Jeigu norime bendrauti lietuviškai, mokyklose būtina nuo vertybinio kalbos mokymo pagrindo pereiti prie tinklinių pavidalų, antraip patirsime Gutenbergo eros situaciją, kai kalbos, neįšokusios į spausdinimo procesus, tiesiog išnyko. Kalbos technologijų ir semantikos tyrinėtoja, profesorė Jolanta Zabarskaitė mano, kad pats laikas pažinti ir suvaldyti kalbos procesus, reikalingus dabartiniam virtualiuose tinkluose ir languose veikiančiam žmogui.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Dar visai neseniai kalbininkai su visuomene diskutavo apie medijoms pritaikytų tokių trumpinių kaip „svx“ ar „omg“ įtaką kalbai, paskui dėmesio sulaukė vien tinkle savo kūrybą skelbusių instagramo lyrikų raiška. Man regis, ši diskusija taip ir išsivadėjo. Tik kažin ar minėtų reiškinių vietos tinkle neužėmė kiti kalbiniai procesai, kurių kol kas gal ir nepastebime?
Galvodama apie kalbą vizualiosios ir multimedijinės komunikacijos aplinkoje, tai vertinu kaip raiškos formas, kurios nei dings, nei stiprės – jos banguos. Vis dėlto manau, kad tai yra išoriniai kalbos pokyčiai, nors vyksta ir vidiniai. Kas pirmiausia nutiko? Akivaizdu, kalbos komunikacinė funkcija jau nuplaukė į antrą planą.
Tai kuri dabar pirmoji?
Svarbios funkcijos yra dvi. Pirma – tai virtualioje aplinkoje išryškėjusi kalbos ir mąstymo ryšio funkcija, nes komunikuodami ir vaizdais, ką leidžia naujosios technologijos, juos išverčiame į kalbą. Sustiprėja ir kita – referencinė funkcija, nes mes vis tiek pasaulį įvardijame semantiškai. Net nagrinėdami poeziją, parašytą iš ženkliukų ar santrumpų, pamatytume, kad ji „verčiama“ į kalbą. Kad ir kiek buvo bandyta desemantizuoti raišką, nieko neišėjo. Kad ir kaip Žygimantas Kudirka norėjo ant klaviatūros užlipusios katės atspausdintus ženkliukus pateikti kaip jos poeziją, vis tiek viską semantizavome.
Lygiai taip pat veikia internetinė poezija: smagu vien tai, jog ji užkabina, pasiūlo naują metaforą ar prasmę, nors tradicionalistai jos raišką priima nelengvai.
Tad laisvesnė raiška internete susijusi su liberalumu, liberalėjimu?
Arba tiesiog gilesniu tos terpės pajautimu. Svarbu ir kita: ši metafora staigiai kuriama iš kitokių ryšių, negu mes buvome įpratę – t. y. jos kitokios nei lyg akmenyje iškaltos senosios, gerosios, tvirtosios metaforos, iš kurių konstravome savo pasaulėvaizdį.
Jeigu tartume, kad pasaulis yra referuotas, t. y. kiekvienas reiškinys turi žodį, tuomet sudėtingėjant pasauliui, tas žodis vis labiau metaforizuojamas ir įgyja daugiau perkeltinių reiškinių. Šiuolaikinis pasaulis – metaforų pasaulis. Dabar mąstome 3D – iš karto keliose dimensijose. Man regis, kalbos ir kūrybos raidos požiūriu toks būdas leidžia pagilinti aukščiausią suvokimo pakopą – prasmę.
Ką apibūdinate trimis dimensijomis? Ar skaitmeninį pasaulį?
