Loreta Vaicekauskienė, Vuk Vukotić, Ramunė Čičirkaitė, Laima Nevinskaitė. Lietuvių kalba kaip klaida

Ėmėmės šio tyrimo, nes norėjome suprasti.

Kaip gali būti, kad Lietuvos vaikai jau keliasdešimt metų skelbiami beraščiais? Kad jų valstybinio anglų kalbos egzamino rezultatai būna geresni už didumai iš jų gimtosios lietuvių? Kad lietuvių kalbos pamokas girdime minint tarp nemėgstamiausių?
Prieš ateidami į mokyklą dauguma vaikų jau supranta, kas yra kalbos garsai, geba suvokti morfologines struktūras, būna bent kažkiek susipažinę su savo kalbos grafemų specifika. Jie jau supranta ir kultūrinę rašytinės kalbos vertę – kad raštas susijęs su skaitymu, kad leidžia perduoti informaciją peržengiant laiko ir vietos ribas, kad iš rašto randasi įdomios knygos, gal net patys yra bandę rašyti „knygą“. Mokykla savo ruožtu pasitinka jaunimą su reikalavimu ugdytis grafinę kompetenciją, nors kartais ganėtinai specifinę. Pavyzdžiui, Lietuvoje iki šiandien reikalaujama rašant ranka išmokti tiksliai atkartoti mokytojo ar mokytojos rašyseną, atkurti „norminį“ raidės pavidalą. Vėliau mokiniams tenka perimti ir daugiau normų, nes mokykloje tradiciškai mokoma standartine kalba grįsto raštingumo, ir taip yra ne tik pas mus.
Vis dėlto galima kelti klausimą, kokia yra lietuviškoji tradicija ir kaip Lietuvoje suprantamas raštingumas? Švietimo sistemos polinkis inertiškai remtis nuostata, atsiradusia dar visuotinės mokyklos kūrimosi laikais, kad visi turi ir gali rašyti vienodai, moksliškai žiūrint yra keblus. Raštingumas nėra statiškas, vien kalbos formomis apsiribojantis fenomenas, tad mokslo ir švietimo pasaulyje nuo 9 dešimtmečio kritiškai eita prie kitokios raštingumo idėjos. Šiandien raštingumas apibrėžiamas gerokai plačiau – kaip įgalinantis gebėjimas atpažinti, suprasti, interpretuoti, kurti ir naudoti įvairią rašytinę medžiagą įvairiuose kontekstuose, o kalbos variantai vertinami ne tik normatyviai, bet ir iš mokslinės perspektyvos. Į raštingumą žiūrima kaip į mokymosi procesą ir individua­lią raidą, pasižyminčią variantiškumu. Lietuvai labai praverstų įsitraukti į raštingumo idėjų kaitos procesą, nes mokslinio kalbos pažinimo ir vertinimo mūsų mokyklai iki šiol labai trūksta, o preskriptyvizmo (įsitikinimo, kad kai kurios kalbos formos yra geresnės už kitas ir todėl privaloma laikytis nurodytų taisyklių) per daug. Refleksija atneštų naudos ne tik kalbos mokymo praktikoms, bet galbūt padėtų keisti mokinius ir mokytojus varginantį neigiamą santykį su rašymu lietuvių kalba, apie kurį girdime viešojoje erdvėje.
Tyrimo objektas – mokyklinių rašto darbų kalbos variantiškumas ir jo taisymai. Variantiškumu čia laikomos įvairios, įvairių kalbos lygmenų (rašybos, gramatikos, stiliaus, žodyno) raiškos formos, kurias mokytojai taiso kaip netinkamus variantus, remdamiesi vadovėliuose ar vaizduotėje esančia „geresnės“ raiškos norma. Tyrimo teorinė prielaida ir tikslas – pasiaiškinti, kaip, kuo remiantis nuo pradinių iki baigiamųjų mokyklos klasių taisomi rašybos, gramatikos, žodyno ir stiliaus variantai ir kodėl kalbos vienodinimo tikrovėje mokinių rašytinė kalba vis tiek išlieka įvairi. Kitaip sakant, tiriama ne tik raštingumo, bet ir „kalbos klaidos“ samprata, ne tik kognityvinių ir socia­linių priežasčių lemiamos kalbos varijavimo priežastys, bet ir kalbos standartizavimo idėjos, normos ir nenormalumo suvokimas, institucionalizuota galia kvalifikuoti ir klasifikuoti socialines raštingumo praktikas. Kritinė analizė apima būtent tuos kalbos mokymo proceso ir nuostatų aspektus, kurie lemia, kad lietuvių kalba mokykloje iš esmės paverčiama klaida.
Tyrimo medžiaga imta iš mokyklinių rašto darbų bazės „Rašinėliai“, kurią, padedant savanoriams, tikslingai kaupėme nuo 2014 metų. Bazės pagrindas – autentiški, įvairių regio­nų Lietuvos mokyklose lietuvių dėstomąja kalba rašyti lietuvių kalbos rašto darbai. Savanorių paskolinti lietuvių kalbos sąsiuviniai buvo skenuojami ir karpomi atskirais mažesniais failais, o tada koduojami pagal pluoštą būsimai automatinei atrankai skirtų kriterijų: parašymo metus, vietą, klasę, rašto darbo žanrą, autoriaus lytį, mokytojo ar mokytojos įvertinimą ir kitus. Bazė yra viešai prieinama visiems, ji apima 9 dešimtmečių laikotarpį (1930–2021 m.), tačiau ankstyvesni dešimtmečiai reprezentuoti menkiau. Informantų duomenys anonimizuoti ir neviešinami – prie informanto skaitinio kodo nurodoma tik lytis, teksto parašymo metai, klasė ir mokyklos vieta. Tyrimo metu buvo galima rinktis iš daugiau kaip 7500 pdf failų, dokumentuojančių beveik 950 skirtingų moksleivių klasėje ar namuose rašytus įvairių žanrų ir tipų tekstus, iš kurių beveik 80 proc. sudarė mokytojų taisyti darbai. Bazė skirta raštingumui plačiąja prasme – ji leidžia tirti, ar dabartiniai moksleiviai rašo kitaip nei jų tėvai, kaip formuojasi rašymo įgūdžiai, kaip keičiasi mokytojų reikalavimai ir daug kitų dalykų. Be to, tai įdomus istorinis dokumentas, parodantis mūsų mokyklą laisvės ir nelaisvės sąlygomis.

Spausdiname keletą rašinėlių pavyzdžių.

Knygą „Lietuvių kalba kaip klaida“ galite skaityti čia: www.journals.vu.lt/taikomojikalbotyra/article/view/34595/32983

Rašinėlių duomenų bazę rasite čia: rasineliai.sociolingvistika.lt

 

Fragmentas iš 2 kl. moksleivio rašto darbo, Vilniaus apskr., 1978

 

Fragmentas iš 10 kl. moksleivės rašto darbo, Kauno apskr., 1975

 

Fragmentas iš 7 kl. moksleivio rašto darbo, Kauno apskr., 1985

 

Fragmentas iš 11 kl. moksleivio rašto darbo, Vilnius, 1974 

 

Fragmentas iš 2 kl. moksleivio rašto darbo, Marijampolė, 2004

 

Fragmentas iš 10 kl. moksleivio rašto darbo, Vilnius, 1987

 

Fragmentas iš 2 kl. moksleivio rašto darbo, Vilnius, 1980