× Dovydas Kiauleikis

 

Oksfordo universiteto migracijos antropologijos docentė Dace Dzenovska tiria tuštėjančias teritorijas Latvijos pasienyje su Rusija. Kartu su kolegomis atliekamas etnografinis tyrimas „Emptiness“ nagrinėja tuštėjančias gyvenvietes įvairiose Europos šalyse.

 

Dace Dzenovska. Ievos Salmanės nuotr.

 

Kaip jūs įvardijate, kas yra tuštuma? 

Vakarų kultūrinėje terpėje tuštuma dažnai siejama su kažkuo neigiamu, su chaosu ir netvarka. Priešinama su istorija ir civilizacija. Nusistovėjo diskursas apie tuščią žemę, kurią okupuoja įvairios kolonijinės jėgos. Nesvarbu, ar tai būtų Jungtinių Valstijų plėtra Šiaurės Amerikoje, ar Rusijos Sibire.

Pirmą kartą su tuštuma susidūriau lankydamasi periferinėse vietovėse Latvijoje, daugiausia prie Rusijos sienos. Norėjau į emigraciją pažvelgti iš vietų, kurias žmonės palieka, perspektyvos. Mane erzino politinis naratyvas, sutelktas vien į asmeninius žmonių sprendimus ar bandymus susigrąžinti išvykusius gyventojus. Tarsi apsigyvenimas vienoje ar kitoje vietoje būtų paprastas sprendimas. Norėjau suprasti, kas vyksta ne tik su išvykstančiaisiais, bet ir su vietovėmis, iš kurių išvykstama.

Ten nuvykusi neįvardijau tų vietų kaip tuščių. Apie tuštumą kalbėjo gyventojai, tačiau jie turėjo galvoje ne tik žmonių išvykimą ar apleistus pastatus. Mūsų pokalbiuose tuštuma išsiskleidė kaip tam tikra būsena, apimanti ne tik apčiuopiamus, materialius dalykus, tačiau ir vaizduotę, emocijas, prasmės pojūtį. Keitėsi ne tik aplinka, bet ir bendruomenė, gyvenimo būdas, socialiniai ryšiai. Pirmiausia nebeliko parduotuvių, tada kaimynų. Pasilikę žmonės – pavyzdžiui, pašto darbuotojai – pristatydavo pieno ir kitų būtinųjų prekių.

Žmonės bandė apibūdinti savo jausmus ir paaiškinti, kas, jų supratimu, vyksta. Tai darė aptakiai, dažnai neužbaigdami sakinių: „Žinote, kai sutemsta...“, „Toks jausmas, kad...“ Tie, kurie gyvena tuštėjančiose vietovėse, neturi nuoseklaus tuštumos apibrėžimo. Suvokia ją fragmentiškai ir pasakojimą apie tuštumą dėlioja remdamiesi skirtingais ideologiniais instrumentais. Tuštuma jiems yra savaime suprantamas dalykas. Pamažu su kolegomis iš tokios „savaime suprantamos“ tuštumos išplėtojome analitinę sąvoką, kuri sujungia ir praradimą, ir galimybę. Tuštuma nėra nei viena, nei kita. Tai neapibrėžta būsena, pasaulis, kuriame abu šie dalykai yra įmanomi, tačiau nė vienas neturi viršenybės. Įkvėpimo sėmiausi iš Rytų filosofijos, kur tuštuma yra tam tikras beformiškumas. Iš vietinių dažnai girdėjau tokį pasakymą: „Matai, kaip viskas griūva.“ Taigi, senoji forma nyksta, tačiau nauja neatsiranda. Tai ir yra tuštuma – ir praradimo, ir galimybės būsena.