Ir tą pasaulį, ir mąstymą jame. Tau dabar nebereikia linijiniu būdu prieiti prie idėjos – ją išplėtoji tris dimensijas vienu metu jungdamas į dėlionę. Kalba tam tikra prasme tampa gilesnė, bet kartu ir visiškai taki – turinys gali tą pačią akimirką išsisklaidyti virtualybėje. Tuomet lieka klausimas: kiek poezija vyksta čia ir dabar, kas akimirką sukurdama kitą prasmę, o kiek jos išlieka? Kaip padaryti, kad visos šypsenėlės ir santrumpukai išliktų? Juk nebėra sąsiuvinių, kuriuos galėtum saugiai pasidėti, – feisbuke viskas akimoju nuteka.
Kalbos problema tampa laiko problema?
Ir šiuo laiku atsiranda slemas, kuriamas čia ir dabar. Išryškėja ir kita dimensija, veikusi ir anksčiau, bet ne taip ryškiai – t. y. kognityvinė atskaita: ką tai reiškia man? Kai viskas itin taku, ir kalbotyra stipriai pakrypo į kognityvizmą. Kodėl dabar taip kaunamės dėl kanono mokykloje?
Nes kanonas nebetenka apibrėžtų ribų?
Mokyklose mokyti kalbos reikia kitaip. Nepaisant visko, egzistuoja du dalykai, kurių niekuo nepakeisi, – tai kalba ir vanduo. Nors šita epocha tampa kopipeistinė, vieno dalyko nenukopijuosi – semantikos. Vadinasi, kalba tebelieka kūrybos šaltinis.
Bet semantika irgi kinta? Pavyzdžiui, žodžio „draugas“ reikšmė per 10 metų pakito neatpažįstamai. Bet ar tai svarbu, jeigu atsirado dar viena žodžio reikšmė, gal netgi pakeitusi pirminę?
Tačiau šis santykis išsitrina ir iš gyvenimo. Ar mes dar turime draugų tikrovėje?
Pagal kai kurias gyventojų apklausas, pastaraisiais dešimtmečiais individai iš tiesų turi vis mažiau artimų draugų. Bet grįžkime prie kalbos kaip vandens: šiandien kinta kalbos esmė ar tik forma?
Gilumine, fenomenologine prasme niekas nesikeičia. Tačiau kinta funkcijos, įtaka ir galia. Bėda ta, kad mes vis dar nesuvokiame pokyčių ir vertiname kalbą kaip linijinę, valdomą ir pateikiamą iš šalies, kaip politinę kuriančiąją galią, kuri buvo labai svarbi vystantis mūsų pilietei savimonei. Tebenorime taip mąstyti, bet taip nebėra.
Be to, jeigu nesiginčijame, kad mąstymas ir kalba koreliuoja – jeigu pasakyti tai, ką nori, gali tik semantizuodamas tikrovę, tuomet kalbos galia dabar ne silpnėja, o tik išauga. Štai vaizde gali likti daugiau semantinių elementų, kurie irgi svarbūs adresatui, negu nori iškomunikuoti. Jeigu komunikuoji vien vaizdu, tuomet įvesk kalbos dimensiją ir atidžiau pažvelk, kokią žinutę pasiuntei. Kai išmoksi tai suvaldyti, uždirbsi milijonus.
Nuotraukai sukurti reikia filologinių kompetencijų?
Kalbos įrankio jėgos. Jeigu geras tavo žodynas, abstrahavimo lygis, gebėjimas iš metaforų ištraukti prasmes, tuomet mintį pateikti vaizdu gali taikliau negu šešiasdešimčia žodžių.
Tuomet ir aš iš jūsų minčių ištrauksiu metaforą – vizualinę asociaciją. Neseniai mokslininkai pirmą kartą nufotografavo juodąją skylę. Jie tai padarė ne nukreipdami vieną teleskopą į tašką danguje, t. y. ne linijiniu, o tinkliniu būdu: iš keleto teleskopų Žemėje surinktą vaizdą sujungė į vieną objektą. Toks metodas leido giliau pažvelgti į kosmosą. Ar taip tinkle veikia ir kalba, susiliejanti iš daugybės jungčių?
