José Eduardo Agualusa (g. 1960) – Angolos prozininkas, žurnalistas, vienas žinomiausių portugališkai kuriančių Afrikos atstovų, kurio darbai išversti į daugiau nei 30 kalbų. Už knygą „Praeičių pardavėjas“ 2007 m. tapo pirmuoju afrikiečiu, apdovanotu prestižiniu „International Booker Prize“ (tuo metu „Independent Foreign Fiction Prize“). O su 2012 m. parašytu romanu „Bendroji užmaršties teorija“ J. E. Agualusa sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų dėmesio, pateko į trumpąjį „International Booker Prize“ sąrašą ir pelnė „International Dublin Literary Award“. 2020 m. pasirodęs lietuviškai šis romanas itin pamėgtas ir Lietuvos skaitytojų. 2019-aisiais J. E. Agualusai buvo skirtas svarbiausias Angolos apdovanojimas – Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus.
„Praeičių pardavėjas“ – intertekstualus, žaismingas pasakojimas iš visažinio, sapnais su kitais veikėjais bendraujančio, ant sienos tupinčio driežo gekono perspektyvos. Romano naratyvinė linija sukasi aplink albinoso Feliksą Venturą, anksčiau Luandoje pardavinėjusį skaitytas knygas, bet persikvalifikavusį į gyvenimų kolekcionierių, praeičių išradėją ir pardavėją, šio gyvenimui pasikeičiant į namus atkeliavus dviem paslaptingiems nepažįstamiesiems. 2024 m. romaną išleis leidykla RARA.
José Eduardo Agualusa. „O Vendor de Passados“. – V.: „Quetzal Editores“, 2017.
Mažas nakties dievas
Gimiau šiuose namuose ir juose užaugau. Niekada neišėjau. Popietėmis kūnu atsiremiu į lango stiklą ir stebiu dangų. Man patinka žiūrėti į aukštybių raudonį, į šuoliuojančius debesis ir angelus ant jų ištisais legionais purtančius iš plaukų žiežirbas, mosuojančius dideliais ugniniais sparnais. Tai vis toks pat reginys. Vis dėlto kas popietę ateinu čia ir linksmai juo žaviuosi, tarsi matyčiau pirmą kartą. Feliksas Ventura praėjusią savaitę grįžo anksčiau ir užtiko mane besijuokiantį, kai už lango, neramioje mėlynėje didžiulis debesis sukosi ratu tarsi šuo, bandantis užgesinti užsiliepsnojusią uodegą.
– Ak, negaliu patikėti! Tu juokiesi?!
Mane suerzino padaro nuostaba. Išsigandau, bet nepajudinau nė raumenėlio. Albinosas nusiėmė tamsius akinius, įsikišo juos į striukės vidinę kišenę, lėtai, melancholiškai nusivilko striukę ir atsargiai pakabino ant kėdės atlošo. Jis išsirinko vinilinę plokštelę ir uždėjo ją ant senojo gramofono platformos. „Alcanto para um rio“, „Lopšinė upei“ dainuojama Doros Cikados, brazilų dainininkės, veikiausiai patyrusios šiokią tokią šlovę aštuntajame dešimtmetyje. Taip manau dėl plokštelės viršelio. Ten pavaizduota bikinį dėvinti juodaodė moteris, graži, su dideliais drugelio sparnais ant nugaros. „Doros Cikados „Lopšinė upei“ – pati populiariausia daina šiuo metu.“ Jos balsas rusena ore. Pastarosiomis savaitėmis toks ir buvo mūsų vakarų garso takelis. Žinau žodžius atmintinai.
Niekas nepraeina, niekas nesibaigia
Praeitis yra upė mieganti
o atmintis – painiai meluojanti
Miega upės vandenys
o mano glėby miega dienos
miega
miega nuoskaudos, kančios
miega.
Niekas nepraeina, niekas nesibaigia
Praeitis yra upė mieganti
atrodo mirus, vos alsuoja
pažadink ją ir klykdama pakirs.
Feliksas palaukė, kol galutinai išblėso šviesa, kol užgeso ir paskutinės pianino gaidos. Tada jis beveik be garso pastūmė vieną iš sofų taip, kad ši stovėtų priešais langą. Galų gale atsisėdo ir ištiesdamas kojas atsiduso:
– Po paraliais! Nejaugi jūsų maženybė juokiasi?! Kažkas naujo...
Jis man pasirodė nusikamavęs. Jam priartinus veidą, pastebėjau krauju pasruvusias akis. Tvaikas iš jo burnos apsivijo mano kūną. Salsvas karštis.
– Kokia negraži tavo oda. Ar tik nebūsime giminės.
