Julio Florencio Cortázaras (1914 08 26–1984 02 12) – argentiniečių rašytojas, vienas žymiausių XX a. autorių, lyginamas su Jorge Luisu Borgesu, Antonu Čechovu, Edgaru Allanu Poe, naujojo Lotynų Amerikos romano kūrėjas. Gimė Briuselyje, Argentinos konsulo Belgijoje šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Buenos Airėse. Nebaigęs sostinės universiteto literatūros fakulteto, septynerius metus mokytojavo provincijoje, vėliau dėstė Mendosos miesto universitete. 1951 m. išvyko tęsti studijų Paryžiuje, liko ten gyventi ir ilgus metus dirbo UNESCO vertėju. 1938 m. debiutavo kaip poetas simbolistas poezijos rinkiniu „Presencia“ („Būvis“), pasirašė slapyvardžiu Julio Denis. Eilėraščius rašė visą gyvenimą, tačiau pagarsėjo savo neįprasta proza.

Pirmąjį apsakymą „Užgrobtas namas“ išspausdino 1946 m. J. L. Borgeso leidžiamame žurnale. Jau kūrybos pradžioje išryškėjo J. Cortázaro polinkis laužyti tradicines literatūrines normas, tikrovę derinti su fantastika, primesti savo žaidimo taisykles, stulbinti skaitytoją netikėtais siužeto vingiais.

 

 Ulf Andersen, „Getty Images“ nuotr.

 

Pasaulinę šlovę pelnė romanais „Žaidžiame klases“ („Rayuela“, 1963), „Laimėjimai“ („Los premijos“, 1960), „Manuelio knyga“ („Libro de Manuel“, 1973), tačiau mėgstamiausiu žanru laikė apsakymą ir tvirtino, kad „romanas laimi taškais, o apsakymas turi laimėti nokautu“. Gaila, bet iš keliolikos jo apsakymų rinkinių – „Žvėrynas“ („Bestiario“, 1951), „Žaidimo pabaiga“ („Final de Juego“, 1956), „Slaptas ginklas“ („Las armas sekretas“, 1959), „Kronopų ir famų istorijos“ („Historias de cronopios y de namas“, 1962), „Visos ugnys – ugnis“ („Todos los fuegos el fuego“, 1966), „Toksai Lukas“ („Un tal Lucas“, 1979), „Mes taip mylime Glendą“ („Queremos tanto a Glenda“, 1980) ir kt. – lietuviškai pasirodė tik keletas apsakymų.

J. Cortázaras mirė Paryžiuje nuo leukemijos, palaidotas Monparnaso kapinėse. 2006 m. Paryžiaus municipalitetas, pagerbdamas rašytojo atminimą, jo vardu pavadino aikštę Šventojo Liudviko saloje, kur vyksta jo apsakymo „Laumės plaukai“ („Las babas del diablo“) veiksmas. Yra tokia tradicija: lankant jo kapą palikti taurę vyno ir lapą popieriaus, kuriame nupieštas „klasių“ žaidimas. J. Cortázaro kūryba tokia populiari, kad, pasak literatūros kritiko Fernando Gasparo, dar pasitaiko žmonių, klausinėjančių, kur gyvena J. Cortázaras. Kai kas jį matęs tai Paryžiaus metro keleivių minioje, tai kvailiojantį su sraigėmis bare netoli Liuksemburgo sodo, tai kitoje vietoje Paryžiuje, jo romanų mieste.

 

Vertėjas

 

Tarpsnio pabaiga

× Julio Cortázar

 

Sheridanui LeFanu – dėkingas už namą

Antoni Taulé – dėkingas už stalus

 

Stabtelėjo, ko gero, todėl, kad saulė jau buvo dienovidy, ir įprastą malonumą vairuoti automobilį ankstyvomis ryto valandomis palengva slopino apsnūdimas, troškulys. Tas miestelis bereikšmiu pavadinimu, Dianos akimis, buvo tiesiog taškelis provincijos žemėlapyje, toli nuo miesto, kur ji ketino pernakvoti, o aikštė, platanų lajų apsaugota nuo greitkelio karščio, atrodė kaip skliaustai, ir ji, lengvai atsidususi, įvažiavo į juos ir sustojo prie lauko kavinės su staliukais medžių paunksnėje.

