Danų filosofo, rašytojo, teologo Søreno Kierkegaard’o (1813–1855) „Arba, arba“ („Enten-eller“, 1843) yra dviejų tomų veikalas, tarsi dviejų skirtingas pasaulėžiūras turinčių draugų dialogas, atskleidžiantis įtampą tarp estetinės ir etinės egzistencijos. Pateikiame ištrauką iš antrosios „Arba, arba“ dalies, pristatančios etinę stadiją ir jos reikalaujamą būtinybę pasirinkti, įsipareigoti, užuot vaikiusis pavienių akimirkų bijantis praleisti, ką gyvenimas pasiūlys geresnio ar įspūdingesnio. Nors pasirinkimo kaina – mažesnė laisvė ir rizika likti su mažiau patraukliu pasirinkimu, jis suteikia tvirtą pagrindą po kojomis, vertybinę ašį, kurių stinga tarp aibės stimulų besiblaškančiam estetui. Žinoma, etinę stadiją laikyti estetinės stadijos kritika būtų pernelyg tiesmuka, todėl galutinis sprendimas paliekamas skaitytojui, laviruojančiam tarp kierkegoriškų kalbos ir minties viražų. Tai pirminis vertimo variantas, vėliau autoriaus sąvokos gali keistis. Knygą ketina išleisti leidykla „Phi knygos“.

Vertėja

 

Estetinis santuokos patikimumas 

 

Mano drauge!

Eilutės, pirmiausia krentančios tau į akis, buvo parašytos paskutinės. Jų tikslas – darsyk pamėginti tau šičia pateikiamą išsamesnį tyrimą suspausti į laiško formą. Taigi, šios eilutės atliepia paskutines ir kartu sudaro tarsi voką bei šitaip išoriniu būdu užsimena apie tai, ką vidiniai įrodymai įtikinsią tave daugybe būdų, – kad tavo skaitomas [tekstas] yra laiškas. Minties, kad rašau tau laišką, nenorėjau apleisti iš dalies dėl to, kad mano laikas neleido mokslo darbo reikalaujamo kruopštesnio parengimo, iš dalies dėl to, kad nenorėjau praleisti progos kreiptis į tave labiau pamokomai ir primygtiniau, kaip to reikalauja laiško forma. Esi pernelyg įvaldęs meną apie viską kalbėti bendrybėmis, neleisdamas, kad tai patį liestų asmeniškai, kad galėčiau tave sugundyti sujudindamas tavo dialektines jėgas. Be abejo, žinai, kaip pranašas Natanas pasielgė su karaliumi Dovydu, kai jis manėsi supratęs pranašo jam pasakytą palyginimą, bet nesuprato, kad jis galiojęs jam. Natanas atsargos dėlei pridėjo: tu esi tas žmogus, pone karaliau.  Taip ir aš nuolatos mėginau priminti, kad apie tave ir tau čia kalbama. Dėl to anaiptol neabejoju, kad jau skaitydamas vis susidarysi įspūdį, jog tai, ką skaitai, yra laiškas, nors ir aplinkybė, kad popieriaus formatas to neatitinka, tave ir trikdytų. Būdamas valdininkas, turiu paprotį rašyti ant viso popieriaus lapo, galbūt tai gali turėti gerąją pusę, jeigu prisidėtų prie to, kad mano raštai tavo akyse įgytų tam tikro oficialumo. Laiškas, kurį šiuokart gauni, gana didelis; pamėginus jį pasverti ant pašto svarstyklių išeitų brangus laiškas, ant subtilios kritikos juvelyrinių svarstyklių jis, ko gero, pasirodytų visiškai nereikšmingas. Todėl paprašysiu tavęs nesinaudoti nė vienomis iš šių svarstyklių – pašto svarstyklėmis todėl, šį laišką gauni ne kaip skirtą persiųsti, bet kaip užstatą; kritikos todėl, kad nė pro kur nenorėčiau matyti, kaip tampi tokio bjauraus ir nesimpatiško nesusipratimo kaltininku.

