas, prozininkas ir pedagogas, gimęs 1987 m. Taragonoje (Katalonija, Ispanija). Vienas ryškesnių savo kartos katalonų rašytojų, ypač poezijos kūrėjų.

„Arnau“ yra šeštas A. Targos poezijos rinkinys ir kartu jo pirmoji epinė poema. Per septynias įvairios formos giesmes sužinome, kas yra tas Arnau, ir pažvelgiame į vakarienes, rečitalius, susitikimus bei vienos miesto poetų kartos mintis. Žurnale publikuojami dviejų šios poemos giesmių fragmentai.

 Adrià Targa. Polo Masipo nuotr.

 

Tebūnie man mirtis didesnis gimimas.

Joan Maragall¹

 

1 

Laiptai

 

1

Kaip žmogui leidžiantis laiptais

staiga užgęsta šviesa, ir jis lieka tamsoj;

akimirksniu įprasta vieta

tampa paslaptinga, o už durų

girdis puodai, radiatoriai, kaimynai;

galva ima sverti, o kojos

atsargiai ieško laiptų krašto,

juos glostydamos:

2

taip ir mūsų draugas, įsibėgėjęs

staiga sustingo. Niekas nemoka su tuo susitaikyti,

kai tai nutinka. O gyvenimas verda

apačioje lyg variklių skyrius,

pilnas nepažįstamų žmonių.

Jie reguliuoja mūsų mintis,

kiekvieną širdies dūžį, krūtinę, kuri plečias,

kad giliau įkvėptų. Žiovulys ir pyktis

3

pražysta. Kas nesusiprato nutraukti atodūsio,

kam neišaugo gėlė iš burnos,

į kurią susikišo du pirštus, paskui plaštaką,

visą ranką iki peties?

Jei nesame skrynia, pilna pamestų daiktų,

esame niekas. Spinta, skirta prakurom.

Kartoninė dėžė. Plastikinis maišelis,

prikimštas plastikinių maišelių.

4

Palikome Arnau vidury laiptų.

Bet netrukus šviesa užsidegs

ir jis lyg niekur nieko leisis žemyn.

Išeis pro duris ir pereis gatvę.

Jei tai būtų nuotykis, jis tik prasidėtų.

Bet iš tikrųjų tai tik pabaiga.

Pažiūrėkit, kaip ryžtingai žengia skalbyklon

nežinodamas, kad jo laukia mirtis.

5

Gal jis žengia kaip pasmerktas mirti?

Ar kai spjauna, iš burnos monetos pabyra?

Ar jis sudėtas iš tūkstančio dalių, 

kurias etruskus kasinėdamas surinko, 

įtraukė į katalogą ir kruopščiai sunumeravo 

senas pakvaišėlis?

Mūsų smegenys pelenų spalvos.

Kai paukštis pakils skrydžiui, kas liks

iš mūsų idėjų? Ar jos sklandys?

6

Arnau gimė transcendencijai.

Jis negali tiesiog praeiti. Kaip tas, kuris kasdien

vaikšto tomis pačiomis gatvėmis pirmyn atgal ir stengiasi jas įsiminti;

skaito pavadinimus praeidamas, bet vėliau

tie patys vardai pažadins jam kelią, kuris atrodė

amžinas,

ir po kelerių metų, juos perskaitęs,

jis tarsi vėl kojomis, akimis ir plaučiais

įkvėps namų rūsių kvapo,

7

baliklio srovelė teka asfaltu,

mėsinės pralekia pro šalį

kaip kino kadrai:

taip vieni žmonės trokšta pasilikti,

o kiti, trokštantys tik įkvėpti

visą pasaulio kvapą, vienu atodūsiu subliūkšta

ir palengvėję krinta į kapą ir kirmėles.

Arnau negali praeiti pro šalį,

8

bet jis jau perėjo Cera gatvę ir atsidūrė

Butelio gatvės gurkly.

Ko dūsauji, Arnau?

Kiek sveria krepšys, kurį vis permeti iš rankos į ranką?

Ar visa ši minia žiūri tik į tave?

Visus savo organus

viduj nešies.