Padavėjas atnešė anyžinės su ledukais ir paklausė, ar paskui nepageidautų papietauti: neskubu, jie aptarnauja iki antros valandos. Diana atsakė, kad iš pradžių norėtų pasižvalgyti po miestelį ir tada grįžti. „Kad nėra ko per daug žiūrėti“, – pareiškė padavėjas. Ji buvo beatsakanti, kad jai nelabai ir knieti žioplinėti, bet vietoj to užsisakė juodųjų alyvuogių ir beveik neatsikvėpdama išgėrė aukštą taurę saulėje žaižaruojančios anyžinės. Ji mėgavosi vėsa paunksnėje, keli lankytojai lošė kortomis, du vaikai su šunimi, senė spaudos kioske, viskas tavaravo nuo kaitros lyg kitapus laiko. Kitapus laiko, pagalvojo, žvilgsniu lydėdama vieno lošėjo ranką, kuri, šovusi aukštyn, staiga pergalingai pliaukštelėjo per stalą. Tiesą sakant, jai niekada nekildavo noras ilgiau gėrėtis kokia grožybe, įsijausti į tą žavų sąstingį, kartais iki širdies gelmių sukrečiančią sustabdytą akimirką. „Įdomiausia, kad gyvenimas gali tapti tiesiog sutartiniu dalyku, – pagalvojo žiūrėdama į ant žemės lekuojantį šunį, – sutartiniu, netgi jei dėl to nieko nesutari, išvyksti beveik neatvykęs, sunaikindamas visa, kam iki šiol nepavyko sunaikinti tavęs.“ Cigaretė smilko lūpose, nors ji puikiausiai žinojo, kad nusidegins ir kad galų gale teks ją išplėšti ir sutraiškyti, kaip elgėsi su visais tais metais, kai, nepaisydama blaivaus proto, stengėsi, kad gyvenime turėtų ne tik cigarečių, bet ir paslaugią čekių knygelę, ir paklusnų automobilį. „Pražuvęs, – kartojo ji, – žavus Diuko Elingtono motyvas, beje, jau seniai jį pamiršau, dusyk pražuvęs, mergele, ir mergelė žuvusi, o keturiasdešimt – tai tik žodis, labai patogus ašaroms pateisinti.“

Susizgribusi išvadino save idiote, paprašė sąskaitos ir nuėjo pasižvalgyti po miestelį, pamatyti, kas savaime neturi nieko bendra nei su jausmais, nei su vaizduote. Lyg tu žiūri į aplinką, lyg ji žiūri į tave, štai kad ir neišvaizdi senienų parduotuvė arba apšepęs meno muziejaus fasadas. Personalinė paroda, dailininkas negirdėtas, net pavardė beveik neištariama. Pastatas senovinis, restauruotas miesto valdžios iniciatyva. Dia­na nusipirko bilietą ir įėjo į pirmą salę. Gavo bukletą su glausta tapytojo kūrybine biografija, labiau susijusia su provincijos gyvenimu, kritikų atsiliepimų ištraukomis, tipiškomis liaupsėmis; padėjo ją ant konsolės ir ėmė apžiūrinėti paveikslus, iš pradžių jai dingtelėjo, kad tai nuotraukos, dėmesį traukė matmenys, ne taip dažnai pasitaiko tokių išdidintų spalvotų fotografijų. Įsižiūrėjusi susidomėjo ir temomis, maniakišku polinkiu daugiausia dėmesio skirti detalėms, ir tada jai pasirodė, kad yra atvirkščiai  – paveikslai tapyti iš nuotraukų, kažkas abstraktaus, ir nors salės buvo labai gerai apšviestos, ji negalėjo nusikratyti abejonių, ar paveikslai – tiesiog nuotraukų kopijos, ar pražūtingos realizmo manijos eksponatai.