Tikėjausi to. Jei mokėčiau kalbėti, būčiau pasakęs ką nors nemandagaus. Tačiau mano balso organai teleidžia juoktis. Taigi pasistengiau jam tiesiai į veidą sviesti baisų nusikvatojimą, kokį nors garsą, kurio jis išsigąstų, nuo kurio atšlytų, bet išėjo tik menkas sugargaliavimas. Iki pat praėjusios savaitės albinosas mane visada ignoravo. O nuo tada, kai nugirdo mane besijuokiantį, pareina anksčiau. Nueina į virtuvę, grįžta su stikline papajų sulčių, atsisėda ant sofos ir kartu su manimi džiaugiasi besileidžiančios saulės švente. Mes kalbamės. Tiksliau, jis kalba, o aš klausausi. Kartais nusijuokiu ir jam to pakanka. Įtariu, kad mus jau sieja draugystės ryšys. Šeštadienio vakarais, ne visais, albinosas pareina už rankos vesdamasis kokią merginą. Jos būna lieknos, aukštos ir lanksčios panelės, su kojomis lyg gervių. Kai kurios ateina nedrąsiai, sėdasi ant kėdės krašto ir, nemokėdamos nuslėpti savo šleikštulio, stengiasi į jį nežiūrėti. Jos gurkšnis po gurkšnio išgeria limonado, tada tylomis nusirengia ir laukia jo atsigulusios ant nugaros ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis. Kitos, drąsesnės, pasivaikšto vienos po namus, įvertina sidabro spindesį, senovinių baldų kokybę, bet greitai grįžta į svetainę išsigandusios kambariuose ir koridoriuose stūksančių knygų krūvų, o ypač – griežto ponų su aukštomis skrybėlėmis ir monokliais ir žaismingų besanganų – Luandos ir Bengelos ponių – žvilgsnių, apstulbusių paradinėmis uniformomis vilkinčių Portugalijos laivyno karininkų žvilgsnių, nuostabos kupino XIX amžiaus Kongo princo žvilgsnio bei iššaukiančio garsaus juodaodžio rašytojo iš Šiaurės Amerikos žvilgsnio, kurie visi pozavo amžinybei įrėminti paauksuotais lipdiniais. Jos lentynose ieško kokios plokštelės.
– O gal kuduro turi, seniuk?
Ir kadangi albinosas neturi kuduro, neturi kizombos, net neturi „Banda Maravilha“ nei Paulo Floreso, populiariausių šiuolaikinių atlikėjų muzikos, jos galiausiai išsirenka plokštelę su gražiausiai atrodančiu viršeliu – visada kubietiški ritmai. Jie šoka, mažais žingsneliais judėdami medinėmis grindimis, kol po vieną atsegioja visas marškinių sagas. Puiki oda, labai tamsi, drėgna ir švytinti, kontrastuoja su albinoso oda, sausa ir šiurkščia, rausva. Aš viską matau. Šiuose namuose esu kaip mažas naktinis dievas. Dieną miegu.
Namas
Namas yra gyvas. Jis kvėpuoja. Girdžiu, kaip visą naktį dūsauja. Plačios molio ir medžio sienos vėsios net ir tada, kai patį vidurdienį saulė nutildo paukščius, svilina medžius, tirpdo asfaltą. Slystu jomis tarsi tuojau įsisiurbsianti erkė. Jei prisiglaudžiu, jaučiu, kaip plaka širdis. Gal mano. O gal namo. Koks skirtumas. Man gera. Pasijuntu saugiau. Senoji Esperansa kartais ateina su vienu iš savo mažesniųjų anūkų. Nešasi juos ant nugaros, gerai pririštus audiniu, pagal seną šių kraštų paprotį. Taip ir nudirba visus darbus. Iššluoja grindis, nuvalo dulkes nuo knygų, gamina, skalbia, lygina drabužius. Kūdikis, galva prigludęs jai prie nugaros, jaučia jos širdies plakimą ir šilumą, jam atrodo, kad vėl yra motinos įsčiose, ir jis miega. Panašus ir mano ryšys su šiuo namu. Vakarus, kaip jau sakiau, leidžiu svetainėje prie lango žiūrėdamas, kaip leidžiasi saulė. Sutemus vaikštau po skirtingus kambarius. Svetainė išeina į siaurą ir prastai prižiūrėtą sodą, kurio vienintelis grožis – dvi nuostabios, labai aukštos, labai didingos karališkosios palmės, stūksančios iš abiejų pusių ir saugančios namą. Iš svetainės galima patekti į biblioteką. Iš šios – pro plačias duris į koridorių. Koridorius – gilus, drėgnas ir tamsus tunelis, vedantis į miegamąjį, valgomąjį ir virtuvę. Ši namo dalis yra kiemo pusėje. Žalia, švelni ryto saulė glosto sienas, prasiskverbusi pro aukštą avokadmedžio lapiją. Koridoriaus gale, iš kairės ateinant nuo svetainės, sunkiai stovi nedideli trijų eilių