Paminklas Tokiomis naktimis, kai sparnais susikibę šoka juodvarniai aplink skvero paminklą. Bet neįleidžia į ratą tavęs, lyg dienos sugadinto statisto. Pusė žvaigždžių galvoje, o kita – meta tinklą ir stogus kelia į viršų. Ir čiuoži ten žemyn per žolę ar sniegą, atsisėdęs ant savo išretėjusios sielos. Ji tikriausiai išnyks, kai pasieksi gatvės asfaltą. Susilies su garais nuskalpuotų namų. Gal pavirs net veidais jau išėjusių, kurie sugebėjo nuklaikt nuo šviesos.Tokiomis naktimis angelas neskubėd...
Tu vakare prieini prie lango užtraukti užuolaidų. Lyg ir gaila, norisi dar truputį pažiūrėti laukan, nors dieną ypatingo susidomėjimo tai nekėlė. Na, bet ką tu ten daugiau sugraibysi – koks nors žmogus eina, du katinai, žolė arba sniegas. Keli medžiai, tie patys, kurie visą laiką. Vis dėlto, jei susimąstai apie tai, suima graudulys. ♪♪♪Vis dėlto esu drovus. Išėmiau iš krepšio Salmano Rushdie’o romaną „Pyktis“, bet kažkaip nepatogu priešais sėdinčiajam pareikšti, kad dar tik pradėsiu skaityti,...
Iš gatvės koanų: „Reikia 3D formato sąsiuvinio!..“3 klasės mokinė Buvau įsitikinusi, kad pirmą kartą Lokarno vardą perskaičiau filmo „Lornos tyla“ titruose, ir kad šis filmas tame festivalyje kažką laimėjo (pasirodo, kad ne, viskas – tik mano vaizduotėje), o kadangi anas man baisiai patiko, tai viskas sulipo, pradėjau Lokarną įsivaizduoti esant tą mišką, kuriame Lorna bėgo. Jau nepamenu, kaip baigėsi Lornai, rodos – nekaip. Užtat man – kuo baisiau, tuo geriau. Tikriausiai todėl ir patiko, ir jo...
Studijuoju mediciną. Rodos, su kūryba nieko bendro. Bet jau vien žvelgdamas į EKG turi būti meniškos sielos žmogus. Valandų valandas spoksai į tokį išskirtinį „šedevrą“, kol galiausiai įžvelgi, ką norėjo pasakyti paciento širdis... Bandai įsivaizduoti, kaip jaučiasi „autorius“, kurio kūrinį skaitai... „Autorius“, kurio gyvenimas, kaip ir daugelio mūsų, pilnas ekstrasistolių, priverčiančių mus pajusti, kad visgi turime širdį, nusprendžiančią kartais plakti netvarkingai. Nuolatos ar retsykia...
Man 23 metai, gimiau ir augau Vilniuje. Šiemet vėl tapau pirmakurse – šįkart LMTA vaidybos magistrante. Labai mėgstu važinėti dviračiu, glostyti laukines kates, uostyti senas knygas, vaidinti, bet labiausiai džiaugiuosi, kai pavyksta prisijaukinti sakinį. Popieriuje. Tada esu pati sau didvyrė. Ir galiu visiems šypsotis slapta nugalėtojos šypsena. Ačiū Jums už dėmesį. Tai mano pirmas kartas. AŠ IR KITI VAIKAI aš mėginau miegoti ir man pavyko, beveik. aš mačiau tamsą ir...
Spausdinausi ant ledų ir bandelių pakuočių, kino festivalių skrajučių, mobiliojo ryšio operatoriaus plakatų ir prekybos centro dovanų kortelių. Esu reklamos tekstų kūrėja. Dar: vieną kartą spausdinausi „Šiaurės Atėnuose“, po to, kai tapau VU „Filologijos rudens“ laureate. TUNAS Namų dulkių valdovė. Kenčiančių dekoratyvinių statulėlių karalienė. Stikliukų, vazelių, molinių gazelių ir subraižytų diskų prezidentė. Guli peleninėje ir trinasi pažastis nuorūkomis. Kiša už lūp...
Argentinos rašytojas Honorio Bustosas Domecqas, pasak jo biografo, gimė Pujato miestelyje, būdamas dešimties metų amžiaus išspausdino savo pirmuosius kūrinius. Iš tikrųjų tai – dviejų Argentinos rašytojų simbiozė: dviasmenis rašytojas gimė, kai tik sėdo prie stalo ir, pasak A. Bioy’aus Casareso, ėmė „rašyti keturiomis rankomis“.JORGE LUISAS BORGESAS ((1899–1986) – Argentinos rašytojas, fantastinių novelių, esė, poemų autorius, literatūros kritikas, vertėjas): „Aš neketinau rašyti su Bioy’um, man...
– Krėvė mirė jaunas... Kas tos septynios dešimtys metų?... – mintija buvęs Subartonių eigulys Zigmas Kindaris, kai jam ateina 77-asis ruduo ir kalbamės prie Vincuko ąžuolo. Lyg milžino kojos iki kelių susmegusios žemėn, žvynuotos, sustingusios – du ąžuolai, ne išsiskyrę iš vieno, o – per pusantro metro nuo žemės – iš dviejų suaugę į vieną, kas gamtoj savaime retai būna. Kaip pasakoja Zigmas Kindaris, kai jo tėvui Jurgiui buvo maždaug 5–6 metukai, jie su bendraamžiu Vincuku Mickevičiumi, būsimuoj...
Sklandytojas Jis niekada nesijausdavo vienas.Šalia visuomet tyliai alsavo alus.Po daugelio sanglaudos metųlabai apie ką šnekėt nebebuvo jau.Tada ir išnešė butelius.Sparnai gal pradžiūtų kad.Snapo raudonis gal kad atlėgtų kiek.Dangus kad pridusęs taptų judresnis vos.Ir leidos link įlankos švyturio.Kur žiebėsi tūkstančiai promilių.Riebus nuosaikustamsių gręžiniųgėlo rudensalbatrosas. Tiesiog Rafailas Iškenčia nužudomasiškenčia supjaustomaspiene mirkomas kenčiakočiojamas įtrinamas teflo-fantomi...
Bičiuliai, regis, žinau kas mums visiems yra: mums visiems – dekompresija!Gintaras Grajauskas Su moraliniais nukrypimais Astravo vardas žinomas nuo 1468 metų. Būtent tada Jurgis Goštautas Astravo dvare pastatydino pirmąją katalikų bažnyčią. Taip laikrašty parašyta. O jeigu spauda sako, vadinasi, teisybė. Mergaite, šiandien alus kažkoks nudūkęs. Kokiais metais darytas? Tai ir sakau: nei ta bažnyčia ką bloga daro, nei ką. Ar būtinai dabar ją reikia griauti ir statyti atominę elektrinę? Juk pasku...