Pirmoje salėje buvo keturi ar penki paveikslai, kuriuose kartojosi ta pati tema – nepaprastai ryškiai saulės apšviestas stalas, visiškai tuščias arba pustuštis. Kai kuriuose paveiksluose buvo dar ir kėdė, kituose – nieko daugiau, išskyrus to paties stalo šešėlį, akis rėžiančios šoninės šviesos patiestą ant grindų. Įėjusi į antrą salę pamatė kažką nauja, paveikslą su žmogaus figūra kambario gale prie terasos durų, atvertų į gana neryškiai pavaizduotą sodą; žmogus, matomas iš nugaros, ėjo iš namo, kur pirmame plane, pusiaukelėje tarp žmogaus figūros ir Dianos, vėl stovėjo tas pats stalas. Buvo nesunku suprasti ar įsivaizduoti, kad namas tas pats, tik pridurta ilga žalia terasa, pasiskolinta iš to paveikslo, iš nugaros vaizduojančio žmogų, kuris stovi atstu nuo durų. Keisčiausia, kad žmogaus figūra buvo ne tokia aiški kaip tušti stalai, ji priminė veikiau atsitiktinį svečią, be jokio aiškaus tikslo slampinėjantį po erdvų apleistą namą. Ir dar tyla, kylanti, rodos, ne tik iš to, kad, be Dianos, tame nedideliame muziejuje nebuvo nė gyvos dvasios, – patys paveikslai dvelkė vienatve, kuri, žvelgiant į tamsų vyro siluetą, atrodė dar gūdesnė. „Kažkokia ypatinga šviesa, – pagalvojo Diana. – Ji krinta kaip uola, viską pritrėkšdama.“ Ta tyla dvelkė ir koloritas, juodas fonas, ryškūs kontrastai, kuriems liejantis šešėliai atrodė tarsi laidotuvių apdarai, katafalko drapiruotė.

Ji nustebo, be dar vienos paveikslų serijos su nuogais stalais ir vyriškio siluetu, kitoje salėje pamačiusi paveikslų kita tema, telefoną, siluetų porą. Be abejo, apžiūrėjo juos, bet neatidžiai, namas su stalais tuščiuose kambariuose paveikė taip stipriai, kad visi kiti paveikslai atrodė kaip nereikalingas papildas, gražmena, lyg paveikslai kabotų ne muziejuje, o būtų skirti buto interjerui puošti. Ji mėgavosi jausdama, kad taip lengvai pasiduoda hipnozei, maloniai svaigdama duoda valią vaizduotei, dienovidžio karščio kipšiukams. Grįžo į pirmą salę norėdama įsitikinti, ar gerai įsiminė vieną tų paveikslų, ir pastebėjo, kad ant stalo, kaip jai buvo pasirodę, tuščio, stovi ąsotis su teptukais. O štai tuščias stalas, skirtingai nei ji manė, buvo paveiksle, kabančiame ant priešinės sienos, ir Diana valandėlę bandė geriau įsižiūrėti į tai, kas pavaizduota fone, atviras duris ir spėjamai kitą kambarį, o jame lyg židinio kampą, lyg dar vienas duris. Ji jau beveik neabejojo, kad visi tie kambariai – tame pačiame name, tai lyg begalinė seka to paties autoportreto, kuriame dailininkas labai elegantiškai abstrahavosi, bent jau pavaizdavo save kaip juodą siluetą (viename paveiksle – ilgu apsiaustu), nepermaldaujamai nusisukusį nuo nekviestos viešnios, užsimokėjusios už leidimą įeiti į pastatą ir slampinėti po tuščius kambarius.

Ji vėl grįžo į antrą salę ir pasuko prie uždarų gretimo kambario durų. Ir atsigręžė išgirdusi mandagų, šiek tiek sutrikusį balsą: uniformuotas budėtojas – vargšelis, per tokį karštį! – perspėjo, kad vidurdienį muziejus uždaromas, bet pusę ketvirtos vėl atsidarys.