Ar tuštuma bus vertinama kaip praradimas, ar galimybė, priklauso nuo to, kas vertina. Pavyzdžiui, žemę aplink kaimą įsigijęs stambus ūkininkas viską, kas ten buvo anksčiau, pašalina ir tiesiog dirba laukus. Dirbamas laukas, net jei ten nėra nė gyvos dvasios, žmonėms neatrodo tuščias, nes jame yra tvarka. Toks laukas kartu yra ir tuščias, ir pilnas.

Tuštumos kaip praradimo suvokimas yra gana aiškus. Jūs pabrėžiate, kad reikia įžvelgti ir galimybę. 

Tuštumos suvokimas visada išryškėja per subjektą, kuris į tą vietą žiūri. Nykstančiame pasienio kaime gyvenantis žmogus jaučia atskirtį, nes nebeliko viešojo transporto, medicinos paslaugų ir panašių dalykų. Jis tuštumą mato kaip praradimą, o pašaliečiui atsiveria galimybės. Koks nors atvykėlis iš miesto, sakykim, aplinkosaugininkas, galėtų pagalvoti: „Na va, gamta susigrąžina plotus, kuriuos buvo pasiglemžusi sovietinė industrializacija.“ Vietiniai, kuriems ši vizija gali būti svetima ir kurie su ja nesutinka, tokiems aplinkosaugininkams iš miestų gali pasirodyti nereikalingi, atsilikę ir nespėjantys su laiku. Turiu kolegų, dirbančių įvairiose Europos vietose, jie fiksuoja kritiką aplinkosaugos projektams, orientuotiems ne į vietos žmones, o į gamtą.

Mano, kaip tyrėjos, tikslas nėra nustatyti, ar tuštėjanti vieta reiškia praradimą, ar galimybę. Mane domina, kaip ją mato skirtingos grupės ir kaip jų matymą lemia galios santykiai. Daugeliu atvejų jaunesni žmonės ar miestiečiai tokiose vietose įžvelgia galimybes, turi savo įsivaizdavimą, kaip reikėtų organizuoti erdvę, nes jų gyvenimo vizija ir patirtys kitokios. Dažnai jie nesuvokia, kad jų viziją galima apibūdinti kaip kolonijinę, nes jie nori pertvarkyti erdvę pagal savo požiūrį, nepaisydami tų, kurie vis dar ten gyvena. Reikia pripažinti, kad vertinant vietą nėra neutralumo: ar ji laikoma gera, ar bloga, praradimu ar galimybe. Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus požiūrio ir jo sąveikos su vietos materialinėmis galimybėmis.

Miestiečiai geba įžvelgti galimybių ištuštėjusiose erdvėse – keliasi į tuščias gyvenvietes, rengia festivalius, įkuria meno rezidencijas. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Yra trumpalaikių rezidencijų ir festivalių, kurie įveiklina vietovę, galbūt neša ekonominę naudą, tačiau neturi sąlyčio su vietiniais žmonėmis ar laiko juos nevisaverčiais. „Pakvieskime senutę su paskutine kaimo karve ir leiskime jai mums pasipasakoti.“ Argi ne miela? Žinoma, šaržuoju.

Siūlyčiau dažniau žvelgti iš vietinių gyventojų perspektyvos. Jie nori, kad žmonės ne tik atvyktų, kada užsigeidę, bet ir įsilietų į vietos gyvenimą, įsigilintų į senbuvių rūpesčius. Žinoma, gerai, kad didmiesčiuose nepamirštami regionai. Visada rasime teigiamų sugyvenimo ir vietokūros pavyzdžių, nors reikia pripažinti, kad tokių, kurie tvirtai sąveikautų su vietiniais žmonėmis ir konkrečia vieta, yra nedaug.

