Jaunosios kartos Kubos dramaturgės, rašytojos ir performerės Marthos Hernández Cadenas (g. 1991, Havana) romanas „La puta y el hurón“ („Kekšė ir šeškas“) – tai literatūrinė naujiena, tiesiog pribloškusi literatūros bendruomenę. Šeškais vadinami Kubos saugumiečiai kontroliuoja net ir tokią intymią gyvenimo sferą kaip šeima. Mari ir transvestito Pamelos laiškai – kaip savotiškas katarsis, nors jų nė vienas niekada neperskaitys. Prisiminimai apie laikus, kai jausmai, draugystė ir menas buvo jų tikroji revoliucija. Seksas, alkoholis ir prastos kokybės narkotikai, negailint savęs, gyvenant tik šia akimirka, nes jų kūnai jiems nebepriklauso. Net nuostabu, kaip įtaigiai ir skaudžiai rašo jaunoji karta, kurios žodžiai gali būti tokie trapūs ir veriantys! Ką tik mirė Fidelis, bet nėra jokio gedulo, tik apatija. Likusi be darbo teatro scenografė Mari atsiduria su seserimi ir motina tokiame skurde, kad motina tarsi nekaltai parduoda Mari aukšto rango šeškui. Jis maudosi prabangoje, nevaržomai tenkina savo iškrypėliškas aistras, ir Mari tampa jo bandomuoju triušiu. O transvestitas Pamela, susiviliojęs Paryžiumi, apviltas ir pažemintas, tampa kino pasaulio garsenybių egzotišku žaisliuku. Martha rašo apie Kubą negailestingai ir be klišių. Skaitant šią knygą, atsiskleidžia ištisa XX a. 10 dešimtmetyje gimusi karta, nematanti jokių prošvaisčių, šalis atrodo lyg sudvisusi bala, kur tvankiame karštyje veisiasi nesveikas, sąmonę paralyžiuojantis gaivalas, o prostitucija lieka kone vienintele galimybe jaunai moteriai išgyventi. Ši nepalaužiama, bet trapi jauna veikėja jaučiasi beviltiškai sutrikusi, nerandanti išeities. Jau pavargusi, nors dar nė nepradėjo gyventi, atsiriboja nuo bet kokio kolektyvinio socialinio veiksmo. Man šis M. Hernandez romanas pasirodė labai gražus, parašytas Spoken Word stiliumi kritikų įvardytas kaip piktas kūniškas performansas patriarchalinės valdžios sistemai surengtame vakarėlyje, kuriame ji nesigėdydama iki užkimimo klykia: „Aš esu kekšė!“ 
2020 m. romanas apdovanotas Franzo Kafkos premija, šiemet pasirodė jau 2-as leidimas, 1-asis išleistas Čekijoje.

