Lilija Bručkienė. Švietimo ateitis – klanų ir statytinių projektas

Ruduo – tai laikas, kai ne tik pradedami nauji mokslo metai, bet ir apžvelgiami tam tikri rezultatai, planuojamos naujos kryptys ir užgimsta idėjos, o viltys, kad pokyčiai pajudės trokštama kryptimi, dar nepalaidotos po įvairiais naujais dokumentais ir potvarkiais. Vis dėlto jie pasirodo kaip rudeniniai lapai po šalnos – iš pradžių vienas kitas, paskui kaip sūkuriuojantis vėjo šuoras, o tada jau ruda, lipni pliurzė, į kurią neatsargiai įmynus galima ne tik šleptelėti veidu į purvą, bet ir koją nusilaužti.

Kokių viltingų pokyčių taip laukėme ir nūnai sulaukėme šį rugsėjį? Be abejo, visų pirma buvo patobulinta etatinio darbo apmokėjimo tvarka. Šį kartą plačiau nebekalbėsiu, tik dėl aiškumo išvesiu paralelę – tiek procesas, tiek rezultatas primena Sizifą ir įsivaizduojamą jo susitarimą su Dzeusu – darbo laiko apskaita puikiai sutvarkyta, už viską sumokėta, anot statistikos, Sizifas įvestais pokyčiais patenkintas, o jo atlygis gerokai didesnis, nei buvo prieš reformą. Olimpo kalne surengiama spaudos konferencija, po kurios visi pakelia ambrozijos taures ir pasimėgauja prasmingais pokyčiais.

Kitas reikšmingas darbas, neva netrukus nušviesiantis mūsų horizontą kaip oficialus dokumentas, – atnaujintos bendrojo ugdymo programų gairės. Tiesą sakant, žiemą, pristačius pirmąjį projekto variantą, beveik 40 įvairių švietimo bendruomenę vienijančių organizacijų pasirašė kreipimąsi į ŠMSM. Buvo prašoma sustabdyti procesą ir pradėti konsultacijas su mokytojais praktikais, mokslininkais. Atrodė, išgirdo, sustabdė, pradėjo. O rudeniop sužinojome – darbas baigtas, pristatomas visuomenei ir tvirtinamas. Rugsėjo 12 d. ŠMSM puslapyje paskelbta: „Projektas buvo plačiai pristatomas ir svarstomas švietimo bend­ruomenėje, sulaukta daugiau kaip šimto pasiūlymų, į daugumą jų atsižvelgta. Vadovaujantis šiomis gairėmis, bus atnaujinamos mokomųjų dalykų programos ir koreguojami kiti ugdymo dokumentai.“ Pagaliau mokytojai buvo išgirsti, suprasti, jie galėjo turėti įtakos sprendžiant, ko ir kaip mokys ateityje. Pagaliau...

Bet liaudies išmintis byloja ne visai gražių dalykėlių apie viltį. Gražiai prasidėjusi gairių koregavimo istorija netapo įžūlia išimtimi – rugsėjį didžioji dalis švietimo bendruomenės perskaitė naują projekto redakciją ir pasijuto palikti ant ledo. Bet gal čia jie patys kalti, nes nedalyvavo, nesiūlė, nedirbo? Juk ne kartą girdėjome priekaištų – lengva kritikuoti, o ką patys padarėte? Kad nebūčiau šališka, žodžius pagrįsiu viešai savo poziciją išsakiusio Mindaugo Grigaičio, Lietuvių kalbos ir literatūros sąjungos pirmininko, dirbusio strateginėje grupėje ir mačiusio visą procesą iš vidaus, išvadomis: „Švietimo sistema valdoma apgaudinėjimo, skaldymo, imitacijos ir manipuliacijos priemonėmis. Ministerija nesugeba sukurti normalaus, suprantamo dokumento, bet neįgalumą maskuoja. Būtina vieną kartą sustabdyti tą buldozerį ir leisti tą gairių kūrimo darbą padaryti tiems, kurie dirba ne tik su popieriais, bet ir su žmonėmis, – universiteto dėstytojams ir mokytojams. Jei šie to nepadarys arba nepajėgs padaryti, tada taip, mes tikrai pasmerkti.“

Palyginkite darbo grupės atstovo ir ŠMSM poziciją – ar tikrai tai tik nežymūs nuomonės skirtumai? Negi galima ramia širdimi tas gaires patvirtinti ir paskui tikėtis pokyčių? Specialistai, dirbę prie šito strateginio dokumento, savo poziciją viešai išsakė ne vieną kartą.

