Guido Gozzano (1883–1916) – italų rašytojas, labiau žinomas kaip poetas, literatūrinės italų srovės crepuscolarismo („Saulėlydžio poetai“) atstovas. Gimė ir vaikystę praleido Turine, pasiturinčioje šeimoje. Turino universitete studijavo teisę, tačiau ją metė, susidomėjęs rašymo pamokomis. Jaunasis Gozzano mokėsi iš tokių gigantų kaip Dant ir Petrarca, toldamas nuo tuo metu nepaprastai populiaraus Gabriele D’Annunzio stiliaus. 1907 m. jis išleido savo pirmąjį eilėraščių rinkinį, „La via del rifug...
Esu Kaligulos žirgas. Ne Turino arklys, ir aišku, ne Trojos arklys. Kilęs esu iš grynakraujų Ispanijos žirgų ir mano plaukas širmas, beveik baltas. Primena marmurą, kuriame būsiu įamžintas. Drauge su Kaligula, žinoma. Esu gražus ir mano vardas Incitatus, tai reiškia „veržlusis“ – visai ne Druzila, kaip nusprendė Salvadoras Dali ir kai kurie istorikai. Druzila – imperatoriaus sesers vardas. Tai ne muselė, ir ne peteliškė, tai – Imperatoriaus sesuo. Imperatorius myli savo seseris, o ypač mylėjo D...
Tai buvo labai gražus žirgas, tamsaus kaštonų spalvos plauko, ilgomis kojomis, visada aukštai pakelta galva ir stačiomis ausimis lyg įdėmiai klausytųsi, kas vyksta aplinkui. Jei tėvas norėdavo kur nors skubiai nuvažiuoti, pasikinkydavo Kaštanį. Jam nereikėjo botago – žirgas lėkdavo kaip vėjas. Apsnūdęs važnyčiotojas šiam žirgui nepatiko. Net jojant į ganyklą, jis gerai nujausdavo, kas sėdi ant sprando: tvirtas vyras ar tik piemenėlis.Vieną pavasario dieną tėvas užkėlė mane ant Kaštanio nugaros,...
„Menas yra mokslo sapnas.“ Iš R. Gavelio laiško Leo Ray Kalba netaisyta Liūto kepsnis ir Žozefina Beker Šiomis dienomis Paryžių nepaprastai sudomino toks įvykis: restorane, netoli vienos miesto aikštės, už 100 prancūzų frankų galima buvo gauti porciją liūto kepsnio. Restorano savininkas nupirko iš žvėryno laikytojo liūtą „Sultanas“, nuvežė jį į skerdyklą, o paskui iškepė ir pardavinėjo svečiams. Tokia reta pro...
Tai prasidėjo rudenį. Sodas ir mūsų komposto krūva po truputį tilo. Žaltienės iš malkinės vaikai jau buvo paaugę. Varlės naktimis darėsi visiškai juokingos ir sustingusios. Kėkštai, garsiai susišūkaudami, didelio ąžuolo šakose rinko giles, o mes, jusdami rudens vėsą, tapome vangūs ir mąslūs. Žmonių buvo galima pastebėti vis rečiau – jie taip pat vis rečiau varstydavo girgždančias išvietės duris, vis rečiau vaikščiodavo į malkinę ir vis rečiau į mūsų krūvą būdavo beriami iš namų krosnių išsemti i...
Mokykloje mėgau skaityti privalomos literatūros sąrašus, o pačios literatūros nemėgau. Ir dabar nesu tikras, ar jau išmokau teikti pirmenybę kūriniams. Laisvalaikiu ieškau argumentų dar neįvykusiems ginčams ir artimų sielai ženklų sistemų. Taip ir sukuosi. 1) Ilgas, tąsus tiriliavimas. Magdalena spaudo mano buto skambutį trečią valandą ryto. Atrakinu sunkias duris ir įleidžiu. Ji nuolat įžengia į mano madrugadą slogiai tiriliuodama. Praeina pro mane, klesteli ant...
1. Nėra to blogo, kas neišeitų. 2. Duok durniui į kelią. 3. Peršokęs griovį pasakyk hip hop. 4. Meilės trumpos kojos. 5. Tyli kiaulė ir už šiaudo griebiasi. 6. Ne šventieji didžią naštą pakelia. 7. Obuolys nuo obels – dar ne pavasaris. 8. Dovanotam arkliui žodis žvirbliu išlekia. 9. Kas kardą pakels, tas ir ant liežuvio. 10. Kieno vežime sėdi, to ir skiedros laksto. 11. Kas ieško, tas nevalgo. 12. Bijai vilko – sriubos neišvirsi. 13. Kas tėvų neklauso, užpakalį nusidilgina. 14. Tėvi...
Kruopšti etimologinė analizė parodė, kad terminas „barakuda“, skirtas tam tikrais atvejais moteriškei apibūdinti, kilęs ne nuo plėšrios užsieninės žuvies užvadinimo, o kaip ir dauguma kitų definicijų yra lietuvių kilmės: jau užpraeitame amžiuje mūsuose taip vadindavo liesas (kūdas) merginas, katros baruose stengdavos rast priėjimą prie jaunikaičių, katrie prilaikė pinigo ir žemės. Parinko ARTŪRAS VALIONIS...
Į liūdnumą, užsieniuose vadinamą pesimizmu, linkęs ir mandagiu atsisakinėjimu kratant galvą, jei kuo nors vaišinama, garsus lietuvio būdas yra radęs nešpėtną atgarsį upių, miestelių bei kitų daiktų varduose. Tad nenuostabu, kai kožnas, vaikystėje išgirdęs, kad mūsų upių tėvas yra ne Munas, o pro sostinę Vilnių teka ne Ris, ilgam nuliūsta ir žvelgia į tolį, bandydamas įsivaizduoti, o kaip nuostabiai prie Kauno pilies susilietų į vieną tikrieji Munas ir Ris, jei jau šitie taip gražiai suteka. Tod...
„Jis privalo (...) geisti gyvenimo kaip vandens,tačiau gerti mirtį kaip vyną."Gilbert Keith Chesterton ROLANDAS KAUŠAS Tai va, dabar jau prasidės. Kai vienu metu Bulgarijoje atrasta šv. Jono Krikštytojo ausis, o „Adidas“ išleido sportbačius su vergų grandinėmis, gero nesitikėk. Ir Mikalda sakė, vėliau ir Maja sakė: „Šiemet bus blogas grybų derlius.“ Dar po vieną bokalą už grybus! Nes jei sakysi: kaip grybai po lietaus, o jų, grybų po lietaus, nebus, gyvenimas, praradęs ideologinį pag...