Kita vertus, daugybė ilgalaikių procesų, formavusių mūsų gyvenamąsias vietas ir kuriuos šiandien laikome savaime suprantamais, yra gana agresyvios žmonių ir vietų transformacijos rezultatas. Pavyzdžiui, žiūrint istoriškai, žemės reformos buvo nuleidžiamos iš viršaus, o revoliucijos – smurtinės. Kartais pokyčiai vyksta ne itin maloniu būdu, vieni kažką praranda, o kiti įgyja. Kurdamas visada ką nors griauni... Nenoriu pasakyti, kad pokyčių nereikia, bet, vykdydami juos sąmoningiau ir suprasdami, kad vieno nauda gali reikšti kito nuostolį, galbūt galėtume sušvelninti jų pasekmes.

Baltijos šalyse kartais jaučiamės esantys Europos paribyje, toli nuo centro, esame maži, ilgai buvę okupuoti ir išnaudoti. Gyvename periferijoje, kuri vertinama kaip kažkas neigiamo. Kita vertus, ar visi būtinai turime gyventi centre? Gal galėtume tiesiog gyventi taip, kaip norime, ir būti unikalūs?

Žvelgiant iš periferijos dažnai atsiveria subtilesnis ir tikslesnis vaizdas, unikalesnis požiūris. Kol centras koncentruojasi į save, periferija mato ir save, ir centrą, ir kitus centrus. Teigiama prasmė, slypinti periferijos pozicijoje, yra esminė, ir turime nuolat apie ją sau priminti. Manau, kad žmonės Baltijos šalyse suvokia, kur gyvena, bet kartu, kai reikia, geba ir šiek tiek apsimesti ar pakreipti savo mąstymą. Visgi esame europiečiai, o Europa yra pasaulio centras. Mąstant globaliai pagal senąją Apšvietos hierarchiją, kas nors visada bus mažiau ar labiau periferijoje nei mes.

Su pasididžiavimu priimame faktą, kad mes – lietuviai, latviai – galime daug lengviau nei, tarkime, sudaniečiai įsivaizduoti save centre arba jame išsilaikyti. Yra tautų, kurios neturi privilegijos negalvoti apie save kaip apie periferiją, o mes ją turime. Ir tai, sakyčiau, yra dusinanti situacija, nes, kol galime įsivaizduoti save centre ir manome, kad galime ten patekti (ir beveik patenkame), tol atmetame periferiją ir nepasinaudojame jos mąstymo privalumais.

Ar Latvijoje matote kokių nors požiūrio pokyčių šiuo klausimu?

Na, dabar labai sunkus laikotarpis. Nesu politikos komentatorė, bet matau, kad dėl geopolitinės padėties ir pasaulinio chaoso politinis elitas turi mąstyti greitai ir susiorientuoti situacijoje, kuriai neturi jokio recepto. Daug kas vyksta už uždarų durų, nes politikai labai atsargiai skelbia informaciją visuomenei. Kita vertus, girdžiu daugiau diskusijų, kuriose žmonės iš tiesų apmąsto mūsų poziciją ir bando išsiaiškinti, ką daryti toliau. Nežinau, ar pasikeitė požiūris į periferiją filosofiniu lygmeniu, bet matau sąlygas, kurios verčia žmones mąstyti iš pozicijos, kurioje esame. Tai skatina daugiau apgalvoti, užuot tiesiog kartojus formules, kurios veikė stabilumo laikais. „Istorijos pabaigos“ naratyvui atėjo galas, tad turime grįžti prie tikro mąstymo ir ieškoti naujų veikimo būdų.

Esate rašiusi, kad Vakarų Europoje žmonės periferijoje lieka gyventi net tada, kai sąlygos prastos. Mūsų šalyse žmonės stengiasi pakeisti savo situaciją.