– Ar dar daug liko žiūrėti? – paklausė Diana, ūmai pasibodėjusi muziejais, pajutusi, kaip pykina akis, be saiko persirijusias vaizdų.

– Ne, paskutinė salė, panele. Ten tik vienas paveikslas, esą dailininkas pageidavęs, kad kabotų vienas. Gal norite pažiūrėti prieš išeidama? Galiu luktelėti.

Atsisakyti buvo kvaila, Diana tai puikiai žinojo, bet ji atsisakė, ir jiedu persimetė sąmoju apie pietus, kurie paprastai ataušta, kai laiku nesėdi prie stalo. „Jei grįšit, bilieto nepirkit, – pasakė budėtojas, – aš jus įsiminiau.“ Gatvėje, apkvaitusi nuo tiesiai į pakaušį smogusios šviesos, mintyse keiktelėjo, po velnių, kur jos galva, taip įsijautus į hiperrealizmą ar kaži ką, ką tas negirdėtas dailininkas pripažįsta, numoti ranką į paskutinį, ko gero, įdomiausią paveikslą. O gal ir ne, juk dailininkas nenorėjo eksponuoti jo drauge su kitais, vadinasi, greičiausiai tas paveikslas visiškai kitoks, kito stiliaus arba kūrybos tarpsnio, kitaip kuriems galams jam reikėjo pertraukti tą paveikslų seriją, vis dar gyvą atmintyje drauge su visa aplinka. Laimė, kad nėjo į tą paskutinę salę, nepasidavė užkietėjusiems turistams būdingai manijai, tai gėdingai manijai iki galo apžiūrėti visus muziejus.

Iš tolo pamačiusi kavinę pagalvojo, kad laikas užkrimsti; iš tikrųjų nenorėjo valgyti, bet visada laikėsi to įpročio keliaudama su Orlandu, dienovidis jam buvo lemtinga akimirka, pietų ceremonija, mįslingai įšventinanti pereigą iš ryto į popietę, tad, jei čia pat būtų kavinė, Orlandas, be abejo, griežtai atsisakytų bastytis po miestelį. Bet Diana nenorėjo valgyti, ir Orlando vaizdinys vis silpniau žeidė širdį; pasukti priešinga nei kavinė kryptimi nereiškė nei maišto, nei ritualo išdavystės. Galėjo eiti lengva širdimi nesigilindama į ką nors konkretaus, bastytis kur akys veda, narstydama miglotus prisiminimus apie aną vasarą kalnuose su Orlandu, apie paplūdimį, ko gero, atmintyje magiškai atgijusį, saulei nusvilinus pečius ir kaklą, apie Orlandą tame vėjo ir druskų siaubiamame paplūdimyje tuo metu, kai ji, Diana, būdavo, klaidžioja tuščiomis bevardėmis gatvelėmis palei pilko akmens mūrus, atsainiai spokso į kokius neregėtus atvirus vartus, vylingai masinančius vidiniais kiemais, gaivaus vandens fontanėliais, visterijomis, ant įkaitusio grindinio snūduriuojančiomis katėmis. Ir vėl jai pasidingojo, kad ne ji apžiūri miestelį, o priešingai – miestelis ryja ją akimis, grindinio akmenys šliaužia atgal tarsi konvejerio juosta, ji stovi vietoje, o viskas plaukia ir dingsta už nugaros, tiek gyvenimas, tiek bevardis miestelis. Priešaky nedidelė aikštė su dviem rachitikais suoliukais, dar viena gatvelė, toliau laukai, sodai, aptverti tvoromis, nelabai panašiomis į įprastas tvoras, negailestinga dienovidžio vienatvė, žiauri šešėlių naikintoja, laiko klampynė. Iš pažiūros šiek tiek apleistame kieme nebuvo medžių, ir niekas neužtvėrė kelio žvilgsniui pro atlapas duris lengvai įsprūsti į seną namą. Negalėdama patikėti savo akimis, apytamsėje priemenėje Diana įžiūrėjo galeriją, tokią pat, kokią matė viename muziejaus paveiksle, ir pasijuto, lyg atsidūrusi kitoje paveikslo pusėje, už namo, o ne viduje, kaip pridera lankytojai. Jeigu tą akimirką ir būta kuo stebėtis, tai nebent jos stebėtina ramybe, kai ji nedvejodama pasuko į kiemą ir prisiartino prie namo durų, o kodėl gi ne, šiaip ar taip, ji nusipirko bilietą, o ir niekas, jai einant per kiemą, žengiant pro atviras dvivėres duris, jos nestabdė, ilga galerija ji pateko į pirmą tuščią salę, į kurią pro langą plūdo pašėlusiai geltona šviesa, ji tiško ant šoninės sienos ir išryškino tuščio stalo ir vienintelės kėdės kontūrus.

