Günter Grass. „Wikipedia Commons“ nuotr.
Pranašų maistas
Skėriams užplūdus miestą,
mums nieks nebevežė pieno, laikraščiai užduso,
sargai atrakino vienutes ir išleido pranašus.
Šie patraukė į gatves, 3800 pranašų.
Nebaudžiami jie pamokslavo, godžiai mito
tuo šokčiojančiu pilku knibždėlynu, kurį vadinome skėrių rykšte.
Ko dar galėjome tikėtis –
Netrukus mums ir vėl vežė pieną, laikraščiai atgavo kvapą,
o pranašai grįžo į vienutes.
Nesėkmingas apiplėšimas
Trečiadienis.
Visi žinojo, kelintas aukštas,
kurį skambutį nuspausti,
antros durys į kairę.
Jie išlaužė kasos aparatą.
Vis dėlto tądien buvo sekmadienis,
o visi grynieji – bažnyčioje.
Šeimyninis
Muziejuje – ten lankomės kiekvieną sekmadienį –
atidarė naują salę.
Ten negimę mūsų vaikai, išblyškę ir rūstūs embrionukai,
plūduriuoja permatomuose stiklainiuose
ir nerimauja dėl tėvelių ateities.
Lankstomos kėdės
Kokie nykūs šie pokyčiai.
Žmonės nulupa vardines lenteles nuo durų,
išsiveža puodus su kopūstais
ir pasišildo šiuos jau kituose namuose.
Kuris baldas geriausiai
simbolizuotų išvykimą?
Žmonės susirenka savo lankstomas kėdes
ir iškeliauja.
Ilgesio ir jūros ligos pakrauti laivai
plukdo patentuotus sėdimuosius baldus
ir nepatentuotus sėdėtojus
pirmyn ir atgal.
Abiejuos krantuos didžiulio vandenyno
stovi lankstomos kėdės –
kokie nykūs šie pokyčiai.
Kiaušinyje
Mes gyvename kiaušinyje.
Vidinę lukšto pusę
prikeverzojome nešvankybių
ir priešų vardų.
Mus peri.
Kas peri mus,
peri ir mūsų pieštukus.
Vieną dieną vos išsiritę
nieko nelaukdami
nusipiešime atvaizdą mūs perėtojo.
Spėjame, kad mus peri.
Įsivaizduojame kokį gailestingą paukštį
ir rašome mokyklinius rašinėlius
apie spalvą ir veislę
mus perinčios vištos.
Kada gi išsirisime?
Kiaušinyje mūsų pranašai –
už pusėtiną atlyginimą –
ginčijas dėl perėjimo trukmės.
Jie numato dieną X.
Kilus nuoboduliui ir tikram poreikiui,
išradome inkubatorius.
Mums be galo rūpi mūsų atžalos kiaušinyje.
Mielai pasiūlysime patentą tajai,
kuri mus sergsti.
Visgi turime stogą virš galvos.
Nukvakusios vištos,
embrionai poliglotai
kiaurą dieną klega,
kartais net aptaria savo svajones.
Raganaujant su Kristaus nuotakomis
Iš dangiškų naktipuodžių
Kas gi sumąstė šį žaidimėlį?
Virėjai išlekia į kiemą
ir išbaido vienuoles,
grabalioja jas ant laiptų,
rūsyje, palėpėje,
koridoriuos, pridusę
gauruotomis rankomis
mosuoja samčiais,
kelia sąmyšį,
kur šiaip vyrautų ramybė,
ir nugriebia, kas priklausė jam –
Jaunikiui.
Teatras
Virėjai, vienuolės ir paukščiai,
vėjo gūsis iš užkulisių,
veiksmas prasideda dužus taurei,
pažyra šukės ir pabaigoje
vienuolės išplasnoja – pietų kryptimi.
Paukščiai irgi paprastai keliauja į Dangų,
ir jie, kadangi turi plunksnas,
pranašesni už vėją ir virėjus.
Apdairumas
Vienuolės vaikščiojo po pliažą,
rankutėm švariom
juodus skėčius nešėsi –
ginkdie nekaltybė
saulėj neįrustų.
Po smulkiom pėdutėm gurgždėjo kriauklytės
ir nieks nenugirdo,
kaip novicė Agnetė darsyk nusišnekėjo,
tai niekam nebūtų jokia naujiena.
Jokio karvelio
Susidūrė žuvėdra
su vienuole.
Ir žuvėdra
iškapojo vienuolei akis.
O vienuolė pakėlė vualį
ir lyg Marija pasišaukusi vėją
išburiavo aklai į tolybes.
Liko tiktai katalikiškas pliažas,
įtikėjęs akinančiom burėm,
kriauklytės verksmingai šnabždėjos:
palaiminta Viešpaties ir pliažo,
apsireiškė jai Šventoji Dvasia,
kad ir ne baltu karveliu,
užtat sparnai tokie balti, kad aš įtikėjau.
Vienuolės
Jos sutvertos vėjui.
Buriuoja be atilsio, išsiverčia be loto.
Dangiškasai Jaunikis sergsti
bures it koks denio naminukas.
Mačiau aš kartą vienuoles,
visą jų flotilę.
Skrodė vandenis link horizonto.
Graži buvo diena, ypač tiko buriuoti,
o vėliau, po Trafalgaro, armada nuskendo.
Galų gale ką gi tas Nelsonas išmanė apie vienuoles.
Jūrų mūšis
Amerikiečių lėktuvnešis
ir gotikinė katedra
paskandino
vienas kitą
vidur Ramiojo vandenyno.
Iki pat paskutiniosios
jaunas vikaras grojo vargonais.
Angelai ir lėktuvai kybo ore
neturėdami kur nusileisti.
Iš vokiečių kalbos vertė Dominykas Norkūnas