Vertėja

„Brangioji Marija,

visada maniau, kad po Fidelio mirties liksi mano draugė, bet niekas nevyko taip, kaip tikėjomės. Tik pažvelk į mane dabar: švaistausi pinigais, bet išgyvenu ir kulniuoju ilgiausius atstumus, nes metro nuolat supainioju kryptis. Mano kasdienybė susideda iš centų, maisto ir kūnų. Šioje nuolatinėje normalumo būsenoje beveik mečiau rašyti arba rašau labai mažai, tad iš egomaniakiško įpročio rašymas virto veikiau būtinybe. Rašyti egomaniakiškai atsisakiau tą popietę, kai maniau, jog ilgus metus liksiu įkalinta. Išsižadėjau visko, kas mane siejo su mūsų Kuba ir tavimi. Neįsivaizduoju savęs ištveriančios dar vieną naktį kalėjime. Negaliu pamiršti tų dviejų naktų, praleistų Centrinėje Havanos policijos nuovadoje.
Čia, Paryžiuje, dažnai užsuku į restoraną „Le Relais de Belleville“, ateinu kokį kartą ar du per savaitę ir vaizduoju, jog kalbuosi su tavimi. Nežinau, ar „vaizduoti“ yra tinkamas žodis, nes iš tiesų su tavimi kalbuosi. Galiu pasakoti apie naujienas, apie savo apa­tinius, apie medvilninę patalynę ir sojų pieną, nes tik tokį galiu gerti.
Tikiuosi, tau viskas gerai; nepaisant tavojo vaid­mens, kurį atlikdama esi trapi ir savanaudė, tau viskas neblogai sekėsi, visada galėjai skųstis, nes turi gerą motiną. Apkabink ją, perduok, kad perrašiau jos istoriją, tiesiog turėjau viską pakeisti, nes pamiršau jos veidą. Tavieji bruožai irgi išbluko, tapo neryškūs, kaip galiu juos prisiminti, jeigu jų nebeliko?
Ilgainiui tapau priklausoma nuo smulkių niekšelių. Juos it muses traukia puvėsiai. Anksčiau tikėjau, kad jos ir sukelia puvimą, o apie Kubą visada kalbėjau kaip apie užkratą ar liulančią kloaką. Bet dabar, rašydama tau šį laišką, persigalvojau. Nesigailiu to, ką išgyvenome, gailiuosi, kad nežinojau, kaip gyventi geriau. Tu puikiai žinai: kitaip elgtis nebuvo įmanoma, todėl jautėmės laimingos savame sąvartyne, kuriame mylėjome tranus.
Įsivaizduoju tave ir save tarsi mažas vienišas biteles, kurias Kubos visuomenė išvaikė. Visuomenė – tas mūsų rūstusis cerberis.
Apie mano pradžią Europoje, apie gyvenimą su Žeraru net neverta rašyti – tie metai buvo vien praradimai ir nuopuoliai: aš buvau jo kekšė iš trečiojo pasaulio, jo nuosava mažoji kubietė, jo egzotiškasis žaisliukas. Paskui gyvenau su dešimčia metų jaunesniu vaikinu. Vis dar nesijaučiu pajėgi apibūdinti, kokia buvo meilė, kurią jam jaučiau. Jis norėjo vaikų, tad mes bandėme įsivaikinti arba samdyti surogatinę motiną. Galiausiai viskas baigėsi nesėkme.
Čia rūkau daug žolės, bet geros žolės, toji, kurią pešdavome Kuboje, buvo nuodai, nuo jos nesveikai apsvaigdavome ir pradėdavo pykinti. O tu? Gal jau nebegyveni toje šalyje, gal tapai vegane? Kaži kas man kužda, kad priaugai svorio ir nebeprisimeni meilės, kurią jautėme viena kitai. Tikriausia ir tu nesusilaukei vaikų. Turbūt liksi vieniša ir vis dar manai, kad verta žaisti teatrą arba idealistiškai svarstyti apie meną. Tu neišmokai klausytis. O klausytis kartais reikia itin atidžiai.
Skaudžiausia, kad tavęs beveik nepažinojau, nes to, ką sykiu išgyvenome, daugiau niekada nebus, niekas nesikartos, niekada to nebepajusime. Liko tik ši neaprėpiama tuštuma. Kuba man esi tu, nes mudvi kartu lindėjome toje kloakoje ir pačios buvome užkratas. Visi čia galvoja, kad Kuba – tai Fidelis Kastro. Kaip jie visi klysta...“

/ / /
Kiekvienas šioje šalyje turi savo vaidmenis.
Jei nesi prislėgtas ir gyvas vien iš įsitikinimo, vadinasi, tu – viskuo persisotinęs skundikas. Tokį personažą slegia nebent aname tūkstantmety plūstelėję malonumai ir pūslėti padai nuo šokių. Kiti jau metastazavo, perdegė ir atšoko kaip tinkas nuo sienų, nuskendo, susprogo, išsilydė ir galiausiai visai išnyko. Bet tūkstantmečio išgyvenimai, kaip ir vėžys, neišnyksta, tai viską persmelkiančios istorinės patirtys. Mano galvoje susikūrė personažas, kurio logika supistai paini.
Tiesą sakant, kai žvelgiu žmonėms į akis, matau virusą, nuodingą dusinantį užkratą, veržiantį jų kak­lus, matau mirtį, matau polinkį į tuštumą (nei tyro džiaugsmo, nei tyro liūdesio – vien grynai kubietiškas apskretimas, apaugęs legendomis ir metastazėmis). Štai ką matau žmonėse, huronuose*, būtent jie yra mano apgailėtini atspindžiai. Nors gailiuosi išleidusi pinigus šiai ledų porcijai, kuri nepatenkins visų mano troškimų, sąmoningai nusiteikiu lengviau žudyti sekundes, minutes, žingsnius, įjungtus televizorius ir radijo imtuvus.
Šiandien gautus pinigus išleisiu savo reikmėm, nesvarbu kokioms, nes jie – mano, kad tai mano darbo rezultatas. Pridėjusi telefoną prie ausies klausausi šios popietės garso įrašo, ką įrašiau R kambaryje, taip bent kažką galiu sužinoti. Smūgiai. Kažkas griūva. Garsai duslūs ir skaudūs.
Pirmąsyk garsai, o ne aimanos. Tai ne paskersto ėriuko siaubas, tai aš krentu ant grindų, ant lovos atlošo, iš manęs sklinda kitas balsas, ir jam tai patinka, nes jis dejuoja, verkia, blaškosi. Huronai. Nepaisydami savo gedulo, jie šmirinėja visur, huronai, išalkę mano kūno.
Mano mama šiandien jau stipresnė. Todėl nuėjo padirbėti į komitetą, huronų įsteigtą rinkti užuojautos parašus. Mano motina – nepalaužiama moteris. Ji nepamena nei savo epilepsijos priepuolio, nei sutrenktos galvos, nei skausmų raumenyse, yra kažkas stipresnio už ją ir jos sveikatą. Motiną galima kaltinti nebent sumanymu „padovanoti“ mane R; jai tai atrodo visiškai suprantama: ji aukoja mane ant revoliucinių mainų aukuro, kad paauklėtų, kad mes trise, ji ir mudvi su seserimi, galėtume išgyventi.