Nei baimės, nei nuostabos, Dianai nekilo nė menkiausio noro visa tai aiškinti atsitiktinumo žaismu – kuriems galams nusižeminti iki spėjimų ar hipotezių, juoba kad po kairei vėrėsi antros durys ir prieš akis iškilo kambarys su aukštu židiniu, kuriame kruopščiai nupieštą ilgą šešėlį ant grindų klojo neišvengiamas stalas. Diana atsainiai dirstelėjo į nedidelę baltą staltiesę ir tris taures, pasikartojimai jos jau nestebino, ryški šviesa lygiai taip pat tvieskė apytamsėje salėje. Tik durys kambario gale buvo uždarytos, nuolankiai išsipildančių lūkesčių virtinėje žadėdamos kažką netikėta. Pagalvojusi sumetė mintyse, jog durys uždarytos tik todėl, kad ji nebuvo paskutinėje muziejaus salėje, vadinasi, įeidama pro jas pagaliau baigs ekspozicijos apžiūrą. Šiaip ar taip, viskas buvo tiksliai apskaičiuota, viskas nenuspėjama ir drauge lyg numatyta, todėl bijoti arba stebėtis – lygiai taip pat kvaila, kaip ir švilpauti ar šaukti, klausti, ar yra kas nors namie. Tik atrodė, kad durys užrakintos, jos atsidarė, vos spustelėjus ranka, ir atsivėrė tas pats vaizdas: geltonos šviesos srautas, ištiškęs ant sienos, stalas, pažiūrėti dar tuštesnis nei kitur, jo šešėlis groteskiškas, ištęstas, lyg kas nors būtų nuplėšęs juodą staltiesę ir bloškęs ant grindų, arba panašus štai į ką – atšalusį keturkojį kūną, nuogą, be drabužių, nutėkštų šalia. Užteko vien mesti žvilgsnį į sienas ir langą, kad atpažintum tą pačią tuščią sceną, šįkart netgi be kitų durų, vedančių į kitus namo kambarius. Iš pradžių ji pastebėjo prie stalo pristumtą kėdę, bet bendras vaizdas nepasikeitė – tie patys stalai, vieni su kėdėmis, kiti be jų įvairiuose, bet vienas į kitą panašiuose kambariuose. Šiek tiek nusivylusi ji priėjo prie stalo ir atsisėdo, prisidegė cigaretę ir užsirūkiusi ėmė žaisti su dūmu, kuris vinguriavo įsipiešdamas į statmeną šviesos pėdą, lyg priešindamasis visagalei tuštumai, viešpataujančiai visuose kambariuose, visuose paveiksluose, tuo metu kažkur už nugaros Dianos tylą sudrumstė tarytum prislopintas juokas, panašus į paukščio klyktelėjimą lauke ar perdžiūvusių apkalų traškėjimą, be abejo, beprasmiška grįžti į pirmą kambarį, kur trys taurės ant stalo driekė blankius šešėlius ant sienos, beprasmiška skubėti, tiesiog reikia eiti – nepasiduoti panikai, bet ir nesižvalgyti per petį.