 

* * *

Jei kieno nors kito, o ne tavo akis užkliūtų už šio tyrimo, jam jis pasirodytų baisiai keistas ir perteklinis; galbūt jisai, būdamas vedęs vyras, su šeimos tėvui būdingu džiugesiu sušuktų: ak, taip, santuoka – gyvenimo estetika; būtų jis jaunas žmogus, matyt, užgiedotų kažką neaiškaus ir nerefleksyvaus: o, meile, tu – gyvenimo estetika; tačiau jam nė nedingtelėtų, kaip man galėjo šauti į galvą noras išgelbėti santuokos estetinę reputaciją. Išties, ko gero, užuot padėjęs esamiems ir būsimiems sutuoktiniams, veikiau jau tapčiau jiems įtartinas, nes tas, kuris gina, kaltina. O už tai turėčiau tau padėkoti, nes niekuomet neabejojau tavimi, kurį, nepaisydamas visų tavųjų keistenybių, myliu kaip sūnų, kaip brolį, kaip draugą, myliu su estetine meile, nes galbūt vienąsyk tau pasiseks surasti savo ekscentriškų judesių centrą, myliu dėl tavo audringumo, dėl tavo aistros, myliu su religinės meilės baime ir drebėjimu, kadangi matau klystkelius ir kadangi man esi kas kita nei vien personažas. Tad matydamas, kaip veliesi į visokias išdaigas, kaip stojiesi piestu lyg laukinis žirgas, meties atgal ir vėl veržies pirmyn, susilaikau nuo visokių varganų pamokslavimų, tačiau įsivaizduoju neprajodinėtą žirgą, regiu ir vadeles laikančią ranką, regiu viršum tavo galvos pakibusį sunkų likimo rimbą. Kai šis tyrimas pagaliau pasieks tavo rankas, galbūt pasakysi – na, taip, milžinišką užduotį jis sau užsikrovė, to nepaneigsi, bet pažiūrėkime, kaip jam pavyko su ja susidoroti. Galbūt su tavimi kalbu per švelniai, galbūt esu tau pernelyg pakantus, galbūt reikėjo pasinaudoti savo viršenybe, kurią, nepaisant tavojo išdidumo, esu prieš tave įgijęs, o gal visai neturėjau leistis su tavimi į šiuos reikalus, kadangi daugeliu požiūrių esi sugedęs žmogus, ir kuo daugiau veliesi, tuo tik labiau viską sugadini. Taigi, anoks tu santuokos priešas, tačiau savo ironišką žvilgsnį ir sarkastišką sąmojį piktavališkai pasitelki jai išjuokti.

