Birutė Jonuškaitė. Nemiręs

Stasio Žumbio nuotrauka

Paprastų kaimo žmonių vaikas, dar penktos klasės nebaigęs, o jau mokytoja išsivežė į Varšuvą – į Respublikinę jaunųjų fizikų olimpiadą. Sako, labai protingas. Vaivadijoje užėmė pirmą vietą. Bus jie, surinkti iš visos šalies, ten ar ne visą savaitę, nes po olimpiados valdžia jiems visokias ekskursijas organizuoja ir maitina už ačiū. Tu tik pamanyk. Vienturtis. Išeis į mokslus ir kam tėvai didžiulį ūkį paliks?
Po kelių dienų skambutis. Kaimo seniūnui, nes Gomulkos dėka jau ir vietos valdžia telefonus turi. Skambina iš sostinės, iš ligoninės, klausia, ar kaime gyvena toks Jan Bernecki, vaikas, vienuolikos metų. Seniūnas krapšto galvą, perbėga mintimis per savo aveles, nu taigi šitas, kaimynų sūnus, labai mandagus berniukas. Gyvena, gyvena, o kaipgi. Tai pasakykit tėvams, kad jau negyvena, tegul pasiima kūną. Seniūnas žiopt, žiopt, kaip? Kur? Negali būt! Gali. Palindo po mašina. Iš karto mirė. Morgo adresas toks ir toks, rašykitės, greičiau, pone, ieškokit to pieštuko, negi jau net popieriaus lapo neturit, ir dar, seniūnas, kas per žmonės, į mokyklą skambinau, su budinčiuoju susišnekėt neįmanoma, gal jūs ten visi girti, rašykitės pagaliau, kartoju adresą, dirbam nuo iki, arba galit užsakyti mūsų mašiną, atvešim, adresas, telefonas, dirba nuo iki...
Seniūnas per lauką pas Jono tėvus – lyg į katorgą. Tai meldžiasi, tai keikiasi. Rankoje glamžo laikraščio skiautę su prikreiveliotais adresu ir telefono numeriu.
Kaimynai kieme: šeimininkė plauną kibirą, Berneckas krapštosi prie traktoriaus.
– Jonukas... Jūsų Jonukas... Va, kaip liepė, taip užrašiau, čia visi numeriai, Varšuvoje... – mykia užuot ranką šeimininkui padavęs.
Tas nieko nesupranta. Nesupranta ir pats seniūnas, ką čia vapąs. Prieina Berneckienė, pasisveikina, nusišluosto į prijuostę šlapias rankas. Žiūri abu, laukia. Ir ko jie, po paraliais, taip žiūri? Ką, žmogaus nematę?
Nėra kur dėtis. Seniūnas vienu atsikvėpimu:
– Skambino iš Varšuvos. Jonuką patrenkė mašina. Negyvas.
Šeimininkė, stambi, aukšta moteris, kaip stovėjo, taip ir išsitiesė ant vejos. Lyg būtų kokia akmeninė Pirčiupio motina nuvirtus. Net žemė sudrebėjo. Berneckas prie jos, kelia už pečių, nepakelia – jis smulkus vyriokas, kelia galvą, rėkia seniūnui, kad padėtų, o seniūnas jau prie šulinio, griebia kibirą su vandeniu, atneša, šliūkšt rieškučiom ant veido, šliūkšt dar ir dar, Berneckas pliaukši savo moteriškei per skruostus, kol galų gale ji atsimerkia.
– Kur aš? – klausia atsisėdusi.
– Taigi namie, kieme, Verusyt, ar nepažįsti?
Apsidairo, atpažįsta. Atpažįsta ir seniūną.
– Ką tu ten apie mūsų Jonuką sakei?
Geriau jau nuplaktų kaip Kristų. Bet niekas neplaka. Pasiutusiai tylus vakaras. Seniūnas įsmeigia akis į kiemo žolę ir kartoja:
– Skambino iš Varšuvos. Jonuką patrenkė mašina. Negyvas.
– Negyvas? Mano Jonukas negyvaaaaaaaas? – nutęsia ir nebeužsičiaupia.
