Gelbstint galicizmus, teisėtą ir grąžintiną katalonų kalbos turtą

 

Apsvaigę nuo emocijų klausėmės Jacques’o Brelio, įsijautę skaitėme Georges’ą Simenoną, žiūrėjome visus François Truffaut filmus, buvome Jeano-Paulio Sartre’o ir Simone Beauvoir apakinti, niūniavome visas Édith Piaf dainas, buvome ištikimi Jeanui-Lucui Godard’ui, užaugome ranka rankon su Françoise Sagan, mintinai mokėjome Georges’o Brassenso dainas, masturbavomės su Brigitte Bardot, garbinome Pierre’ą Bourdieu ir Jeaną Baudrillard’ą, įtikinėjome save, kad jų aspirinas gydo geriau. Visa ši kataloniškoji aistra prancūzų kultūrai priklauso praeities pasauliui, kuris niekada nebegrįš, tai užverstas mūsų istorijos puslapis. Nelabai tikėtina, kad kada nors vėl šitaip žavėsimės prancūzų kultūra. Meilė Prancūzijai ir prancūzų kultūrai labai sena: XIX a. prancūzės guvernantės, Marcelis Proustas, „La Mistinguette“, kamamberas. Jaunos katalonės ištisus dešimtmečius mokėsi skaityti ir rašyti prancūzių vienuolių valdomose mokyklose. Katalonės damos, kalbėdamos kataloniškai, netikėtai leptelėdavo: „C’est degoûtant“ (Koktu).  

Štai kodėl taip branginu katalonų kalboje pasitaikančius galicizmus, tiek norminius, tiek nenorminius. Lygiai taip pat man patinka itališki žodžiai, posakiai, kuriuos paliko italai virėjai ar konditeriai, XVIII ir XIX a. gyvenę Katalonijoje, oksitanizmai, kuriuos paliko provansalai ir gaskonai, XVII a. atvykę į Kataloniją (deja, jų ne tiek daug). Gaila, neturime XIV a. graikų vergų atvežtų helenizmų, kurie tikriausiai būtų buvę „colló de català“ (kataloniškos kilmės). Pasienio rajonuose netrūksta galicizmų, kuriuos paliko prancūzų kareiviai, markitantai, virėjai ir pabėgėliai, užtvindę ispanų Kataloniją, ypač Empordą, Ripoljesą, Serdaniją, Aukštutinį Urželį, Peljarsą. „Plepa“, „tampis“, „afrós“.

Galicizmai nebegrįš. Geriausiu atveju kai kurie ateis iš madų pasaulio arba iš kulinarijos. Paskutinis pasirodė „epustuflant“. Todėl pravartu palankiau žiūrėti į turimus, nes jie atveria mūsų istoriją.

1. merci

Vienas iš seniausių galicizmų. „Merci“ – paprastas žodis su atvira „e“, katalonų perimtas iš prancūzų kalbos. Lygiai toks pat kaip katalonų „gràcies“ ar „mercès“. Bet „merci“ – įsiteisinusi katalonų forma. Taip sakė mūsų senelės ir prosenelės, ir tas žodis įsigalėjo. Nors jis nenorminis, jo neverta atsisakyti. Kiek man žinoma, tai galicizmas, kurio nėra nė vienoje kalboje, artimoje prancūzų. 2005 m. siūlydamas Katalonijai prisidėti prie frankofonijos (kuri vienija 53 prancūzakalbes šalis), prezidentas Pasqualis Maragallis žinojo, ką daro.

2. frapar

Vienas plačiausiai paplitusių žodžių. Dažniausiai žodis „frapper“ (nustebinti, priblokšti) katalonų kalboje vartojamas reikšme „frapar“. „M’ha frapat molt“ (Tai mane labai sukrėtė), „Em frapa, això que dius“ (Tavo žodžiai mane pribloškia). Žinoma, kataloniškai galima pasakyti ir kitaip, bet tūkstančiai katalonų jau per dvi ar tris kartas sako „frapar“. Būtų buvę gražu, jei šis žodis būtų atėjęs pas mus drauge su G. Simenono knygomis ir šiurpiomis provincijos miestelių scenomis, kuriose laikrodininkas pasirodo besąs žudikas, paslaugiai globojantis neįgalią moterį. Bet džiaugsmas vargšų namuose greitai išblėsta: trečiajame dešimtmetyje vartojamas jau nebe „frapar“, o būdvardis „frapant“ (stulbinantis). Naujausios mados žodis. 