Normalu bijoti, kai tavo skrandis –

9

tylų sandėlis. Taip studentų bendrabuty

kambariokas, kuriam tenka plauti indus,

tingi ir dėl to galvos nesuka,

taip ir Arnau širdyje

puodai riebaluotų pamazgų,

pomidorų likučiai užkimšę kriauklę

ir net jau truputį pažalę

kylantys bokštai indų,

10

našlaičių, vienišų ten jau daug savaičių.

Dievas išsklaidė tautas bausdamas

už tai, kad bandė pasiekti dangų.

Arnau nesupranta, kaip čia yra,

kad atsukus čiaupą vanduo ima kilti

užliedamas kriauklę, studentų kambarius,

rajoną ir miestą, kuris ima nykti

po vandeniu. Ruoniai neria iš

11

penkto aukšto balkonų, balandžiai nežino,

kur tūpti, ir jų sparnai

sudega liepsnose.

Arnau pavargusiom rankom

stato krepšį ant baltų skalbyklos grindų,

nusiperka žetoną, pripildo skalbimo mašiną

ir po dviejų minučių jau laukia

sėdėdamas plastikinių kėdžių eilėje.

Rankoje laiko kelionių gidą: Šiaurės Indija.

12

Daug kartų klausiau Arnau,

ką ketina veikti Indijoje.

Ar jau pažįsti Žemutinės Gajos žemes?

Kiek kartų važiavai geltonąja linija

iki paskutinės stotelės?

Vietoj to jis pabuvojo netikėčiausiose vietose

Londone ir Manhatane.

Patars, kuri geriausia tratorija Venecijoje,

13

jei paklausite. Tam, kuris nori

vilktis paltą vidury vasaros

ir mūvėti šortus sausį,

trūksta galvoje vieno šulo.

Tai ne aš sakau, o bendras bičiulis.

Jis taip pat mano, kad kaukolės skliautas platesnis už dangų

ir kad žmogus serga vandenlige,

o jei didžiagalvis bando sprukt nuo savęs,

14

jis atsitrenkia į durų staktą;

bet ir ši mintis pernelyg didi,

kad dabar tilptų jo galvoje.

Skalbykloje jis svajoja 

apie Gangos slėnio lygumas,

ir kol mintys plaukia lyg lavonai

žemyn upe, pro duris įėjęs dramblys

straubliu glosto jam plaukus.

15

Arnau nežino, kodėl jam per sprandą

nubėga šiurpuliukai.

Pakelia akis nuo knygos, bet jis visiškai vienas,

net per daug vienas tarp septynių skalbyklių būgnų,

kurie sukasi lyg septyni pasauliai

viens šalia kito. Aplink jį

tvyro tyla, kokia stoja prieš atplėšiant antspaudą.

Smirna.

16

Ne mūsų kaltė, kad dabar 

jis deda knygą ant gretimos sėdynės

ir eina prie savo skalbyklės.

Žodis, įsisukęs jo galvoje,

galėjo būti šis

ar bet kuris kitas,

bet jo veidas – tik vienas.

Jis mato savo atspindį povandeninio laivo iliuminatoriuje.

Ir Arnau pradėjo leistis į gelmes.

3

Dūmai

 

I

Žmogus, ne namie pabudęs,

vargu ar atsimena ką,

akis pasitrynęs blūdija

ir svarsto patylom: „Pala!

Lyg nakvoti likau kažin kur.

Na ir sapnas, kad tave kur!“

Apsižiūri, pastebi spintas,

Žvilgt į laikrodį: „Kad tave šimtas!

Po pirmos, o aš čia drybsau!“

Gal ir tu, kurs / kuri skaitinėji,

pametei giją ir nūn gaudai vėjus,

še Ariadnės keliarodį siūlą. 

Nori? Tau giją nudrieksiu,

kur einam ir kaip, susigriebsi.

II

Žodžiu, tokia štai istorija

vaikino, kurio laukia mirtis.

Prisimink tu kad nori,

kas, beje, jam nutiko šįryt,

vos nepapiso berniūkščio

ir nuvarė pačiurkšti 

į tualetą Prancūzijos metro stotyje,

traukiny atsidūręs staiga,

užliūliuotas užsnūdo tuojau,

meilužiai užpuolę sapnuos 

(ir buvę, ir tie, kur dar bus)

ant kaklo užnėrė jam kilpą.