Klykia ir klykia, net šuo pradeda loti, paskui jam pritaria kaimynų skalikai, tiems – jų kaimynai, ir visą kaimą apima klaikus keturkojų erzelis. Berneckas nusiima prakaito prisigėrusią kepurikę nuo galvos ir glamžo, suka tarp pirštų lyg kokį skalbinį gręžtų, trypia ir gręžia, trypia ir gręžia.
Velniai rautų, tai kam dabar tą skiautę atiduoti, kas gi viską sutvarkys? Reikia skambinti, važiuoti, žmonėms pranešti, kiaulę pjauti, šermenims ruoštis, o čia moteriškė sėdi viduryj kiemo kaip neužkišama triūba, ir kaimynas turbūt visai nuprotėjo: tuojau duobę išmins iki kelių...
Išlinguoja seniūnas skiautės neatidavęs. Sės į savo Syrenką ir važiuos į Seinus pas dukrą Onutę – ji sesele ligoninėje dirba. Va iš ten susiskambinsim ir kaip nors parsigabensim Jonuką, kaip nors, ramina pats save, negi paliksi žmones šitokioj nelaimėj... Bet pakeliui dar užsuks pas Miką – jo gryčioje krūva vaikų –­ tegul lekia, kol nesutemo, į visas puses ir žmonėms praneša, kas nutiko. Moterys žinos, kaip elgtis. Jos visada žino.
Kitą dieną Berneckų kiemas kvepėjo eglišakiais ir šviežiena. Moterys kaip skruzdėlės – tarp gyvenamojo namo, sandėliuko, rūsio ir šulinio – vis su kokiu dubeniu ar krepšiu, kitos virtuvėje su samčiais ir šaukštais, kočėlais ir prieskoniais, giminaitės dangstė didžiojo kambario langus austinėmis juodomis marškomis, o baltomis – vyrų sukaltas pašarvones, kabino Marijos paveikslą galvūgalyje, o iš šonų rikiavo iš bažnyčios parvežtas aukštas žvakides.
Už namo, ant žolės – Jonuko mokyklos jaunimas pynė ąžuolų vainiką, kurį mažieji neš gyva grandine apjuosę draugo karstą, o vyresnieji jos ant žirgų tautinėmis juostomis persijuosę.
Vakar iš kiemo į lovą kaimynų pergabenta Berneckienė taip ir neatsigavo, gal tik prikimo, jau neklykė, o dūsavo, šnarpštė, dejavo visu kūnu trūkčiodama. Berneckas sėdėjo virtuvės kampe kaip koks iš paplavų kibiro ištrauktas peliukas ir niekaip nesuvaldydamas drebulio automatiškai kinkavo galva taip patvirtindamas raportuojančiųjų žodžius: morge aprengs, viską sutvarkys ir parveš, jau šį vakarą parveš, tegu veža, papjovėm kiaulę ir veršiuką, gerai, veršiuką, laidosim toje pačioje duobėje, prie senelės, tegu bus, sutilps, ateis ne tik kaimo giedoriai, bet ir iš miestelio, gerai, iš miestelio...

Vakarop iš miestelio plentu skuodė berniūkštis. Su kuprinyte ant pečių. Toks linksmas, toks greitas, savyje netelpantis. Kai liko gal koks kilometras iki namų, pro jį pračiuožė didžiulė juoda mašina ir sustojo:
– Ei, vaike, kur čia Agurkių kaimas? – išniro galva pro pravertą langą.
– Agurkių? Va, už ano posūkio bus pirmas keliukas į kairę.
– Tai gal man parodysi? Sėk vidun, – vairuotojas kramtė užgesusios cigaretės galiuką.
Koks keistas dėdė. Kaip iš filmo apie vampyrus. Ko jam čia prireikė?
– Ne, man nepakeliui, – sumelavo net nemirktelėjęs.
Vairuotojas pašnairavo, nusipjovė pro langą. Išskrido ir cigaretės galiukas. Atsikrenkštė. Kartą ir kitą. Dar vieną seilių čiurkšlę paleido. Nuvažiavo. Dingo už posūkio.