laiptai. Jie veda aukštyn į šiokią tokią mansardą, kur albinosas retai teapsilanko. Šioje pilna knygų dėžių. Aš irgi ten dažnai neinu. Čia ant sienų žemyn galva miega šikšnosparniai, susisukę į savo juodus apsiaustus. Nežinau, ar šikšnosparniai ėda gekonus. Geriau jau ir nesužinosiu. Ta pati priežastis – siaubas! – neleidžia man ištyrinėti ir kiemo. Matau pro virtuvės, valgomojo ar Felikso kambario langus, kaip tarp rožių krūmų kalasi laukinės žolės. Didžiulis avokadmedis su gausia lapija stūkso pačiame kiemo centre. Dar yra du lokvų medžiai, apkibę vaisiais, ir gera dešimtis papajų. Feliksas tiki papajų gydomąja galia. Sodas baigiasi ties aukšta siena. Sienos viršų dengia įvairiaspalvės į cementą įmūrytos stiklo šukės. Iš čia, kur esu, jos man primena dantis. Šis baisus įrenginys nesutrukdo vaikams kartais tvorą peršokti ir nugvelbti avokadų, lokvų, papajų. Jie ant sienos uždeda lentą, o tada prisitraukia kūnu. Dėl tokios menkos naudos man tai atrodo pernelyg rizikingas darbas. Gal jie taip elgiasi ne dėl pačių vaisių skonio. Manau, jie tai daro norėdami paskanauti rizikos. Galbūt rytoj rizikos skonis jiems bus lyg sunokusių lokvų. Įsivaizduokime, kad kuris jų paklius į kariuomenę. Šioje šalyje kariams darbo tikrai netrūksta. Dar vakar per televizorių mačiau siužetą apie išminavimo procesą. Vienos nevyriausybinės organizacijos vadovas skundėsi, jog niekas tiksliai nežino, kiek minų yra užkasta Angolos žemėje. Tarp dešimties ir dvidešimties milijonų. Tikriausiai minų yra daugiau nei angoliečių. Taigi įsivaizduokime, kad vienas iš šių vaikų tampa kariu. Kaskart jam lauke ieškant minų į burną sugrįš tolimas lokvos skonis. Vieną dieną jam koks nors užsienio žurnalistas neišvengiamai užduos klausimą, su susidomėjimu ir siaubu:
– Apie ką galvojate nukenksmindamas miną?
O jame dar tebesantis vaikas su šypsena atsakys:
– Apie lokvas, pone.
Senoji Esperansa savo ruožtu mano, jog vagimis dėl sienų ir tampama. Išgirdau ją tai sakant Feliksui. Albinosas linksmai pažvelgė į ją.
– Jūs tik pažiūrėkit, mano namuose – anarchistė?! Betrūksta sužinoti, kad skaitote Bakuniną.
Tai pasakęs, jis daugiau nekreipė į ją dėmesio. Ji, žinoma, Bakunino niekada neskaitė; niekada neskaitė jokios knygos, išvis vos mokėjo skaityti. Vis dėlto daug ką sužinau apskritai apie gyvenimą ar apie gyvenimą šioje šalyje, tai yra gyvenimą apsvaigus, girdėdamas, kaip ji kalbasi pati su savimi tai tyliais murmesiais, lyg dainuotų, tai garsiai, lyg tvarkydama namus piktintųsi. Senoji Esperansa yra įsitikinusi, kad niekada nemirs. Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt antraisiais ji išgyveno žudynes. Buvo nuėjusi į vieno opozicijos lyderio namus pasiimti savo Huambe tarnavusio sūnaus laiško, kai ėmė smarkiai (iš visų pusių) šaudyti. Ji pageidavo išeiti, norėjo grįžti į savo lūšnyną, bet jos neišleido.
– Tai beprotybė, senute, įsivaizduokite, kad lyja. Tuojau baigsis.
Nesibaigė. Šaudymas lyg audra vis garsėjo, vis artėjo link namo. Tos popietės įvykius man papasakojo Feliksas:
– Į namą jėga įsiveržė gerai ginkluotų, labai girtų plėšikų gauja ir ėmė visus mušti. Jų komendantas panoro sužinoti, kuo senolė vardu. „Esperansa Džob Sapalalo, pone“, o jis nusikvatojo. Pajuokavo: „Esperansa – viltis – miršta paskutinė.“ Opozicionierių ir jo šeimą sustatė namo sode ir sušaudė. Kai atėjo senosios Esperansos eilė, baigėsi šoviniai. „Tave išgelbėjo tik logistika, – sušuko komendantas, – mums visada koją kiš logistika.“ Tada jai liepė eiti sau. Dabar ji manosi esanti apsaugota nuo mirties. Gal taip ir yra.
Man tai neatrodo neįmanoma. Esperansos Džob Sapalalo veidą dengia plonas raukšlių tinklelis, jos plaukai – visiškai žili, bet kūnas išlieka kietas, o judesiai – tvirti ir tikslūs. Mano nuomone, ji yra šiuos namus išlaikantis ramstis.
Iš portugalų kalbos vertė Paulius Stasiūnas