Tolesnė pasakojimo dalis staiga kažkur dingo, aš nesugebėjau prisiminti jos, taigi nuėjau į kitą kambarį ir išgėriau stiklinę vandens (mano „ir tada” vis dar kabojo įvirpintame ore), lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Ką šioje vietoje galėjau padaryti? Galvojau, jog aš, būdamas kitame kambaryje, kažką „prikursiu“, kad įterpčiau į vietą tą, iškritusią man iš atminties anekdoto dalį ir išlaikysiu susidomėjimo šviesą, blizgančią jo apdairiame žvilgsnyje. O, tiesą sakant, dabar jau...
Jau kuris laikas darausi panašus į tikrą intelektualą. Kalbu visiškai rimtai. Anksčiau buvau tikras introvertas ir menu domėjausi labai kukliai. Žinios ir suvokimas apie dailę buvo apgailėtini, kadangi nemėgau to, kaip į tave žiūri žmonės dailės galerijose. Spektaklių vengdavau taip pat, kadangi keistą pyktį sukeldavo manyje dirbtinas puošnumas, rafinuotumas, prielankumas ir draugystė pertraukų metu. Galų gale, nors ir skaičiau šiek tiek literatūros, tačiau niekuomet nevaikščiodavau į viešus s...
Rugiapjūtės 1 d. (atolo pjūties diena). Pasakysiu atvirai, mielas mano minčių šifruotojau, rašant metraštį reikia būti pasiutusiai tiksliu, labai skrupulingu gyvenimo akimirkų fiksuotoju. Paskui jokie analai neduos ramiai praeiti, sakys, tu tyčia mūsų istoriją falsifikuoji. Tiek to, dabar yra vasaros pabaiga. Slogios valandos, dargana, datos maišosi, visokeriopai pinkliojasi. Domiuosi, jūsų klausiu, kuri šiandien diena? Naktį sapnavau žydą su barabanu, iš kurio kyla dulkės, kai jis mušamas. Supr...
„Prieš kameras visi blizga...“ Grimuotoja iš gatvės Netikėtai gavome premiją – Nobelio, Taikos. Visa Europos Sąjunga – in corpore – gavome. Vadinasi, gavo ir K., ir G., ir N., ir V. Veikiausiai ir aš – gavau, gavau. Gavo mūsų gynybos ministrė, generolai, kariai ir jų mylimosios gavo. Ir mano kaimynas kaime – talentingas bedarbis, genialus gėrėjas, aistringas blevyzga – gavo. Ir mano truputį pažįstamas miestelyje, tas kur neseniai gavo į...
Jonavai – iš ankstyvųjų patirčių Tavyje, Jonava, vienintelė dėmesio verta vieta buvo baras. Jis atsidarydavo dešimtą. Vėlai. Nors ką ten – aš juk čia gimiau dvyliktą perpiet. Išėjau bristi tavo žolynais. Kaip sako Jonas Mekas, kai baras uždarytas, lieka tik gamta. Vienintelė gatvė teliko iš tarpukario žydiško senamiesčio. Rasa Tavo Neries pakrantėse man buvo viską lemianti. Įdomu, kaip atrodo širdies sutemos? Šeštadienį vakare iš smurglinės sklinda šurmulys – linksminasi tipai. Balkone augo...
Gabrielis Rosenstockas (g. 1949) – airių poetas, eseistas, vertėjas. Taip pat parašė romanų bei pjesių. Didžioji kūrybos dalis parašyta airių (gėlų) kalba. Išvertė Samuelio Becketto, Williamo Butlerio Yeatso, Francisco X. Alarcóno, Seamuso Heaney'o, Rabindranatho Tagores, Günterio Grasso ir kitų autorių kūrybos. Puolęs angelas Jam pranešė, kad jį užmūrysią,nes jis sulaužęs įžadus.Palaukite, sušuko Hermanas. Per naktį, leiskit,parašysiu knygą,kuri išgarsins šitą vienuolyną,sukursiu Bibliją nuo...
„Geriau versti vyną šlapimu, nei iš rusų, anglų ar vokiečių...“Vertėjas Jeronimas iš gatvės TYLIOJI REZISTENCIJA. LTSR INTELIGENTAS Herojiškas eilėraštis Protesto vardan prieš sistemąMyžau Raudonojoj aikštėj –Dariau tai į kelnes NIEKAS NEPAMIRŠTA Vieno veiksmo pjesė Kūrybos namų virtuvėje ne pirmą parą šalia butelių bastėjos snūduriuoja poetas ir vertėjas Petras B. Į kūrybos namus – kultūrinių paskatų vedama – užeina vokiečių senjorų delegacija. Vadovė, pažinusi nenuspėjamą genijų Petrą...
Osvaldas Zebris (g. 1975) – Latvijos rašytojas, ekonomisto profesiją pakeitė į žurnalisto, rašytojo. Buvo Latvijos verslo idėjų žurnalo „Kapitals“ vyriausiasis redaktorius, „Nepriklausomo ryto laikraščio“ („Neatkarīgā Rīta Avīze“) ir „Dienos“ žurnalistas. 2008 m. baigė Latvijos rašytojų sąjungos Literatūros akademiją ir pradėjo rašyti apsakymus. Debiutavo 2010 m. apsakymų rinkiniu „Laisvė tinkluose“, buvo apdovanotas Metų literatūros prizu už geriausią debiutą. Gražiausiasis dar tik vystyklėl...
Ąžuoluose plazdėjo dideli paukščiai, kiekviename žingsnyje cirpė linksmi paukštukai, o ji vis dėlto buvo pasiryžusi dešimt metų stovėti prie miesto vartų, kad ten būtų įleista.Taip bendradarbė Kamilė kalbėjo anksčiau, o dabar sparčiai vertė knygos lapus, žvilgčiodama į mane per stalą. Pagaliau prislėgė knygą alkūne, įsispoksojo į langą ir tarė:– Nors troškau gyventi mieste, mane labiau traukė žiūrėti žemyn, o ne aukštyn. Tai, be abejo, susiję su liūdesiu. Liūdniau ir skaudžiau žiūrėti į žemę, ne...
Praeitą naktį sapnuoju: važiuoju su Zuoku, tamsu kaip tanke, aš jam ir sakau:– Man rods, Lietuvoj piliečių teisės yra mindžiojamos. Jis man atsako:– Važiuojam, pažiūrėsim. Nulekiam Gedimino prospektu prie Katedros aikštės, akurat. Vien tik pareigos. Aplink mindžikuoja ir rankom skėsčioja susirūpinę piliečiai. Kai kurie nuo įtampos myžčioja ant varpinės. Tada aš užlipau ant tanko... Iš pradžių ir nežinojau, kad tankas, paskui tik aišku pasidarė. Kitą kartą kelk ranką, jeigu nori ką paklaust, užuo...