Kai pradėjau tyrimus Jungtinėje Karalystėje, mane nustebino britų „darbininkų klasės“ (šią sąvoką vartoju kabutėse, nes šiandien negalime apie ją galvoti taip pat, kaip XX a. viduryje, nors kultūriškai žmonės vis dar tapatinasi su šia kategorija) nemobilumas siekiant geresnių gyvenimo sąlygų. Britanijoje žmonės labai prisirišę prie savo gyvenvietės ir yra labai bendruomeniški, nes tokia strategija leido jiems išgyventi įvairius ekonominius ir kitokius sukrėtimus. Jie nenoriai kraustosi kitur, vengia palikti šeimą, draugus ir savipagalbos tinklus, kurie padeda išgyventi net sudėtingomis sąlygomis. Tai vienas iš aspektų. Drauge vyrauja supratimas, kad jie jau yra centre. Jie gyvena Jungtinėje Karalystėje, šalyje, kuri yra vienas iš pasaulio centrų, – nebėra kur išvykti, visi kiti nori čia atvykti. Darbininkų klasės žmonės Didžiosios Britanijos regionuose nė neįsivaizduoja, kur dar galėtų išvykti, jei ne į Londoną. Nėra susiformavusių šios klasės migracijos kelių, nors vidurinė ir aukštesnioji klasė yra labai mobilios ir kosmopolitiškos. 

Noriu pabrėžti, kad kalbu apie marginalizuotas gyventojų grupes, kurioms nėra daug migracijos kelių savo gyvenimo sąlygoms pagerinti. Pavyzdžiui, Vokietijoje nerasime slaugos namų, kurie ieškotų britų darbuotojų, tačiau jie samdo rytų europiečius. Todėl susidaro tokia padėtis, kai socialiai pažeidžiami žmonės Didžiojoje Britanijoje negali išvykti, kitaip nei žmonės iš mažiausio miestelio Lietuvoje ar Latvijoje. Mes turime nusistovėjusius migracijos kelius ir trajektorijas, kolektyvinę vaizduotę, leidžiančią numanyti migracijos procesą ir galimybes, taip pat egzistuoja reikalinga infrastruktūra, pavyzdžiui, įdarbinimo agentūros. Žmonės mūsų šalyse gali judėti. Šiaurės Anglijoje mačiau tokio skurdo, kokio nesu regėjusi Latvijoje. Tačiau britai, priešingai nei latviai, neturi migracijos vaizdinių ir neišvyksta ieškoti geresnio gyvenimo.

Įsivaizduokite žmones, bandančius iš Afrikos periferijos Viduržemio jūra nelegaliai nukakti į centrą Europoje. Kaip ir mes, jie turi ir migracijos vaizduotę, ir nusistovėjusius kelius, tačiau neturi teisės būti centre. Jie yra proaktyviai sulaikomi, išstumiami, daugelis jų žūsta, pavyzdžiui, prie Latvijos ir Lietuvos sienos su Baltarusija.

Kai taip viską sudėliojote, atrodo, kad esame unikalioje situacijoje – turime ir pakankamai ryžto, ir vaizduotės, ir palankias teisines aplinkybes gyventi, kur norime. Savotiškas palaiminimas ir prakeiksmas vienu metu, nes mūsų pačių periferijos jau beveik tuščios.

Būtent tai ir matome – kaip visuomenės patiriame milžiniškus nuostolius. Praradome trečdalį gyventojų. Latgaloje – daugiau nei 40 proc.

Puikiai prisimenu interviu, kai 2010 m. kalbinau vienos regioninės savivaldybės Latvijoje atstovę. Ji apgailestavo, kad dauguma kaimo jaunimo nori stoti į universitetus, kad niekas nebesimoko profesinėse mokyklose: „Patys susikuriame sau problemą. Teigiame savo vaikams, kad jie gali pasiekti žvaigždes, tad jie ir išvažiuoja. Turėtume juos skatinti tapti traktorininkais.“ Ji kalbėjo kaip savivaldybės darbuotoja, nors jos pačios vaikai, aišku, mokėsi užsienyje. Tokia buvo tendencija: savivaldos lyderiai troško, kad jų vaikai mokytųsi užsienyje, bet nenorėjo, kad ištuštėtų jų atstovaujamos gyvenvietės.

