Arūnas Sverdiolas. Barbarybė ir barbarizacija

Pradėti, žinoma, reikia nuo paties žodžio, nuo sąvokos: kas yra barbarybė, kas šiuo žodžiu vadinama? Barbarybę apibūdina tai, kad ji priešinga civilizacijai. Viena apibrėžiama per kita. Kol civilizacijos nebuvo, nebuvo ir barbarybės, o egzistavo žmonių bendruomenės ar kultūros, vadinamos pirmykštėmis. Paskui atsirado tam tikro sudėtingumo, tam tikro lygio kultūros, vadinamos civilizacijomis. Joms būdinga žemdirbystė, miestai, sudėtinga socialinė organizacija ir kita. Pirmosioms civilizacijoms (Mesopotamijos, Egipto, paskui ir kitoms) atsiradus, atsirado (ar tiesiog liko) ir tie, kas buvo už jų ribų, – barbarai. Graikai, kaip žinia, barbarais vadino visus, kurie buvo ne graikai. Tai, žinoma, ne šovinizmas, bet vis tiek atskyrimo, atribojimo veiksmas. Naujaisiais laikais ši skirtis pasidarė sudėtingesnė, nes pradėta kalbėti apie civilizacijas daugiskaita, imta jų išskirti vis daugiau. Bet mums tai dabar nesvarbu, pakanka apskritai civilizacijos ir apskritai barbarybės sąvokų.

Taigi barbarybė yra civilizacijos užribis. Tai galima pavaizduoti kaip plotelį „c“ didesniame plote „b“: civilizaciją supa barbarai. Bet jų riba nėra griežta, loginė, arba–arba, tai veikiau ašis, kurioje išsidėsto ištisas smulkių skirtumų spektras. Barbarai civilizuojasi – giliau ar paviršutiniškiau perima civilizacijos pasiekimus (pirmiausia paprastai medžiaginius), seka jos sukurtais pavyzdžiais. Mažas pavyzdėlis: Lietuvoje, naudojant atvežtinius koklių egzempliorius, buvo išliejamos formos, o jose savo ruožtu liejama tiek koklių, kiek prireikia vienai ar kitai rūmų krosniai sumūryti. Jos glazūruojamos, mėgdžiojant įprastines itališkos majolikos spalvas arba supaprastinant, naudojant vieną spalvą, žalią. Šitaip perimant pavyzdžius, jų negebama sukurti, modeliuoti (o, sakykime, renesansiniai portretinių koklių pavyzdžiai sekė dailininkų piešiniais ar graviūromis). Tolstant nuo civilizacijos, nepastebimai dingsta ir išmanymas. Štai dažnas koklių siužetas – kiškiai, sumedžiojantys medžiotojus. Vokietijoje, kur tokie kokliai atsirado, tai buvo viduramžių liaudiškų pasakojimų, švankų iliustracijos. Ar pas mus šie siužetai buvo suprantami, ar dabar jie suprantami? Kažkada susivokiau, kad valstietiškos sermėgos mėgdžioja karines uniformas (bet niekur neteko apie tai skaityti). Ryškiausias tokio sekimo pãskui, o kartu atsilikimo pavyzdys yra rašmenų (arabiškų ar kiniškų) imitavimas, traktuojant juos kaip dekoratyvius, bet nesugebant perskaityti ir todėl iškraipant. Mūsų pavyzdys – klaidos, įveltos Šv. Teresės bažnyčioje restauruojant freskų banderoles su lotyniškais įrašais, bet nemokant lotyniškai. Ir jos niekam nekliūva.

Norbertas Eliasas nagrinėjo civilizaciją kaip vyksmą, dinamiką, sukurdamas civilizacijos, tiksliau – civilizavimo ir civilizavimosi teoriją. Tai sisteminga, kelių aukštų sociologinė teorija, kurios, žinoma, čia nedėstysiu. Mums dabar svarbus tik vienas jos lygmuo – manierų civilizavimas. N. Eliasas nagrinėjo Naujaisiais laikais atsiradusius padoraus elgesio vadovėlius, kurie šlifavo užstalės ir apskritai padorios draugijos elgseną. Tai skonio, takto, atožvalgos į kitus asmenis sritis. N. Eliasas parodė, kad taip suprastas civilizavimas(is) vis stiprėjo, sudėtingėjo, pamažu keisdamas viduramžiškus papročius, kai buvo galima šnypštis nosį į rankovę ar šlapintis po stalu, iki tokio, kai tam tikros temos pasidarė nepadorios ir manierų knygos nebegalėjo jų net minėti, taigi ir uždrausti. Šiandien pasakytume – jos nuslinko į kultūrinę pasąmonę, tylomis, bet juo stipriau valdydamos žmonių elgesį.