Taip, šitai turime suprasti mes patys, o ne atmesti, net jeigu truputį gąsdina. Ir svarbiausia – mokyti vaikus.
Praėjusiame „Literatūros ir meno“ numeryje KTU profesorius Saulius Keturakis irgi atkreipė dėmesį, kad šiais laikais neužtenka literatūros mokyti klasikinėmis formomis – mokykloje būtina ieškoti technologinių pavidalų, pavyzdžiui, čato formos. Ar pati manote, kad tai neišvengiama?
Vaikai nebesuvokia prasmių ir metaforų taip kaip mes, suaugusieji, vadinasi, jas atskleisti reikia kaip nors kitaip, kad ir per tinklines formas, kurios padėtų išryškinti prasminius akcentus. Turime tai daryti. Be to, turime vaikus kryptingai ir tikslingai mokyti žodžių, sąvokinės kalbos, abstrakčiosios leksikos. Mes anksčiau sakydavome: jie skaitys ir taip išmoks. Pasirodo, jau nebe. Pirmiausia jie išmoks žodžių ir tuomet galbūt skaitys.
Šį pokalbį paskatino neseniai perskaitytos kelių jaunųjų autorių knygos, kuriose užčiuopiu jau kitokio, sakyčiau, „langinio“ mąstymo požymius. Man regis, prasideda kitas medijų hibridizacijos etapas: iš pradžių įsiliejome į tinklą, dabar pats tinklas grįžta į mūsų sąmonę ir keičia nusistovėjusios raiškos pavidalus. Iki šiol buvo įprasta sakyti: „kinematografiškas romanas“ arba „rašymas vaizdais“, o dabar, regis, literatūra jau pinama iš daugybės atskirų šakelių.
Perskaičiusi šią tavo įžvalgą feisbuke, labai apsidžiaugiau. Manau, kuo daugiau žmonių suvoks šiuos pokyčius, tuos lengviau galėsime juos valdyti.
Juos reikia valdyti?
Ne kūrybos srityje, o mokyklose. Reikia valdyti, kad kalba veiktų taip stipriai kaip iki šiol – ir dar stipriau. Jeigu nesuvaldysime šių procesų, kas tuomet užims kalbos vietą? Kitos kalbos. Tai ir dabar vyksta: jeigu nerandi gero termino lietuviškai, imi ir pavartoji anglišką. Tiesiog taip nutinka, kai žodžio su gilesne semantika šaukiasi vidinis kalbos jausmas.
Tokia yra banali Gutenbergo eros situacija: kalbos, neįšokusios į spausdinimo procesus, tiesiog išnyko. Turime pažinti ir suvaldyti procesus, reikalingus dabartiniam tinkluose ir languose veikiančiam žmogui. Ir kalba jam tarnaus, jeigu nekišime giliai įsišaknijusio stereotipinio santykio, kalbos tik kaip tradicinės vertybės, kurios negalime nė pirštu priliesti.
Jeigu tinklinė kalba tampa taupesnė ir trumpiau trunka, ar dar turi prasmės tekstas kaip masyvas? Vieno portalo redaktorius yra pasakojęs apie straipsnių skaitiklį, kuris parodo, kad vartotojai dažnai nebepasiekia ilgo straipsnio pabaigos.
Matyt, „Karą ir taiką“ mažai jaunimo beskaito. Nežinau, ar tai susiję su teksto apimtimi – pirmiausia turbūt susiję su teksto organizavimu. Vis dėlto įžvelgiu šviesų motyvą. Pasaulis skleidžiasi iš antoniminių priešpriešų: kaip iš gyvenimo skubos atsiranda lėtų pusryčių ideologija, taip kils ir lėto skaitymo būtinybė. Neįkinkyti savo sielos į labai greitą darbą, kaip virškinimo – į greitą maistą, yra natūralūs žmogaus poreikis.