/ / /
R yra komunistas, italų kilmės kubietis verslininkas, iš savo šeimos užsienyje prisiplėšęs kiek tik pajėgė. Jis rašo revoliucinio turinio detektyvų scenarijus Kubos televizijai. Susikūręs šaunaus tipo biografiją su kariniais laipsniais bei dominuojančios patriarchalinės sąžinės išlygomis. Tad R yra būtent tai: bičas, kuris daro ką panorėjęs.

/ / /
Aš atsidaviau R paklusdama motinos valiai ir už tai gaunu atlygį (žinoma, tenkinantį ir mano norus); neva mano, kaip nesusipratusios jaunuolės, pareiga – parnešti namo tuos natūrinių mainų centus. Misija įvykdyta. Juk nėra jokių įrodymų, ką jis su manimi daro, o ir aš negaliu nieko įrodyti nei apie šį kambarį, nei apie jo garsus; motina mano, kad teisingai elgiuosi išnaudodama savo neracionalius gabumus ir padedu R, kad ir ką jis ten rašytų. Bet man nieko neteko skaityti, o jam padėjau tik tuo, kad tenkinau jo, pusiau grobuoniškos, pusiau domestikuotos padermės, gašlumą.
Šiandien jis man trumpai užsiminė, kad planuoja rašyti biografinį filmą apie Fidelio gyvenimą.
Tokius dalykus verčiau pasakotų mano motinai.

/ / /
Kartais man patinka ši pirmoji oficialumo akimirka, nes kalbamės mandagiai, tarsi mūsų santykiai būtų nuoširdūs. Toliau viskas vyksta paprastai ir greitai. Pasibjaurėjimas tik prieš tai ir po to.
Jis įpila man karčios arbatos. Užmiegu. Kai pabundu, esu jo kambaryje pusnuogė ir stipriai apkvaitusi.
R atlieka savo huroniškus ritualus, kalbasi, apkvaitina ir palieka trisdešimt CUC**, kartais dvidešimt – priklauso nuo jo nuotaikos – po dailia lempa ant komodos. Tikriausia jam teikia pasitenkinimo, kai aš besipinančiomis kojomis išsvirduliuoju neatsisveikinusi, kol rūko kubietišką cigarą savo terasoje, kur saulė siekia išlydyti jo dūmus ir juodus akinius. Jis į mane nežiūri, nieko nesako, o aš labai stengiuosi kuo greičiau išeiti ir visą likusį sekmadienį neprisiminti šios scenos terasoje.
Nerandu kito būdo papasakoti, kas nutinka po to, kai mes susėdame prie stalo, mūsų susitikimas patampa kuždesiais ir tarsi ištirpsta.
Jis paklupdo mane ant kelių. Sugrūda į mane ledinę geležį. Gniaužo mano krūtis. Įsisiurbia man į kak­lą. Jis adata praduria man ausį. Stipriai įsiskverbia į mane. Jis kiša savo ranką, išteptą aliejais, vazelinu ir aromatiniais lubrikantais, kol pajuntu, kad manyje kažkas plyšta. Jis patiria ekstazę mane žalodamas. Suspaudžia mano rankas it replėmis. Pririša prie lovos ir talžo man per veidą. Ties mano bamba staiga apsižliumbia. Metaliniu šepečiu subraižo man delną. Jis spjaudo ant manęs. Šlapinasi. Nuskuta man antakius. Jis tyčiojasi iš manęs. Man į kelius sudaužo taurę.
Į kiekvieną kelį po taurę. Jis klykia ant manęs. O kartais švelniai bučiuoja. Kartais sušnabžda kažką nesuprantamo laužyta prancūzų kalba: „Je vais encourir bien des reproches. Mais qu’ y puis je?“ („Sulauksiu daug priekaištų, bet ką aš galiu padaryti?“) Kartais jis išsitraukia savo organą ir liepia atsargiai čiulpti. Man tereikia būti pravira burna. Po orgazmo jis nuleidžia savo seniokišką spermą man į ausis, ir aš mirštu.
Visa tai gali nutikti man nieko neįtariant.
Sėdime prie stalo ir aš geriu arbatą. Huronas nusprendžia veiksmus, vėliau jų gali ir nebūti. Nei per pirmąjį mano apsilankymą, nei per antrąjį nieko nebuvo, per trečiąjį mes bučiavomės, bet mano pasibjaurėjimas buvo toks akivaizdus, kad jis pasiūlė išgerti arbatos ir aš ją išgėriau, nes tetroškau prasmegti skradžiai.