Manieros yra tarsi alyva, sutepanti žmogiškų santykių mechanizmus. Bet civilizuotumas apima daug platesnę, nelengvai sučiuopiamą, tačiau visuomenės gyvenimui lemtingą skonio, takto, saiko sritį. Tai imponderabilia, nesučiuopiamų neapsieinamybių sritis. Šių dalykų negali pakeisti jokios institucijos aiškiai apibrėžtomis kompetencijomis (štai iš BeLenino aikštės tvarkymo istorijos aišku, kad ir tokių neturime), nes tai socialiniai mechanizmai, o čia kalbama apie šių mechanizmų veikimo glotnumą, jų suteptus guolius. Jeigu šios alyvos nėra, mašinos baisiai girgžda ir „užkala“. Girdėjau pasakojimą, kaip Algirdo Brazausko prezidentavimo laikais kažkurios Europos šalies vadovas apsilankė prezidentūroje ir atkreipė dėmesį į puikų parketą. O A. Brazauskas turėjo ką jam apie tai pasakyti, galėjo palaikyti pokalbį apie inkrustacijas. Tai ir yra civilizacija! Svečias tuoj pat atpažino saviškį, nebereikėjo aiškinti, kad Lietuva priklauso Europai ar skųstis, kad ji labai nukentėjusi nuo baisių kaimynų. Išmanantis atvykėlis, pirmąkart pamatęs, tuoj pat įvertina, kokio lygio Vilniaus barokas.

Šalia civilizavimo(si), kaip asmenų, visuomenės ir kultūros tam tikros raidos, galime įterpti lygiagretų priešingos krypties procesą – barbarizavimą(si). Abu šie procesai vyksta tuo pat metu. N. Eliaso teorija optimistinė, progresistinė, o įvedus barbarizacijos prob­lematiką (man regis, tai būtina, kad geriau suprastume, kas vyksta), ji virsta prieštaringa ir dramatiška. Be to, civilizacijos ir barbarybės schemą reikia išdėstyti ne tiktai plokštumoje, bet ir vertikalioje, aukštybės ir žemybės ašyje. Toje pačioje vietoje ir tuo pat metu būna ir civilizacija, ir barbarybė, vyksta ir civilizavimas(is), ir barbarizavimas(is).

Kalbant apie šiandienos Vilnių, kuris mums čia pirmiausia rūpi, taip pat apie visą šiandienos Lietuvą, man atrodo, svarbu išskirti du kultūros klodus, kurių dinamikos labai skiriasi. Populiarioji, vartojimo ir mėgavimosi kultūra gyvuoja sėkmingai. Pakanka pasižiūrėti į savaitgaliais perpildytus barus ir visur besilinksminantį patenkintą jaunimėlį, muges ir šventes su miniomis žmonių, didžiulius prekybos centrus, kuriuose daugybė žmonių apsiperka ir nerūpestingai leidžia laiką, kad suprastum, jog čia viskas gerai, daug­maž taip pat, kaip visame civilizuotame pasaulyje. Bet vadinamajai aukštajai, elitinei kultūrai nepalyginamai prasčiau. Kokybiškų knygų pirkėjai neišlaiko jų leidybos, muziejai stovi apytuščiai, bibliotekų fondai didėja anaiptol nepakankamai ir lieka labai provincialūs. Humanitarinių mokslų srityje, kuri man geriausiai pažįstama, dėl to paprasčiausiai neįmanoma normaliai dirbti mokslinio darbo. Neturime nė vienos talpios klasikinės muzikos salės. Tai vis mūsų barbariškumo rodikliai.

Čia paliečiau kultūros mechanizmus. O kaip yra su ta subtiliąja skonio, takto, saiko sritimi? Restorane sėdi jauni vadybininkai nepriekaištingais kostiumais, kaklaryšiais, batais, su brangiais laikrodžiais bei portfeliais ir be perstojo paskutiniais žodžiais keikiasi rusiškai. Tą patį daro ir jaunutės gimnazistės languotais europietiškais sijonėliais. Nepaisant visos elegancijos, tai netašyti mužikai ir mužikės.

Puikaus skulptoriaus Vlado Urbonavičiaus „Krantinės arka“ nuolat pravardžiuojama „vamzdžiu“ (taip pat ir žurnalistų). Nesakau, kad tą arką privalu mėgti. Skonio srityje apskritai niekas neprivaloma, gali mėgti ar nemėgti ką tinkamas. Bet apie šį kūrinį pasisako žmonės, kurie neturi žalio supratimo apie grynai plastinę skulptūrą, kuriems Henry’o Moore’o vardas visiškai nieko nesako. Norima kuo realistiškesnės (verisimilitudo) skulptūros, piktinamasi, kad mūsų skulptoriai nesugeba „padaryti tikro arklio“. Plačiosios pub­likos meninė sąmonė labai ribota, barbariška.