Skersgatvyje kažkoks berniūkštis paklausė, kelinta valanda, ir Diana susizgribo, kad reikia paskubėti, jeigu nori spėti pietų, bet padavėjas laukė jos po platanais ir, mandagiai pamojęs ranka, nurodė vėsiausią vietą. Tiesą sakant, ji nenorėjo valgyti, bet Dianos pasaulyje beveik visada buvo laikomasi tos tradicijos, nes Orlandas sakydavo, kad jau laikas pietų, arba reikėdavo kaip nors paįvairinti kasdienybę. Ji užsisakė kažkokį patiekalą, baltojo vyno ir laukė pernelyg ilgai, nors kavinėje beveik nebuvo žmonių; dar neišgėrusi kavos ir neatsiskaičiusi jau žinojo, kad grįš į muziejų ir kad ją skatina kažkokia nežinoma galia, apskritai būtų protingiausia blaiviai pažiūrėti į viską, nesigilinant į esmę, juk jeigu to nepadarys, gyvenimui grįžus į senas vėžes, kai viskas bus kaip buvę, ir muziejai, ir viešbučiai, ir požiūris į praeitį, jai liks graužtis. Ir nors nedavė ramybės abejonės, ji suprato, kad atgaus sveiką protą ir atlėgs kaip parujojusi kalė, kai tik įsitikins galutine visa ko simetrija, tuo, kad paveikslas paskutinėje muziejaus salėje klusniai vaizduoja paskutinį namo kambarį; be to, būtų galima išsiaiškinti ir visa kita, užkamšyti visas spragas pasikalbėjus su budėtoju; šiaip ar taip, aibė dailininkų nuosekliai kopijavo savo modelius, daugybė stalų galų gale atsidūrė Luvre arba Metropolitane kaip atplaišos tikrovės, dulkėmis nugulusios užmirštyje.

Ji neskubėdama perėjo per dvi pirmąsias sales (antroje kuždėjosi porelė, nors popiet, išskyrus juos, nebuvo nė gyvos dvasios). Diana stabtelėjo prie dviejų ar trijų paveikslų pirmąsyk pajutusi, kad šviesa kraštu persmelkė ir ją kaip kažkas neįmanoma, nors, būdama tuščiame pastate, nenorėjo to pripažinti. Pamatė, kad porelė pasuko link išėjimo, ir, prieš eidama prie paskutinės salės durų, palaukė, kol liks viena. Paveikslas kabojo ant sienos po kairei, teko atsistoti vidury salės, kad geriau matytųsi stalas ir kėdė su joje sėdinčia moterimi. Kaip ir vyriškis, kai kuriuose paveiksluose pavaizduotas iš nugaros, moteris vilkėjo juodu drabužiu, bet sėdėjo šiek tiek persisukusi, o kaštoniniai plaukai, nudrikę ant pečių, užstojo jos profilį. Regis, nebuvo nieko, kuo ji būtų galėjusi itin išsiskirti iš aplinkos, buvo tiesiog paveikslo detalė kaip iš vieno paveikslo į kitą einantis vyriškis, ciklo dalelė, dar viena tos pačios estetinės valios figūra. Ir drauge dar kažkas, kas pateisino jos vietą paskutinėje salėje, spėjamos prielaidos dabar žadino kitus jausmus, vis įtaigesnę mintį, kad ta moteris skiriasi nuo vyriškio ne vien lytimi, bet ir poza, – kairė ranka nusvirusi, liemuo palinkęs į priekį, visu svoriu parimęs ant nematomos alkūnės, įremtos į stalą, – visa tai bylojo Dianai ką kita, kalbėjo apie atsitolinimą, kur kas didesnį nei susimąstymas ar apsnūdimas. Ta moteris buvo mirusi, nudrikę plaukai, nusvirusi ranka, nejudrumas, nežinia kodėl viskas atrodė įtaigiau, įspūdingiau nei kituose paveiksluose: mirtis buvo visa ko – namo ir jo svečių, stalų, šešėlių ir galerijų – tylos ir vienatvės kulminacija.