Čia pat norėčiau pripažinti, kad tu tuščiai kardu nemosuoji, kerti užtikrintai, kad esi didžiai pastabus, tačiau taip pat noriu tarti, kad galbūt kaip tik tai yra tavoji klaida. Tavo gyvenimas praeis kaip paprasčiausias pasirengimas gyventi. Galimai atsakysi, kad tai vis šis tas geriau nei riedėti banalybės bėgiais ir ato­miškai prarasti save socialinio gyvenimo bandoje. Kaip minėjau, nepasakysi, kad tu niekini santuoką, nes tavo mintys, rodos, niekados taip toli nesiekė, bent jau nekeldamos pasipiktinimo; taigi, turi atleisti man už daromą prielaidą, kad nesi šio reikalo gerai apsvarstęs. Tai, kas tau patinka, – tai pirmasis įsimylėjimas. Tu moki pasinerti ir pasislėpti svajingoje, nuo meilės apsvaigusioje clairvoyance. Tu tarytum visas visutėlis apsimezgi puikiausiu voratinkliu ir tykai pasaloje. Tačiau nesi vaikas, nesi bundanti sąmonė, todėl tavo žvilgsnis reiškia ką kita; tačiau tuo esi patenkintas. Tu mėgsti atsitiktinybę. Gražios merginos šypsenos įdomioje situacijoje, žvilgsnių vogčiomis – štai ko tu vaikaisi, štai tavo bevaisės fantazijos paskata. Tačiau tu, nuolat pūsdamasis esąs observateur, savo ruožtu turi susitaikyti, kad pats tapsi stebėjimo objektu. Priminsiu tau vieną atvejį. Jauna, graži mergina, greta kurios atsitiktinai (aišku, būtina pabrėžti, kad nežinojai nei jos padėties, nei vardo, nei amžiaus ir t. t.) buvai pasodintas prie stalo, atrodė pernelyg šalta, kad mestų į tave žvilgsnį. Akimirką likai sutrikęs, ar čia viso labo Sprödigkeit, o gal šis būsiąs sumišęs su susidrovėjimu, kuris tinkamoje šviesoje parodytų ją įdomioje situacijoje. Ji sėdėjo tiesiai priešais veidrodį, kuriame galėjai ją matyti. Nė nenujausdama, kad tavosios akys ten jau susisukusios lizdą, ji metė drovų žvilgsnį veidrodin ir nuraudo sutikusi tavąjį. Tokius dalykus išsaugai tiksliai kaip dagerotipas – ir taip pat greitai, nes, kaip žinoma, net esant blogiausiam orui jam pakanka vos pusės minutės. Ak, taip! Esi keista būtybė – tai vaikas, tai senolis, tai su milžinišku rimtumu apmąstai aukščiausias mokslo problemas, dėl kurių paaukotum gyvastį, tai būni įsimylėjęs žioplys. Visgi iki santuokos tau toli šaukia, ir viliuos, jog tavo gerasis genijus sulaikys tave, kad nepasuktum klystkeliais, nes, regis, kartkartėmis pastebiu tavyje ženklų, bylojančių, kad trokšti vaidinti mažąjį Dzeusą. Tu toks iškilus meilės reikaluose, kad manaisi, jog kiekviena mergina turėtų jaustis dėkinga, aštuonetą dienų pabuvusi tavo mylimąja. Kol kas tęski savo įsimylėjimo studijas išsyk su estetikos, metafizikos, kosmopolitiškumo ir kitais tyrinėjimais. Ant tavęs negali nė kaip reikiant supykti, nes blogis tavyje, visai kaip viduramžiškoje sampratoje, kažin kaip sumišęs su geranoriškumu ir vaikiškumu. Tavo santykis su santuoka visada buvo tik stebėtojo. Likti viso labo stebėtoju yra savotiškai išdavikiška. Ak, kaip dažnai tu mane – taip, prisipažįstu – prajuokindavai ir kaip dažnai kamuodavai savo pasakojimais, kaip klasta pelnei tai vieno, tai kito vedusio vyro pasitikėjimą idant išsiaiškintum, kaip giliai jis įklimpęs vedybinio gyvenimo liūnan. Turi išties didelių gabumų prisigretinti prie žmonių – to iš tavęs neatimsi, kaip nepaneigsi ir to, kad gana smagu klausytis, kaip pasakoji apie gautus rezultatus, bei matyti, kaip kaskart aikštėn iškėlus iš tiesų naują pastebėjimą tave apima džiaugsmas. Tačiau, jei nuoširdžiai, tavo psichologinis interesas neturi rimtumo ir yra tik hipochondriškas smalsumas.

Tačiau prie reikalo. Dalykai, kuriuos turiu laikyti savo uždaviniu, yra du: parodyti estetinę santuokos reikšmę ir kaip jos estetiškumas gali būti išlaikomas, nepaisant daugybės gyvenimo kliūčių. Kad su dar didesniu pasitikėjimu pasiduotum auklėjimui, kurį šio rašinėlio skaitymas galėtų tau pasiūlyti, savo nagrinėjimus visad pradėsiu mažais polemiškais etiudais, kuriuose prideramai aptarsiu tavo sarkastiškas pastabas. Tačiau viliuosi, kad, šitaip susimokėjęs deramą mokestį piratų valstybėms, galėsiu ramiai atsidėti savo pašaukimui, nes vis dar tebesu pašauktas – aš, pats būdamas vedęs vyras, besikaunąs už santuoką – pro aris et focis. Užtikrinu tave, kad apie šį klausimą taip dažnai galvoju, kad aš pats, kuriam kartais kyla pagunda rašyti knygas, iš tiesų galėčiau pasiduoti šiai pagundai, jeigu drįsčiau viltis šitaip išgelbėsiąs nors vieną santuoką iš pragaro liepsnų, kuriosna ji galbūt nugarmėjusi, ar nors porai žmonių suteiksiąs daugiau gebėjimo įgyvendinti gražiausią žmogui skirtą užduotį.