Tai liečia anaiptol ne tik modernųjį (nors ir jam jau 100 metų) meną, bet ir istoristinį, sekantį tradiciniu. „Žinia“ priešais Mažvydo biblioteką pastatyta ant tokio lyg ir kolonos fragmento, iškalto nieko neišmanant apie architektūrinius orderius (o orderio proporcijos yra subtilus ir griežtas dalykas!). Cementinę, skarda apkaltą figūrą, dar nepastatytą, kaip neprofesionalią kritikavo Stanislovas Kuzma ir kiti, bet tai nieko negelbėjo, nes jos statymą galingai stūmė tremtinių organizacijos entuziastai. Dabar Reformatų parke kiti entuziastai numato statyti meniškai beviltišką, mūsų skulptūrą kompromituosiantį paminklą, užuot atstačius sovietų laikais nugriautą, bet išsamiai dokumentuotą ir nufotografuotą barokinę koplyčią. Esu tikras, profesionalai dėl to gūžčioja pečiais, bet, deja, tyli ausis suglaudę.

Vilniaus urbanistika degraduoja. Anksčiau neužstatytose vietose net pačiame miesto centre, šalia Gedimino prospekto, sugrūdamos chaotiškos pastatų kupetos, nebepaisant gatvių kraštinių ir tvoromis apjuosiant dideles teritorijas. Taip atsigamina feodaliniai jurzdikai, žalojantys miesto audinį. Nėra tokio dalyko, kaip angliškas public way, kurį visuomet rasi net mažučiame kaimelyje, net jeigu tai tik lentele pažymėtas žole apaugęs takas.

Degraduoja net elementarusis architektūros klodas. Šaligatvių akmuo pjaustomas galingais pjūklais, todėl kampai labai kieti, aštrūs, griežtai geometriniai ir jau trupantys. Grįstos Vilniaus aikštės beliko tik Algimanto Kunčiaus nuotraukose. Medžiaga nevertinama ir nebemokama jos apdirbti. Atrodo, mūsų architektai niekad nėra buvę Italijoje ar Prancūzijoje ir neturi supratimo, kaip įrengti paprasčiausią parkelį ar nedidelę jaukią aikštę. Beje, XIX a. Vilniuje veikė meno mokykla, kurioje amatininkai mokyti piešti, kad suvoktų ir įsisavintų formų repertuarą. Dabar to nebesuvokia net universitetus baigę architektai. Rachitiškos kaltinės tvorelės bejėgiškai apsimeta klasikinėmis...

 

Reformatų parko projekto „Stelos“ (UAB „Žybartuva“, Dalia Matulaitė, Juras Balkevičius) vizualizacija
Reformatų parko projekto „Stelos“ (UAB „Žybartuva“, Dalia Matulaitė, Juras Balkevičius) vizualizacija

 

Statybos trūks plyš brukamos į senamiestį, didinant statinių apimtis ir taip nepastebimai naikinant miestovaizdžiui svarbiausią dalyką – proporcijas. Statiniai, kokie buvo, tokioje kaimynystėje darosi per maži, lyg kokios būdelės. Ir tai dėl to, kad norima būti senamiestyje, dėl to, kad jis patinka. Taip jis naikinamas iš meilės. Mėginant įkomponuoti kuo didesnio naudingo ploto pastatą į barokinį ansamblį nesuvokiama, kad tas ansamblis toks, koks yra, 100, o gal 1000 kartų (nė kiek neperdedant) vertingesnis negu pelnas, kurį atneš naujasis. Kad tai išteklius šimtmečiams, kurio niekuo nepakeisi ir niekaip nepagerinsi.

Jau prieš Antrąjį pasaulinį karą Europos mąstytojai pradėjo kalbėti apie naująją, arba moderniąją, barbarybę ir tos kalbos anaiptol netyla. Naujoji barbarybė susijusi su minėta masinės kultūros totalizacija ar suverenizacija, kai vertikalusis matmuo, vadinamoji aukštoji ar elitinė kultūra nyksta ir nustoja užduoti toną žemesniesiems sluoksniams, juos civilizuoti. Reikia pasakyti, šis vyksmas buvo būdingas ne tiktai Naujiesiems laikams ir ne tiktai Vakarų civilizacijai. Dabar padėtis visur esmiškai keičiasi. Tačiau visuomenė vis tiek turi nuolat civilizuoti savo atsirandančius, gimstančius barbarus, ir tai visuomet vienaip ar kitaip atliekama. Bet dabar beveik absoliučiai vyrauja horizontalus civilizavimo matmuo, kai, taip sakant, toks tokį moko. O tai ir yra naujosios barbarybės ir barbarizacijos esmė.


Kalba pasakyta Vilniaus klubo posėdyje