Berniukas lengviau atsikvėpė. Pareis, papasakos tėvams, gal jie žinos, kokie čia vaiduokliai po jų kaimą trankosi.
O mašina jau suko į Berneckų kiemą. Pasitiko vyrai. Iškėlė karstą, nunešė į kambarį. Seniūnas atvedė Bernecką, pasirašyti reikia, sumokėti reikia, nu ja, vairuotojas pakišo visą krūvą popierių, čia ir čia, rodė užsidegdamas naują cigaretę, perskaičiavo pinigus, įsikišo juos į vidinę striukytės kišenę. Sėdo ir išvažiavo. Temo.
Berniukas vėl pamatė automobilį, kai šis išsuko iš lauko keliuko į kaimo vieškeliuką. Ar tas žmogus buvo pas mano tėvus? Ne, nenoriu su juo vėl susitikti. Puolė pasislėpti už krūmų. Išlindo tik anam nudardėjus tolyn. Fui. Kokia nesąmonė. Ir ko čia aš slapstausi?
Dabar jau pasileido bėgte namų link. O kieme... ką čia tie žmonės veikia? Pažįstami ir visai kažkokie nematyti? Kas čia darosi?
Jie nekreipė į berniuką dėmesio, o jis, prasmukęs pro juos, skubančius, susirūpinusius, kažką besikalbančius, nėrė į virtuvę ir... pateko tarsi į kokį glitų debesį: o jergau, kaip čia tiršta nuo sunkių mėsos, kunkuliuojančių riebalų kvapų, nuo garų, nuo įraudusių, aitriu prakaitu trenkiančių tetų, šaukštų, puodų tarškėjimo! O kur mama? O kur tėtis?
– O kur mama? O kur tėtis? – jau gerokai sunerimęs garsiai ištarė užbėgęs artimiausiai tėvų kaimynei priešais, bet toji, tešlos dubeniu nešina, net į jį nepažvelgusi, mestelėjo, nežinau, vaikeli, ieškok, gal rūsyje mėsą tvarko, ir nuskubėjo savais keliais.
Berniukas vėl į kiemą, rūsio link ir staiga pamatė tarp kitų vyrų trypčiojantį tėvą:
– Tėtuk, tėtuk, aš grįžau, aš laimėjau, trečią vietą laimėjau!!!
??????????
– Jo... jo... jo... jo... – ant Bernecko galvos reti plaukiukai atsistojo kaip kareiviai, o jis dūrė ir dūrė į vaiką pirštu niekaip negalėdamas ištarti jo vardo.
– O kur mama? Ir ko čia tie žmonės susirinko? Tėti! Tėti! Ar girdi, klausiu, kur mama? Kas čia iš viso darosi?
Į juos atsigręžė kiti vyrai. Vienas po kito ėmė nedrąsiai žengti artyn, apsupo ratu.
Ir tada galiausiai Berneckas išspaudė iš savęs – tarsi kokį demoną būtų išspjovęs:
– Gyyyyyyyyyyyyvaaaaaaaaaas! Gyyyyyyyyyyyyvaaaaaaaaaas! Gyyyyyyyyyyyyvaaaaaaaaaas!
Suklupo, galvą užvertė į dangų ir, rankas sukabinęs kaip maldai, šaukė, šaukė, šaukė, kol net visi iš visų pašalių sulėkė, keliais ratais apstojo.
Šurmulys, balsai, šuns lojimas, aikčiojimai – vaiko nugara pašiurpo, sudrėko delniukai, jis traukėsi į vieną pusę, metėsi į kitą, bet vis atsitrenkdavo į gyvą užtvarą, visi norėjo jį pačiupinėti, kas ėmė už ausies, kas už peties, už rankos, alkūnės, kas kedeno plaukus, glaudė, spaudė, kilnojo!!! Ir dar tas iš visų lūpų besiveržiantis šnaresys: gyvasssssss, gyvasssssss, gyvasssss, gyvasssss.... Gyvatynas, tikras gyvatynas. Kas jiems pasidarė? Kur mama? Reikia slėptis. Jie visi išprotėjo. Kaip filmuose. Kur mama? Reikia bėgti. Vieni zombiai aplinkui. Kur mama?