 

Sørenas Kierkegaard’as. „Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Atsargumo dėlei kartais užsiminsiu apie žmoną ir savo santykį su ja – ne todėl, kad drįsčiau mūsų santuoką pristatyti kaip įprastą egzempliorių, bet todėl, kad šie iš oro ištraukti poetiniai vaizdeliai dažniausiai nepasižymi didele galia įtikinti, ir iš dalies todėl, kad man svarbu parodyti, jog net kasdieniame santykyje įmanoma išsaugoti estetiškumą. Mane pažįsti daugelį metų, mano žmoną – penketą. Tau ji atrodo gana graži, ypač žavinga, ir man taip pat; bet vis dėlto kuo puikiausiai žinau, kad rytais ji ne tokia graži kaip vakarais, kad tam tikras nuovargio, kone ligos šešėlis pranyksta tik įsidienojus, o vakare, kai ji išties gali vadintis patrauklia, visai pasimiršta. Žinau kuo geriausiai, kad jos nosis nėra tobulo grožio, kad ji per maža, tačiau ji šitaip gyvai pasitinka gyvenimą, ir žinau, kad ji suteikė tiek progų visokiems pasikibinimams, kad, net jeigu tai būtų mano galioje, nelinkėčiau žmonai gražesnės. Tai atsitiktinumui gyvenime suteikia daug didesnę reikšmę negu toji, dėl kurios tu toks apimtas entuziazmo. Už visą šį gėrį dėkoju Dievui ir užmirštu visas silpnybes. Tačiau tai ne tiek svarbu; visgi esama vieno dalyko, dėl kurio dėkoju Dievui visa savo siela, – kad ji vienintelė, kurią esu mylėjęs, pirmoji; ir esti vienas dalykas, kurio meldžiu Dievą visa širdimi, – kad jis suteiktų man stiprybės niekuomet nenorėti mylėti nieko kito. Tai šeimos įžadas, kurio dalis yra ir ji, nes man kiekvienas jausmas, kiekviena nuotaika įgyja aukštesnę prasmę, kai ir ji ten turi savo dalį. Net aukščiausi religiniai jausmai gali tapti tam tikra prasme patogūs, jeigu juose nuolatos esi vienas; jai būnant šalia, išsyk esu ir kunigas, ir parapijonys. O jeigu kartais būčiau toks nemylįs, kad šitą gėrį pamirščiau, toks nenuovoka, kad už tai nedėkočiau, ji man apie tai primintų. Matai, jaunasis mano drauge, čia tau ne pirmųjų įsimylėjimo dienų keliaklupsčiavimai, ne erotiniai eksperimentai, kaip antai klausimai sau pačiam ar mylimajai, beveik kiekvienam iškylantys pirmosiomis sužadėtuvių dienomis, – ar ji nebuvo mylėjusi anksčiau ir ar jis pats ko nors anksčiau nemylėjo. Tai gyvenimo rimtumas, tačiau jis nėra šaltas, negražus, neerotiškas, nepoetiškas. Tiesą sakant, kuo stipriausiai jaučiu, kad ji iš tiesų mane myli, o aš iš tiesų myliu ją, ir tai nereiškia, kad metams bėgant mudviejų santuoka neįgijo stabilumo, kaip daugelio kitų atveju, bet tebesidžiaugiu galėdamas nuolatos atjauninti mūsų pirmąją meilę, ir dar tokiu būdu, kuris jai suteikia tiek pat religinės reikšmės, kiek ir estetinės, kadangi Dievas man nėra tapęs aukščiau pasaulio pakilusia jėga, kuri nekreiptų dėmesio į savo paties įsteigtą sutartį tarp vyro ir moters, o ir aš pats netapau toks dvasingas, kad pasaulietiškoji gyvenimo pusė man nieko nereikštų. Visas pagoniškoje erotikoje glūdėjęs grožis tebegalioja ir krikščionybėje, kiek tik jį galima susieti su santuoka. Šis mūsų pirmosios meilės atjauninimas yra daugiau nei tik liūdnas žvilgsnis atgal arba poetiškas potyrio prisiminimas, dėl kurio tik susipainioji pats savyje (o tai sekina), – jis yra veikimas. Galų gale toji akimirka, kai turi pasitenkinti atsiminimais, ateina gana greitai; gaivų gyvenimo šaltinį reikia išlaikyti atvirą kiek įmanoma ilgiau.