/ / /
Mano motina turėtų ateiti ir išgelbėti mus, Majuli, Pamelą ir mane, pažadinti iš šito letargo arba išnuodyti kaip dar vieną šią šalį apnikusį amarą, ji turėtų išnaikinti tą praradimo pojūtį, tyriausiai persmelkusį visą mano kartą. Tą prarastą gyvenimą, deginantį praradimu dėl praradimo, praradimo poetiką, praradimo eroziją, praradimosofiją, gelbėti mus, pasiklydusias laike, nemačiusias net pieno, išnaikinti it neįgalius mylėti vabzdžius.
Tai per sunku suvokti. Mano galva turbūt tuoj sprogs. Mane viskas varo iš proto.
Niekas nenori žiūrėti biografinio filmuko „R“, apie Fidelio gyvenimą, jo šlovingą, karinės uniformos spalvos gyvenimą, kad ir kaip jis primena talentingo aktoriaus – na, o jis tikrai buvo vienas tokių. Galų gale apie jį nieko daugiau ir nepasakysi – tiesiog talentingas aktorius.

/ / /
Su Pamela kartu dirbome teatre. Ji buvo dramaturgė, o aš – kostiumų dailininkė, abi buvome jaunos ir debiutantės. Tačiau teatras buvo „laikinai“ uždarytas, nes pjesę uždraudė. Ji vadinosi „Apie tai, kas tvirta, ir tai, kas gležna“, o aš sukūriau kostiumą, įkvėptą Tracey Emin, mano mėgstamiausios menininkės. Mane įkvėpė ne spektakliai, o jos vaizdo klipų tekstai ir tekstilės kūriniai, todėl pasisiuvau juodą odinį korsetą, nusagstytą adatomis ir peiliais, nes visada tapatinausi su jos kūnu filme „Kodėl niekada netapau šokėja?“ Jos istorija primena mano pačios. Mergaitės, kurios kūnu manipuliuoja visi to užsimanę vyrai, kurie tik užsimano.

/ / /
Šiandien neturiu ko veikti, nes teatras „laikinai“ uždarytas, esu savotiškoje aklavietėje, kaip „laikinoje aklavietėje“ gyvena dauguma žmonių Kuboje. Žymė ant mano dešiniosios rankos. Epilepsija. Mano šešiolikmetė sesuo. Mano ranka. Aklavietė. Praėjusios savaitės penktadienis, kaip ir bet kuris kitas penktadienis, kai sugrįžtu namo. Mano motina paslika ant grindų. Pirmadienis. Šiandien antradienis. Nežinau, kaip sulaukiau antradienio. Aklavietė. Kartais mudviem su Pamela pralekia diena, o mes nė nesuvokiame – kaip ir kada.

 

* Isp. Huron – šeškas.
** Kubos piniginis vienetas – konvertuojamas pesas lygus vienam JAV doleriui.

 

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė

Vertimą finansuoja Lietuvos kultūros taryba