Turiu mėgstamiausią pasivaikščiojimo maršrutą – Naujamiestis skęsta industriniuose dūmuose ir gaudžia Vilkpėdė. Šiuo tamsiu keliu apsimiegojusi levituoju kiekvieną rytą. Galbūt jis daug kam pasirodytų nejaukus, bet pastaruoju metu mažiausia ir lengviausia jaučiuosi industrinėse miesto dalyse. Ten, kur žmonės juda tarsi sraigteliai, palaikydami miesto gyvybę. Lyg lašelinės lašeliai kapsime tam, kad miestas išvystų dar vieną dieną.

Man patinka idėja, kad iš dalies mūsų gyvenimo tikslas palaikyti miesto gyvybę. Gydome jo žaizdas, plombuojame skyles, operuojame pavojingus auglius. Gražiname, laistome, garbiname, maitiname, mylime, nekenčiame, maištaujame ir liekame čia tol, kol mūsų nebelieka. O miestas, pasirūpinęs mūsų palaikais, gyvuoja toliau. Jo žaizdomis rūpinasi kiti, elektrinių monstrus maitina naujos rankos, o iš mūsų plaučių išdygsta mėlyni varpeliai, masinantys jaunuosius fotografus. Tačiau šio santykio mums negana. Kuriame virtualius kišeninius pasaulius.

 

Denio Vėjo nuotrauka

 

Tai, ką dabar darome virtualiajame pasaulyje, prilyginčiau Piranesi’o kapričėms. Nesame nei geresni, nei prastesni, nei Piranesi, stovintis Renesanso glėby gyvuojančioje Romoje ir piešiantis kafkiškuose procesuose pasiklydusius kalėjimus ar didingus miesto monumentus, perdėliotus taip, kaip jam atrodo teisingiau. Argi ne tai darome ir dabar? Imame pažįstamo urbanistinio lopšio gabalėlius ir lipdome taip, kaip mums atrodo teisingiau?

Vis galvoju, kodėl mums niekada negana to, ką turime. Visi lyg piligrimai ieškome tobulojo miesto, tobulų namų. Ir sustojame nukeliavę tik trečdalį kelio. Mus varo galutinumo, baigties baimė. Kas nutiks, kai namus vis dėlto rasime? Juk tuomet turėsime būti laimingi, ar ne? O laimingi būti negalime, nes mums niekada nepakaks to, ką turime.

Nors virtualiojoje realybėje galime statyti tikrovėje neįperkamus Franko Lloydo Wrighto namus ar iš numirusiųjų prikelti Aleksandrijos biblioteką, jų paliesti niekada negalėsime. Tikiu, iš dalies dėl to tai ir yra patrauklu. Adriana Rich, rašydama apie privalomą heteronormatyvumą, pastebėjo, jog moterys, kurios neigia potraukį kitoms moterims, dažnai jaučia simpatiją ar potraukį vyrams, tačiau tokiu atveju jas traukia įžymybės, išgalvoti veikėjai ar užimti vyrai. Taip vyksta todėl, kad jos pasąmoningai žino: šis potraukis negalės tapti realus, todėl yra saugus, o ir susidurti su savo dalimi, su kuria susidurti nenorima, bijoma ar negalima, nebereikia. Ta pati prakeikta baigties baimė.

Virtualiosios realybės pasaulis niekada nebuvo piešiamas teigiamai. Filmai, mokslinė fantastika, šiuolaikiniai serialai – kiek­viena istorija grindžiama tuo, jog ne viskas auksas, kas auksu žiba. Dabar, gyvendami pasaulyje, kuriame kai kurie iš mūsų perka pikselius ir planuoja virtualius gyvenimus, esame tapę karaliaus Mido palikuonimis.

Ir pati užaugau klajodama virtualiose plotmėse lygiai taip pat, kaip mano mama ir jos mama. Mano šeimos moterys dažnai galvas panerdavo į lietuvišką poeziją, mokslinę fantastiką ar nuotykių kupiną Niujorką, bėgdavo nuo to, kas spaudžia širdį. Vaikystėje skaitydavau knygas apie mūsų Saulės sistemą, Veneros paviršių ir tolimas supernovas. Gyvenau amžinu paradoksu (gal todėl man visada skaudėjo pilvą): kosmosas, pasaulis, visa, ko nesupratau ir ką sugebėjau suprasti, mane gąsdino, bet tuo pat metu tvirtose tolimų, dar neištirtų ar neegzistuojančių buveinių gelmėse gyventi atrodė lengviau. Nebuvau itin laimingas vaikas. Žmogaus smegenys – nepakartojamas mechanizmas, saugantis mus tiek nuo savęs, tiek nuo aplinkos šukių. Kai mus ištinka traumuojančios situacijos, smegenys turi daugybę pasirinkimų, kaip šį siaubą transformuoti, į kokį stalčių įkišti, kad jis mums netrukdytų gyventi. Kartais asmenybių atskilimas, o kartais – selektyvi amnezija cementu užpila įvykius, ir juos atgauti galime tik tuomet, kai smegenys nusprendžia, jog esame pakankamai tvirti. Ar laikotarpis, kai gyvename užmarštyje, neprilygsta virtualiajai realybei? Ar tai, ką statome aplinkui paliesti amnezijos, yra iš tiesų tikra, ar tik užmaršties iškreipta realybės versija? Ir kas būna, kai smegenų rieškutės atsileidžia ir atsiminimai mus vėl ir vėl skandina? Tuomet statom savo pasaulį iš naujo. Iš praėjusio gyvenimo, iš buvusios realybės šipulių ir skeveldrų.

Tiesą sakant, jau seniai nebežinau, ką teisiškai galime vadinti tikrove. Naktyje plaukiančių automobilių šviesos atsispindi troleibusų laiduose, apvalūs žibintai siūbuoja virš senamiesčio gatvelių, statybininkai sėdi rytais rūkydami ant nebaigto daugiabučio krašto. Nuolatinis gausmas, miesto niūniavimas, ritmingas bangavimas ir dideli, platūs, laidų ir laiko išvagoti paviršiai. Tad nekeista, jog Vilkpėdės kampas man pasidarė toks draugiškas. Besilydantys tiršti dūmai, į niekur vedančios gatvės, romantiški tilteliai, saugantys vamzdžius. Kuo daugiau vaikštau ir žiūrinėju, tuo daugiau pastebiu, kaip simbiotiškai gyvename miestas ir mes, miestas ir aš. Palaikome lašelinės lašėjimą, o jis mus veda. Ne pirmyn, o ten, kur teisinga.

Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“. Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.

Gabija Plukė – rašytoja, komunikacijos specialistė, rengianti savo debiutinę knygą „Vėjavaikiai“.