– Kur mama? – išrėkė iš visų jėgų. – Klausiu: kur mama?
Ir jie nuščiuvo.
Keletas moterėlių susižvalgė. Nuskubėjo į namą.
Galiausiai atsikėlė nuo žemės Berneckas, paėmė sūnų už rankos:
– Einam, vaikeli, pas mamą.

– Tai ką dabar darysim? – seniūnas užsitraukė cigaretę.
Vyrai dar vis kraipė galvas, niekaip negalėjo atsitokėti. Ir nutik tu man šitaip. Svetimą lavoną atvežti... Pagal dokumentus negyvas, o iš tikrųjų – gyvas.
– Skambinkim, tegul atvažiuoja ir pasiima.
– Ir pinigus tegul grąžina, šitokią sumą žmogus suplojo.
– O kam skambint?
– Tai į tą patį morgą, kur kitur.
– O kur visi popieriai?
– Kokie popieriai?
– Na, kaip be popierių? Lavonas yra, tai ir popieriai turi būti.
– Tai ar matėt kuris nors?
– Mačiau, Berneckas pasirašė.
– Ir aš mačiau. Pats jį pas vairuotoją atvedžiau.
– Tai gal Berneckas ir turi.
– Turi būti ligoninės ar morgo adresas, kaipgi kitaip.
– Nueik, seniūne, paklausk, gal į kišenę įsikišo.
Nuėjo į vidų. Grįžo skėsčiodamas rankomis:
– Nieko jis neatsimena, perkraustė kišenes – tik mirties liudijimą rado.
– Ir viskas?
– Kad ir aš nemačiau jo rankose jokių popierių, ant mašinos kapoto tik pasirašė, pasirašė, vairuotojas susirinko ir išvažiavo...
– Tai ką darysim? Šiltoka, kūnas gest pradės... Ir kitiems tėvams reikia pranešti, kaip gi šitaip...
– Gal kraukim į traktoriaus priekabą ir per kelias valandas nudardėsim iki Seinų. Nuvešim į ligoninę – jie gal kokį šaldytuvą turi.
– O jeigu ligoninė nepriims? Gi nežinom nei kieno tas lavonas, nei kur, nei kaip numirė, nei kam jį atiduoti?
– Jo, jo, dar mus apkaltins.
– Be popierių, vyrai, nieko mes negalim padaryti...
– Kvieskim policiją.
– Tikrai, kvieskim policiją.
– Kas iš tos policijos... Žinai, kol ji atvažiuos, kol ką...
– Ne, geriau jau aš važiuoju į Seinus. Onutė žino to morgo telefonus, vėl susiskambins ir viską paaiškins, – seniūnas apsisprendė. – Taip bus greičiau, ką čia su policija vazotis, pradės klausinėti, rašinėti, tyrinėti, nebus galo...
– Gerai sakai, jau ir taip žmonių vos iš proto neišvarė, tai dar jiems čia policiją ant galvos užtrauksim...
– Ir vaiko gaila, gi jau ne toks mažas, pagalvokit, sužinot, kad tu negyvas, kad tau šermenys suruoštos... Kad tik kas su galva jam nepasidarytų...
– Nieko, dabar tik baisoka, o paskui turės iš ko pasijuokti...
– Nu jo, sako, tokie gyvi palaidoti labai ilgai gyvena...
– Tik kad kiti vaikai nesišaipytų, jog gyvas numirėlis.
Seniūnas išdardėjo. Visa naktis prieš akis. Puodai pilni pritroškintų kotletų, suktinukų, šonkauliukų, stalai mišrainėm, silkėm ir pyragais nukrauti, rūsys agurkų, pomidorų, limonado, degtinės prifarširuotas.
O didžiajame kambaryje – nepažįstamo vaiko lavonas. Gražus berniukas. Šviesiaplaukis, čiuplutis, gali būt už Jonuką jaunesnis.