Pati nesuvokdama kaip, Diana vėl atsidūrė gatvėje, įsėdo į automobilį ir išlėkė į įkaitusį greitkelį. Iš pradžių skriejo visu greičiu, paskui, cigaretei nudeginus lūpas, sulėtino ir pradėjo galvoti; beje, kvaila kvaršinti sau galvą, kai po ranka tiek Orlando mėgtų ir pamirštų muzikos kasečių, kapituliavusi prieš skaudžius prisiminimus, daug malonesnius nei vienatvė ir nykus tuščios sėdynės vaizdas greta, ji jų retkarčiais klausydavosi. Nuo miesto ją skyrė valanda kelio, o atrodė, kad jis – už valandų ar šimtmečių, kaip, pavyzdžiui, užmarštis ar didelė vonia karšto vandens, laukianti viešbutyje, viskis bare, vakarinė žinių laida. Kaip paprastai jos gyvenime, viskas simetriška, naujas tarpsnis – ankstesniojo replika, viešbutis, lyginis visoje viešbučių virtinėje ar nelyginis, bet taps lyginiu kitame tarpsnyje; ir vėl tos pačios lovos, degalinės, katedros arba savaitės. Viskas kartosis kaip muziejuje maniakišku tikslumu, vienas vyksmas po kito, vienas stalas po kito, iki skausmingo galutinio lūžio, išimties, akimoju sunaikinsiančios tą tobulą sandorą su kažkuo, kas jau nesiderino su niekuo, nei su protu, nei su beprotybe. Absurdiška ieškoti logikos ryšio toje kliedesių, beprotiškų įvykių grandinėje ir drauge su pasibodėjimu pripažinti, kad, jiems galutinai įsigalėjus, ji vėl atgautų sveiką vidinę sandorą, įspraustų tuos kliedesius į savo gyvenimą, simetriškai surikiuotų su kitomis simetrijomis, su kitais tarpsniais. Bet tokiu atveju reikėjo apsispręsti, kažko trūko, ji negalėjo susitaikiusi su padėtimi važiuoti toliau, visa savo esybe priešinosi kelionei ir veržėsi atgal, liko tik apsisukti ir grįžti, pasitelkus logiką įtikinti save, kad visa tai kvaila, kad nebuvo jokio namo, na, gal ir buvo, bet muziejuje buvo lyg abstrakčių piešinių, lyg istorinių paveikslų ekspozicija, žodžiu, kažkokia neįdomi paroda. Šiaip ar taip, bėgti – nevykęs būdas priimti tai, kas nepriimtina, per vėlai laužtis pro vienintelio įmanomo gyvenimo duris, tai nuolankus kasdienis susitaikymas su saulės patekėjimu ar radijo žinių laidomis. Dešinėje pastebėjusi aikštelę, apsisuko, vėl grįžo į greitkelį ir nuskriejo, kiek įkerta, sulėtino greitį tik tada, kai pasitiko pirmieji priemiesčio ūkiai. Pravažiavo aikštę, prisiminusi akligatvį po kairei, kur galima palikti automobilį, toliau nuėjo pėsčiomis tuščiu skersgatviu, platano viršūnėje svirpė cikada, priešais vėrėsi apleistas sodas, plačios durys vis dar buvo atdaros.