Ir vėl, kaip pati mačiau įvairiose derybose, vyksta negeri procesai, kai demokratija tik imituojama, kai dokumentai koreguojami be realaus susitarimo, kai sprendimai priimami vienašališkai ir neargumentuojant, o vėliau visuomenė informuojama apie sklandų, bendradarbiavimu paremtą, sėkmingą darbą. Ir blogai ne tik dėl to, kad švaistomos biudžeto lėšos, ne tik dėl to, kad švietimo sistema ir toliau grimzta ir aižėja, – gerokai pavojingesni yra procesai, susiję su tam tik­rais biurokratų klanais, su labai gajomis ir sunkiai pokyčiams pasiduodančiomis imitacinėmis reformomis, demagogija ir noru bet kokia kaina išlaikyti savo pozicijas (net jeigu to kaina – visos šalies švietimo sistemos ateitis). Problemą sudaro ne tik ministerija. Regis, dalis ten dirbančių valdininkų – tik marionetės. O jas už virvučių tampo gerokai galingesni ir atkaklesni veikėjai, aplink save į įvairias tarybas ir darbo grupes renkantys paklusniai linkčiojančius ir tūpčiojančius.

 

Gyčio Norvilo nuotrauka
Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Dabar, tarkime, gairės bus patvirtintos. Ateis laikas mokomųjų dalykų programoms. Pabūsiu šiokia tokia orakule: jas bus patikėta rengti toms pačioms pavardėms, kaip prieš 3 ar beveik 10 metų. Ir nesvarbu, kad tuos metus klaidžiojome klystkeliais, kad prog­ramas (kurias, priminsiu, vykdyti privalome) mokytojai labiau kritikuoja ar keikia, nei jomis džiaugiasi. Kad tai ne mano vienos pozicija, įrodo sociologinės 2019 m. pavasarį atliktos apklausos duomenys – Lietuvos mokytojai ugdymo turinio kokybę vertina vidutiniškai (66,4 proc. – 5–7 balais iš 10).

Tyrimo rezultatus pristatęs nepriklausomas tyrėjas prof. habil. dr. Gediminas Merkys kelia prielaidas, kad mokymosi pasiekimų nuosmukis kyla iš ugdymo turinio ir jo kokybės disfunkcijų. Lietuvos mokykla ir mokytojai veikiausiai buvo ir tebėra priversti dirbti su prastu ugdymo turiniu, tačiau už jo rengimą mokesčių mokėtojai nacionalinio biudžeto ir ES pinigais susimoka padidintu tarifu – 3–4 kartus daugiau. Kodėl taip yra? Ugdymo turinio kaita deleguota Ugdymo plėtotės centrui, kuris samdo specialistus ir dėl to buvo įsivėlęs į korupcijos skandalus. Pavyzdžiui, 2018 m. rudenį įvykdytas 1,3 mln. eurų vertės viešasis pirkimas bendrosioms ugdymo programoms parengti (viso projekto vertė – 7,8 mln. eurų). Išaiškėjus aplinkybėms, iš pareigų pasitraukė direktorius Gied­rius Vaidelis, centrui vadovavęs net nuo 2009-ųjų. Taip pat nustatyta, kad vadovėlius rašė, o vėliau juos kaip ekspertai vertino to paties centro darbuotojai. Balandį paviešinus ministro Roko Masiulio inicijuoto audito rezultatus minėta, kad UPC pasirašė sutarčių su dabartiniais 6 savo darbuotojais ir 15 buvusių darbuotojų už daugiau nei 53 tūkst. eurų. Tai tik dalis informacijos, pakliuvusios į viešumą. Visko gali būti, kad kuriant naują turinį tradiciškai bus pakviesti dalyvauti tie patys, prieš tai kokybės neužtikrinę, bet patogiai savi specialistai – kviestiniai ekspertai, vienų ar kitų UAB darbuotojai ar panašiai. Įstaigos kitos, pavardės tos pačios – darbo rezultatai turbūt irgi tokie pat. Tik asmeninės atsakomybės jokios.

Įsivaizduokime: ugdymo pagrindu bus priimtos tos tobulai tragiškos gairės, tada pakviesti dešimt­mečiais savo valią ir požiūrį primetantys, o mokytojų, intelektualų, autoritetų nuomonės neįsiklausantys programų rengėjai bei naujų vadovėlių kepėjai, kaip prieskonis pridėtos privalomos integracinės programos (kurių bemaž 10) ir kiti absurdiški nurodymai, visa tai pagardinta amžinu pinigų trūkumu – ir štai jums švietimo ateitis skystai rudos spalvos pavidalu.

Nesinorėtų tapti Kasandra, ypač žinant jos pačios liūdną lemtį. Todėl rašau: pagyvensime, pakovosime ir pamatysime. O gal aktyvesnė ir reiklesnė visuomenės pozicija dar galėtų išgelbėti? Reikia ruoštis ir telktis, nes ateina tikra žiema.