Paties Jonuko prie jo kol kas neleido. Tegul atsigauna, nėra čia ko į save, karste gulintį, žiūrėti.
Svarsto visi: kelt karstą ant pašarvonių ar uždengtą ant grindų laikyti? Degti žvakes ar nedegti? Ką daryt su giedoriais, nes jau ir tie, nieko nežinodami, iš miestelio suvažiavo.
Kraipo visi galvas – dyvų dyvai. To dar šita parapija nematė. Nei tėvai, nei seneliai tokių dalykų nebuvo patyrę. Kaip elgtis?
Tada į kiemą išėjo Berneckienė. Gražiai pasipuošusi, nors vis dar išblyškusiu veidu, bet jau atgavusi balso tvirtumą:
– Mes čia pasitarėme ir nusprendėm, kad tegul bus šermenys, kaip ir turi būti: negi tas nabagėlis vienas karste gulės, kai jau viskas suruošta. Vis tiek šiąnakt jo niekas nepasiims. Einam vidun, atidengsim karstą, uždegsim žvakes, o jūs, – kreipėsi į giedorius, – pagiedokit. Moterys stalus jau dengia, paskui visi užvalgysim, išgersim...
Visi pritarė. Šermenys įsisiūbavo visu gražumu. Net ir Jonukas, pasistumdydamas su kitais kikenančiais bendraamžiais, galiausiai priėjo prie karsto. Priėjo, pasižiūrėjo ir staigiai prie motinos:
– Mama, aš jį pažįstu, jis irgi buvo olimpiadoje! Neatsimenu jo pavardės, mūsų buvo daug, iš visos Lenkijos, bet veidą tikrai atsimenu. Bet jis jokio diplomo negavo, nieko nelaimėjo.
– Tai jau tikrai, sūneli, tai jau tikrai. Dieve, Dieve, kokių baisių klaidų būna... – glostė vaiko galvą, o jos veidu vėl ritosi ašaros.
– Jis buvo kitoje grupėje: mes važiavom į zoologijos sodą, o jie nuėjo lankyti senamiesčio, – toliau klojo vaikis. – Kitą dieną turėjo būti atvirkščiai – jie į zoologijos sodą, o mūsų grupė – į senamiestį, bet mano mokytojai reikėjo anksčiau grįžti namo, ir mes kitą rytą išvažiavom.

Žmonės iš Berneckų kiemo išlingavo jau gerokai po pusiaunakčio: patenkinti, prisigiedoję, sočiai primaitinti, smagiai pakaušę. Tokių linksmų šermenų nė vienas iki tol nebuvo apturėjęs. Keliavo namo garsiai svarstydami, kaip čia viskas toliau klostysis.
O klostėsi keistokai. Niekas nenorėjo negyvo vaiko pasiimti. Per visą naktį Onutė su ligoninės personalu bandė skambinėti, aiškintis, bet nieko nepešė – atidavėm numirėlį ir viskas, ko jūs dar norit? Ne tas? Kito neturim. Tik vieną mašina nudaužė. Nieko mes nesupainiojom. O jeigu supainiota, tai patys tėvai kalti – ko neatvažiavo pasiimti? Kas vežė? Čia kiekvieno lavono vis kas nors kitas atvažiuoja, ką aš žinau? Aš vakar nebudėjau.
Kita diena – sekmadienis, firmos nedirba, o žmonės traukia į bažnyčią. Išvažiavo miestelin ir Berneckai, o bevardis lavonėlis liko toliau gulėti jų troboje kaip koks neprašytas įnamis.
Sugrįžo, vėl uždegė žvakes, atlingavo artimiausi kaimynai, vakarop pradėjo rinktis ir giedoriai... Ir vėl visi poteriai nuo pradžių...