Kuriems galams stabčioti pirmuosiuose kambariuose, kur akis rėžia tokia pat skaudžiai ryški šviesa, tikrinti, ar stalai stovi, kur stovėję, trečio kambario duris turbūt ji pati užtrenkė išeidama. Žinojo, kad reikia tik stumtelėti, ir įeis kaip niekur nieko, be jokios abejonės, pamatys stalą ir kėdę. Vėl atsisės, prisidegs cigaretę (anos, surūkytosios, pelenų krūvelė vis dar vėsta stalo kampe, nuorūką vis dėlto derėjo išmesti lauke), pasirems alkūne į stalą, kad nežilpintų pro langą krintanti šviesa. Kišenėje sugraibė žiebtuvėlį, žvilgsniu palydėjo pirmą dūmų sruogą, įsisriegiančią į spindulių pėdą. Jei tas prislopintas juokas tada vis dėlto buvo paukščio klyktelėjimas, šįkart lauke paukščio nebuvo. Bet buvo dar labai daug cigarečių, galima alkūne pasiremti į stalą ir žvilgsniu klaidžioti po prietemoje skendinčią galinę sieną. Žinoma, panorėjus galima bet kada išeiti, bet nebūtina; juk gera stebėti, kaip saulės spindulys kyla siena ir tįsta jos liemens, stalo ir kėdės šešėlis, arba tebėra ten pat, ir niekas nesikeičia, spindulys sustoja, nebejuda – kaip ir visa kita, kaip ji ir kaip pakibę dūmai.

 

Julio Cortázar, Fin de etapa, „Deshoras“, Madrid: „Alfaguara“, 1982

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

 

Jorge Luisas Borgesas apie Julio Cortázarą

Maždaug tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt kažkelintaisiais buvau vieno šiek tiek slapto literatūrinio žurnalo redakcijos sekretorius. Vieną popietę, tokią pat kaip ir visos kitos, labai aukštas vaikinas, negalėčiau prisiminti jo veido bruožų, atnešė rankraštį. Paprašiau grįžti po kokių dešimties dienų, kai būsiu įvertinęs rankraštį. Grįžo po savaitės. Pasakiau, kad apsakymas man patiko ir jis jau spaustuvėje. Netrukus Julio Cortázaras gavo „Užimto namo“ korektūrą ir pamatė Norah Borges (J. L. Borgeso sesers – vert. past.) piešinius pieštuku. Praslinko daug metų, ir vieną vakarą Paryžiuje jis prisipažino, kad tai buvo jo debiutas. Didžiuojuos, kad galėjau jam padėti.

Apsakymo tema – nematomas gaivalas iš lėto užima namą. Vėliau kituose apsakymuose J. Cortázaras dar pagvildens tą temą – ne taip tiesiogiai ir daug išsamiau.

Perskaitęs „Vėtrų kalną“, Dante Gabrielis Rossetti parašė vienam draugui: „Veiksmas vyksta pragare, bet vietovės nežinia kodėl vadinamos angliškai.“ Kažkas panašaus dedasi J. Cortázaro kūriniuose. Personažai kaip tyčia vienas už kitą buitiškesni. Gyvena atsitiktinių meilės santykių, atsitiktinių nesutarimų rutinoje. Stumdosi buities kasdienybėje, kur nieko daugiau nėra, tik cigarečių markės, vitrinos, barai, viskis, vaistinės, oro uostai ir geležinkelio stočių peronai. Klausosi radijo, skaito laikraščius. Topografija atitinka Buenos Aires arba Paryžių, ir iš pradžių atrodo, jog tai paprasčiausi įvykių aprašymai. Netrukus suprantame, jog tai netiesa. Labai subtiliai autorius įveda mus į siaubo pasaulį, kuriame laimė neįmanoma. Tai išakijęs pasaulis, įvairių būtybių samplaika; žmogaus sąmonė gali įeiti į žvėrį, o žvėries – į žmogų. Taip pat žaidžiama su medžiaga, iš kurios esame sudaryti, su laiku. Kai kuriuose apsakymuose liejasi ir maišosi dvi laiko srovės.

Stilius pažiūrėti nelabai išpuoselėtas, bet kiekvienas žodis kruopščiai parinktas. Niekas nemokėtų atpasakoti J. Cortázaro teksto; kiekvienas tekstas sudarytas iš tam tikrų žodžių, išrikiuotų tam tikra seka. Jeigu pabandytume glaustai atpasakoti, įsitikintume, jog prarasta kažkas itin vertinga.

 

Jorge Luiso Borgeso pratarmė Julio Cortázaro knygai „Cuentos“ (Buenos Aires: „Hispamérica Ediciones“, 1985)