Tačiau tu – tu, tiesą sakant, gyveni iš plėšikavimo. Nepastebėtas įsimaišai tarp žmonių, vagi iš jų laimės akimirkas – gražiausias jų akimirkas, įsikiši šį šešėlį kišenėn, visai kaip tas ilgšis iš pasakojimo apie Pėterį Šlėmilį, ir išsitrauki, kada tik panorėjęs. Atsakysi, kad tie žmonės šitaip nieko nepraranda, o kartais nė patys nesupranta, kas yra jų gražiausia akimirka. Manai, kad jie, priešingai, turėtų būti tau skolingi padėką, nes tu su savosiomis apšvietimo analizėmis, stebuklingomis formuluotėmis leidai jiems išvysti save perkeistus nepaprastosios akimirkos antgamtiškos didybės. Galbūt jie šitaip nieko nepraranda, ir kartais galėtume klausti, ar įmanoma įsivaizduoti, kad jie galėtų išlaikyti tokį prisiminimą, kuris jų nepaliauja skaudinti. Tačiau prarandi tu – prarandi savo laiką, savo ramybę, savo kantrybę gyventi, kadangi ir pats puikiai žinai, koks nekantrus esi, – tu pats, kuris kartą man rašei, kad kantrybė pakelti gyvenimo naštą turėtų būti nepaprasta dorybė, o tu jauteisi nė neturįs kantrybės turėti noro gyventi. Tavo gyvenimas suyra į tokias paprasčiausias įdomumo daleles. Jeigu drįstume viltis, kad energija, kurios žara tave užlieja tokiomis akimirkomis, tavyje galėtų įgyti pavidalą, galėtų tolygiai pasiskirstyti tavo gyvenime, ak, tada iš tavęs išeitų kas nors išties didaus, nes tokiomis akimirkomis ir tu pats tampi perkeistas. Tavyje esama neramumo, tačiau virš jo pakibusi šviesi ir aiški sąmonė, visa tavo siela susitelkusi šiame vieninteliame taške, tavo supratimas braižo šimtus planų; tu viską sudedi į šią ataką, tačiau vieną akimirką ji sugriūva; beveik velniška tavo dialektika akimirksniu geba šitai paaiškinti tuo, kad tai padės naujos operacijos planui. Tu nuolatos pakibęs viršum savęs paties; kad ir koks svarbus būtų kiekvienas žingsnis, visada sau pasilieki interpretacijos galimybę, kuri vienu žodžiu pakeistų viską. O kartu ir visą nuotaikos įkūnijimą. Tavo akys žėri, arba, tiksliau tariant, jos, regis, spinduliuoja lyg šimtai ieškančių akių, lakus raudonis prasklendžia tavo veidu; drąsiai kliaujiesi savo apskaičiavimais, tačiau lauki su siaubingu nekantrumu – taip, mano drauge, aš iš tikrųjų esu šventai įsitikinęs, kad tu apgaudinėji pats save, kad po visų savo kalbų apie tai, kaip pagauti žmogų jo laimės akimirką, pagauni tik savo neįprastą nuotaiką. Tu sukaupęs tokią jėgą, kad imi kurti. Kaip tik dėl šios priežasties manau, kad tai nedaro žalos kitiems, bet tau tai be galo žalinga. Nejaugi šito pagrindas nėra didžiulis tikėjimo trūkumas? Galbūt pasakysi, kad žmonės – ne tavo reikalas, kad jie šiaip jau turėtų tau padėkoti, nes savo prisilietimu tu, kitaip nei Kirkė, ne pavertei juos kiaulėmis, o iš kiaulių atvertei į didvyrius. Sakai, kad būtų visai kita kalba, jeigu koks nors žmogus iš tikrųjų tau viską patikėtų, bet tokio žmogaus niekuomet nesi sutikęs. Tavo širdis sujunda, sutirpsti nuo vidinio judesio, sukelto minties, kad tu viską dėl jo paaukotum. Iš tavęs neatimsi tam tikro geranoriško paslaugumo, pavyzdžiui, tavo pagalba stokojantiesiems iš tiesų graži, tavo švelnumas, kartais iškylantis į dienos šviesą, turi šio to prakilnaus, tačiau vis dėlto manau, kad šitai slepia ir savotišką maivymąsi.

 

Iš danų kalbos vertė Ieva Tomaševičiūtė