Pabėgo nieko nelaukęs

ir nuleido net nepasmaukęs.

III

Arnau išeina, o pasaulis lieka,

Jo nematai, bet jis toksai ir liks.

Šūdas, ir tiek, bet pažiūrėki:

Tavęs leidimo niekas neprašys.

Tiek visko daug pasaulyje praeis,

Bet nosies kaišiot nieks tau neleis,

Nei žodžio tarti, nei atsiliepti. 

Arnau, ir laiko neturi nė atsikvėpti,

Ir linksmintis, ir ūžauti tau knieti,

Smagiai trankytis po visus kraštus,

Bet Eišamplėj tūnai metų metus.

O jei kas nors panūsta laužyt ietis,

Griebies Plutarcho (fe, koksai begėdis!),

Ant Bucefalo joji užsisėdęs.

IV

jei tokia laimė kada aplankytų

ir bent dieną ramiai pasėdėtum 

be godų, be minčių nuo pat ryto;

kiek priklauso išvis, tiek mokėtum, 

nelauktum malonės iš jokių dausų...

Laimėjimas tai būtų iš tiesų!

Truputį su knyga pavakarot,

pamėgt vienatvę, šalintis minios,

ir vengti dėmesio žmonių kaip maro, 

jų žvilgsnių, kur kaip alkani vilkai,

stebėt, kaip metų keičiasi laikai,

kaip bėga vasara, ruduo atvaro.

Kas tau? Ko nedrįsti bent valandėlę

rankas sudėjęs pasėdėti vėlei?

V

Ką darysi? Rūgsi namie išties

ar vis nesiliausi klajojęs? 

Bet nebaigęs pradėtos minties

Arnau vėlei deda į kojas.

Mistralis, Kalabrija laukia...

Kur dar privirt košės?

Tamaritas iš tolo šaukia.

Ką vargšelis vėl sugalvos?

Vakarėlis jau laukia poetų

Pačių plėvėsų naktinių.

Genialu! Sutrauks porą suktinių 

Tenai, tokioj fancy vietoj.

Kur ji? Ak, Ravalio rajone.

Ir Arnau leidžias kelionėn.

VI

Per Švento Antano kvartalą,

pro skalbyklą ką tik praėjo

(pro tą pačią, kad tave galas,

kur dar šįryt viskas prasidėjo)

ir nėmaž nepamena šmikis, 

kad būtų ko neatlikęs. 

Tad šauna pro šalį pamėlęs,

nes širdį jau graužia kartėlis

(gal seksas kaltas, gal būdas),

krautuvėlėn rytiečio bėgte,

akims švyst švyst tik te

gulab jamuno² panūdęs,

madingo Indijoj ir Pakistane,

ir eidamas suryja jį visą mažne.

VII

Ak, Barselona, nenaudėle,

Kiek metų naršiau tas gatves,

Gardžiai kvepi garam masala³.

Sugrįžčiau išsiilgęs tavęs!

Bet butą nuomotis brangu...

O lankyti barus nuobodu

Ir apyaušriu grįžti kas kartą.

Toks gyvenimas žiauriai apkarto. 

Kaip mėgavaus! Sakau teisybę.

Ir graikų barai, ir filmoteka,

Paskui po barų – diskoteka

Iki šeštos... O lobių saldybė!

Raktais auksiniais užrakinau,

Priešingai nei lengvabūdis Arnau.

 

1 Joanas Maragallis i Gorina (1860–1911) – žymus katalonų poetas, publicistas ir vertėjas, laikomas viena svarbiausių figūrų katalonų literatūros istorijoje. Pagrindinis katalonų literatūros modernizmo srovės atstovas, savo kūryba ir visuomenine veikla daręs didelę įtaką XX a. pradžios Katalonijos kultūriniam bei politiniam gyvenimui (čia ir toliau – vert. past.).

2 Rytietiški saldumynai.

3 Indiškas prieskonių mišinys, paplitęs Šiaurės Indijos, Pakistano ir Nepalo virtuvėse.

 

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, redagavo Simonas Bernotas