Tik pirmadienio popietę seniūnas telefono ragelyje išgirdo išganingą žinią: išsiaiškino. Išklausė išsamaus Onutės pasakojimo ir nukulniavo pas Beneckus:
– Šitas negyvas vaikas irgi Jonukas, bet ne Bernecki, o Vernecki... Va todėl ir susipainiojo... Kai atvažiavo greitoji, kažkas iš vaikų, kurie buvo avarijos vietoje, pasakė, kad partrenktasis – Vernecki, kad olimpiados dalyvis, žinot, vaikai, matyt, rėkė vienas per kitą, gydytoja blogai nugirdusi užrašė Bernecki, o kai vaikas neatsigavo, pranešė olimpiados rengėjams, tie susakė mūsų Jonuko adresą, mokyklą, nes jis jau buvo išvykęs – reiškia, viskas atitinka, vaiko nėra.
– Pala, pala. O kur šito Verneckio mokytoja? Mūsiškis taigi ne vienas važiavo? – Berneckui pakvipo netvarka.
– Visa bėda... – čia seniūno pasakojimo aistra prigeso – ...kad vaikas tėvų neturi. Jis iš vienų Varšuvos vaikų namų... Sako, tie dalyviai varšaviokai patys, savarankiškai ateidavo į olimpiadą, gi ne tokie jau maži.
– Tai ką, jeigu iš vaikų namų, tai galima kaip šunį nutrenkti ir niekas nepasiges? – dabar jau ir Beneckienė pyktelėjo.
– Gal ir pasigedo, bet... šitas vaikas, nors ir labai gabus, sako, jau kelis kartus mėgino pabėgti, gal jam nebuvo gerai tuose valdiškuose namuose, sugaudavo valkataujantį po savaitės, kitos, tai vienam, tai kitam mieste... Tikriausiai galvojo, kad ir dabar kur nors nusibastė...
– Dabar jau nesugaus. Toks mielas vaikas... – Berneckienė įširdusi žingsniavo pirmyn atgal po virtuvę. Pagaliau sustojo:
– Tai ką darysim?
– Tai pasiims velionį tie vaikų namai ar ne? – Berneckas seniūnui.
– Mykia, kad neturi transporto, neturi pinigų, sako, negi tampysi pirmyn atgal, koks skirtumas, kur jis gulės, sako, tegul mūsų valsčius palaidoja, jie paskui gal kaip nors pinigus grąžins...
– Aha, valsčius mat laidos... Atsirado gudročiai. Ir kas gi paskui kapą prižiūrės? Jokių giminių. Tokios pavardės su žvake mūsų kapinėse nerasi. Vernecki... – vėl įsiaudrino Berneckienė.
– Yra toks rašytojas Žiulis Verne, aš jo knygą skaičiau, gal jie giminės? – įkišo savo išmintį ir Jonukas.
– Eik jau eik, sūneli, ar dar gyvas tas tavo rašytojas, ir jo vardas nelabai lenkiškas?
– Nežinau...
– Tai ką darysim, motin? – Berneckas vėl buvo panašus į pašiurpusį žvirblelį.
– Ką ką... Negi dar savaitę su lavonu gyvensim? Laidosim. Važiuokit abu pas kunigą ir sutarkit kelintą valandą. Tegul bus kaip pridera: šiandien dar pagiedosim, pasimelsim, o rytoj – į kapus.
– O kas kunigui mokės?
– Mes, seniūne, jau daug sumokėjom, dar ir šermenis iškėlėm, tai gal ir kunigas galės labdarą padaryti. Jau ir taip ne kažin kiek gero šitas vargšas vaikas per savo trumpą gyvenimėlį patyrė, tai tegul bent būna gražiai palaidotas.
Ir buvo.
Po kiek laiko ir paminklėlis atsirado.

Jau mirusios senosios Berneckienės tvarką, regis, perėmė sūnus ir jo šeimyna – Jono Verneckio kapas ir toliau gražiai prižiūrimas, prie jo susirenka ir uždega žvakes ne tik per Vėlines – lyg būtų artimiausi giminės.
Ne, fiziku Jonas Berneckas netapo. Liko ūkyje, vedė, turi krūvą vaikų ir vaikaičių. Komodos stalčiuje, prie visų dokumentų guli padėtas 1963 metų išrašas iš ligoninės apie jo mirtį. O jis pats, perkopęs į kitą tūkstantmetį, Anapilin anaiptol nesiruošia.

Džojos Barysaitės nuotrauka