3. mússiu

Niekinamas žodžio „monsieur“ darkinys, reiškiantis „tipas, žmogėnas“. Plačiai vartotas XIX a., kai, valdant Napoleonui, priešiškumas prancūzams buvo pasiekęs viršūnę; nė aš nebūčiau atsispyręs. Iš pradžių, kadangi žodis „monsieur“ su kirčiu gale, katalonai tarė jį kaip „mussiú“ (kaip didumoje to laiko kūrinių: su kirčiu gale). Taip jį rašė Baronas de Maldà. Bet ilgainiui jis virto „mússiu“ su kirčiuotu pirmu skiemeniu. Taip rašo ir Amadeu Olleras „Aukso karštligėje“ (1890–1892). Kai sakome: „Va venir un mússiu preguntant per...“ (Ponas atėjo mūsų paklausti...), „mússiu“ nebūtinai turi būti prancūzas. Jis gali būti bet kokios tautybės, tik visada nelabai aukštos visuomeninės padėties. „Sabadello“ banko direktorius – ne „mússiu“. Sutinku, šis žodis vargu ar išlikęs iki mūsų laikų, bet jį gana dažnai vartodavo mano motina, todėl jį paminėjau. Kaip moteriškosios giminės „mússiu“ atitikmenį ji vartodavo žodį „paulova“: gana paplitęs šelmiškas akronimas, sudarytas iš „paula“ (apykvailė moteris) ir rusų balerinos Anos Pavlovos pavardės. „I ara què vol aquella paulova?“ (Ir ko dabar nori ta pavlova?).

 

„I ara què vol aquella paulova?“ (Ir ko dabar nori ta pavlova?). „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

4. me’n fix (arba se’n fix)

Tiesioginis prancūziško posakio „je m‘en fiche“ (man nusispjaut) vertalas į katalonų kalbą, katalonų posakio „se me’n fot“ (arba „se me’n fum“) atitikmuo. Labai tinkamas moterims, kad katalonų damoms nereiktų sakyti visiems gana nepadoraus: „se me’n fot“. Posakis vartojamas tik vienaskaitos pirmuoju („me’n fix“) ir trečiuoju („se’n fix“) asmeniu. Man aišku, kad tai prancūzų kalbos veiksmažodis, įterptas į katalonų kalbą, panašiai kaip ir „em trompo“ (klystu), bet norėjau tai pabrėžti. Šiais laikais retai galima išgirsti sakant „me’n fix“, bet pasitaiko.

5. plepa

Žodis „plepa“ (vyriškosios ir moteriškosios giminės) – „niurzga, bambeklis“, regis, atėjęs iš arklių mugių ir kitų vietų, kur prancūzų verslininkai atsisakydavo gyvulių, sakydami „plaît pas“ (man nepatinka). Seniausias įrašas iš 1874 m.: „Vaya una plepa! -esclamava-“ (Atsirado mat niurzga! – sušuko). („Gran Diccionari de la Llengua Catalana“ sako, kad žodis pirmą kartą pastebėtas 1905 m., – ne). Galimas daiktas, iš ten pat kilęs žodis „pepa“ – „lepšis, liurbis“, taip pat „nemokša, neišmanėlis“, nors tikriausiai turėjo įtakos ir Žozepo vardo maloninė forma. Tas žodis skamba veikiau kaip „pepa“ negu kaip „plepa“ ypač stadiono „Camp Nou“ tribūnose: „Na ir lepšis!“ 

6. carlota

„Carlota“ – iškreipta žodžio „carote“ (morka) forma, vėliau pakitusi dėl Portugalijos infantės, o paskui karalienės Karlotos Žoakimos de Burbó (1775–1830). Žodis labai paplitęs Valensijos mieste ir apygardoje. Galimas daiktas, anglicizmas, iškreiptas žodis „carrot“, bet nelabai tikėtina.

7. fer le rendevú

Tiesiogiai perimtas posakis „rendez-vous“, vartojamas kaip „nuolankumas, paklusnumas“ (nors prancūziškai paprasčiausiai reiškia „susitikimą, pasimatymą“). Kai kas nors skiria kam nors pasimatymą, reikia manyti, kad žvelgia vienas į kitą nuolankiai, lankstosi, bučiuoja rankas. Paprastai taip sakoma apie žmogų, skiriantį pasimatymą ir šitaip save žeminantį. Ko gero, jis buvo sukurtas oficialiems priėmimams prancūzų didikų dvaruose.

8. epustuflant 

Tai naujausias galicizmas, atėjęs į mūsų kalbą, jis reiškia „sensacingas, didingas“. Būdvardžio „époustouflant“ adaptacija: sporto žurnalistas Jordi Robirosa jį pavartojo straipsnyje, kurį paskelbė žurnale „Voga“. Girdžiu, kaip jis kužda man į ausį: „Kataloniškai jį galima tarti, kaip užeina ant seilės.“ Be abejo. Bet drauge su „epustuflant“ (taip, tai teisinga rašyba) į mūsų kalbą atėjo dar vienas žodis, kurio privalumas – naujumas ir žaismingumas.

Visus šiuos galicizmus galima drąsiai mesti lauk remiantis tuo, kad jie nelaikomi norminiais (išskyrus „plepa“) šnekamojoje ir literatūrinėje kalboje, bet tai būtų rimta klaida, ir juo blogiau, kai juos atmeta Jameso Joyce’o gerbėjai. Įsisiautėjus norminimo karštligei, nukreiptai valdyti visus kalbos registrus, katalonų kalba tampa nuspėjama ir prėska. Iš tiesų katalonų kalba – tai šventė.

 

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas 

Publikuota „Nuvol“, 2025 m. spalio 6 d.