Ką daryti? Vyrauja įsitikinimas, kad turime sekti skandinavišku modeliu – suteikti tokias pačias sąlygas gyvenantiems bet kurioje vietoje. Oficialiai šie siekiai deklaruojami, nors realybėje naikinami viešojo transporto maršrutai, uždaromos įstaigos. Galbūt reikėtų pripažinti, kad toks modelis neįmanomas?

Situacija pasikeitė, ji labai skiriasi nuo tų laikų, kai Skandinavijoje buvo įdiegti šie modeliai. Tos visuomenės buvo gana homogeniškos, jos sugebėjo pasiekti socialinę ir ekonominę lygybę. Kita vertus, dėl socialinių pokyčių tokius modelius šiandien vis sunkiau išlaikyti net Skandinavijoje.

Per pastaruosius 35-erius metus Latvijoje patyrėme ir neįtikėtinų galimybių, ir milžiniškų nuostolių. Pasikeitė gyvenimo lygis – mano mama visada sako, kad gyvename geriau nei bet kada anksčiau, – tačiau akis bado nelygybė. Skandinavijos modelis tokiomis sąlygomis neveikia, nebent išvarytume vargšus ir visą visuomenę paverstume vidurine klase, o tai nėra nei įmanoma, nei etiška.

Siekiant užtikrinti sienų saugumą, šiandien kyla naujų iššūkių: didelės teritorijos pasienyje militarizuojamos, kalbama apie žemės nusavinimą, pasitraukta iš konvencijos dėl priešpėstinių minų nenaudojimo. Mano tyrimas rodo, kad pasienio regionuose plėtros galimybės ribotos. Matome besiskleidžiančią karo ekonomiką – lėšos, kurios galėjo būti skirtos atokių vietovių infrastruktūrai, nukreipiamos gynybai. Viešajame diskurse karas traktuojamas kaip neišvengiamas, o tai lemia individualius sprendimus. Žmonės siekia tapti mobilesni, parduoda turtą, perkelia pinigus į užsienį ar kuria materialines išlikimo strategijas. Vieni nusiteikę labai patriotiškai ir ruošiasi likti, o kiti bando rasti būdų išvykti. Sunku nuspėti ateitį. Žmonės prisitaikys – gyvenimas tęsiasi, bendruomenės vienaip ar kitaip išlieka, tačiau dabartinis kontekstas apsunkina planavimą.

Kokį vaidmenį kultūra – menas, vietos festivaliai, teatrai – atlieka išlaikant šias bendruomenes?

Kultūra yra labai svarbi. Vietos kultūros centrai, mėgėjų teatrai, muzikos grupės – ši veikla išlaiko žmonių ryšius, teikia džiaugsmą, kuris yra išlikimo ir pasipriešinimo forma. Tačiau būkime atsargūs ir neegzotizuokime tuštėjimo. Vienkartinio festivalio ar trumpalaikės kultūrinės intervencijos nepakanka. Svarbi yra nuolatinė praktika.

Pernai su Venecijos architektūros bienalės Latvijos paviljono komanda surengėme viešą diskusiją viename pasienio miestelyje. Paviljono tema buvo gyvenimas pasienyje – architektai panaudojo ryškiai perdažytus karinių struktūrų objektus. Tąsyk vienas žmogus pasipiktino: „Ką jūs darote? Teigiate pasauliui, kad gyvename militarizuotoje pasienio zonoje. Juk niekas niekada nenorės čia investuoti. Mažinate ir taip menkus mūsų šansus.“ Kitas dalyvis atsakė: „O gal čia galimybė? Galbūt mums reikėtų nuvykti į Pietų Korėją, pasižiūrėti, kaip jie pritaiko savo militarizuotą pasienį turizmui, pasimokyti rinkodaros strategijų ir kaip tik išnaudoti šią galimybę.“ Vieni mato praradimus, kiti – potencialą.

 

Už pagalbą rengiant šį tekstą dėkoju Beatričei Juškaitei