Nacionalinės premijos laureatas, režisierius Oskaras Koršunovas pareiškė: „Būkite ramūs, kol aš būsiu gyvas, tol teatras gyvuos“, ir pradėjo viešą karą su teatro kritikais (tiksliau – kritikėmis). Kultūrinėje spaudoje nesulaukus teigiamų režisieriaus, kolegų ir pačių kritikų vadinamo tiesiog Koršu, spektaklio „Tartiufas“ įvertinimų, menininko taikiklyje atsidūrė viena redakcija ir viena konkreti pavardė, kurią jis pavertė antonomazija – bendriniu ir pašaipiu, visas kritikes apibūdinančiu žodžiu. Kur veda šis ginčas, kada menininko konfliktas su kritikais prasmingas, kokios apskritai Lietuvoje vyrauja kritikos funkcijos ir kritikų vaidmenys, paklausėme pačių meno kritikų.

Marius Ivaškevičius, Liana Ruokytė-Jonsson ir Oskaras Koršunovas rugsėjo 16 d. po „Rusiško romano“ premjeros. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Rūta Oginskaitė
Svetainės „Menų faktūra“ redaktorė

Štai kas man atrodo svarbu: konkretus asmuo – jauna, įdomiai rašanti teatrologė Milda Brukštutė bent jau apie „Tartiufą“ nėra rašiusi. Ir apskritai kaži kada rašė apie Oskaro Koršunovo kūrybą. Bet teatrologės pavardė pasirodė patogi spardyti. Klausimas apie gabius ar negabius kritikus lieka tuščias, nes garsus režisierius žaidžia tik su žmogaus pavarde, jis nekves­tionuoja to žmogaus gabumų, darbų, nuomonės. Argi tai menininko ginčas su kritiku? Gyvenime yra buvę gana daug situacijų, kai užpuolamas – juokais ar ginklais – asmuo, grupė, tauta. Ir visada susiformuoja elgesio tipai: puolantys, pritariantys, gelbėjantys, tylintys. Ką renkamės šiuo atveju?

Lina Navickaitė-Martinelli
Muzikologė, LMTA tyrėja

Gyvename postprofesiniame interneto pasaulyje, kur kiekvienas sau pagal gebėjimus ir pageidavimus gali suteikti tokią funkciją ir vaidmenį, kokį trokšta atlikti: menininko, kritiko, nuomonių formuotojo, visų išsyk... Tam iš esmės nebereikalingas diplomas nei joks kitas gildijos pripažinimas. Svarbi tik charizma, komunikatyvus kalbos valdymas ir viešoji opinija. Kritikas šiandien – tai dar vienas klausytojas / žiūrovas / skaitytojas. Su savo pajauta, supratimu, subjektyvia interpretacija. Objektyvumo sluoksnis – kritiko išsilavinimas, konteksto išmanymas, patirtis, gebėjimas savo subjektyvumą argumentuoti – tai, kas jį išskiria iš masinės auditorijos.

Pats viešo menininko diskutavimo su kritikais reiškinys, manau, labai sveikintinas. Esama atvejų istorijoje, kai įvairių meno sričių atstovų disputai išaugdavo į visiškai kitą meninę kokybę ar net platesnio masto revoliucijas. Galime tik apgailestauti, jei šiais laikais tie mūsų vidinio lauko ginčai mažai kam, be pačių lauko darbininkų, įdomūs.
Prieš trejus metus pagarsėjo aistringas pianistės Katios Buniatišvili atsakas „The Guardian“ kritikui: šis jos skambinimą pavadino skubotu ir nebrandžiu. K. Buniatišvili, kad ir kaip įsižeidusi, „Twitter“ žinutėje atsakymą parašė apie muziką. Apie nesuprastas (o kaipgi!) jos intencijas, apie tai, ką ji mato kūrinio partitūroje. Nesileidžiant į vertinimus, kuris iš judviejų buvo teisus, tai galima būtų laikyti prasminga diskusija.

Visiems seniai laikas atsikratyti suvokimo, esą kritikai privalo aptarnauti menininkus. Kaip kritikas nėra Olimpo dievybė, taip ir menininkas – ne šventa karvė. Ir tai jokiu būdu nereiškia kokios nors išankstinės nuostatos, juoba priešpriešos.

Nors mūsų tikrai mažoje terpėje neretas kritikas užsiiminėja savotiška savicenzūra (veikiau atsisako rašyti apie nepatikusį kūrinį arba koncertą, nei rizikuoja susipykti su kolega), kiekvienam palinkėčiau neaukoti savo profesinio integralumo. Iš anksto su tuo susitaikau: jei koks nors koncertas ar jo dalis bus nepavykusi, man, pagal savo supratimą ir pajautą, teks tai parašyti (nepaisant galimų asmeninių nuoskaudų, kurias, deja, dažnas yra linkęs išjausti ir išreikšti – viešai ar ne). Šiuo atžvilgiu labiausiai jaučiuosi įsipareigojusi skaitytojui ir sau pačiai.

Solveiga Daugirdaitė
Literatūrologė, LLTI tyrėja

Kritika yra skirta auditorijai, nes išėjus kūriniui autoriaus pamokyti jau negalima. Kritikos funkcija – leisti publikai palyginti savo nuomonę su profesionalų. Idealiu atveju geras kritikas įtikina žiūrėti ar skaityti kūrinį, kurio žmogus nesiimtų.

Mažoje šalyje reikėtų džiaugtis ir skatinti, kai žmonės atvirai reiškia savo nuomonę. Kritikams irgi tenka čia gyventi, todėl jie nėra suinteresuoti susipykti su autoriumi, jo bičiuliais ir gerbėjais. Kritika sunkiai gyvuoja, nes niekas jos neskatina – tikrai neskatina galerijos, teatrai, leidyklos, tai yra iš meno uždirbantieji. Žmonių, pajėgiančių vertinti knygas, skaičius visose visuomenėse yra ribotas: istorikas Richardas Hofstadteris kartą pastebėjo, kad „New York Review of Books“ gali būti pervadintas į „New York Review of Each Others’ Books“. Jeigu ne kritiški kritikai, skaitytume tik suinteresuotų šalių reklamą.

Istorija rodo, jog menininkų ir kritikų konfliktai beprasmiai, nes per juos visuomet laimi ne kritikas, o autorius. Autorius dar turi galimybę sukurti ilgai išliekantį kūrinį, o kritikams, kaip juokais sakoma, dar niekas nėra pastatęs paminklo. Žmogiškai man netgi gaila autorių, bandančių paaiškinti, kaip juos reikia suprasti arba ką jie norėjo pasakyti. Protingas autorius į tai neturėtų kištis: jo darbas yra kurti meną.

Apskritai dauguma kultūros vartotojų yra moterys. Kino kritikė Živilė Pipinytė yra pastebėjusi, jog „lietuvių kultūrą ant savo trapių pečių išlaiko vienišų meno gerbėjų draugija“. Tai sena tradicija, kad vyrai yra tie, kurie režisuoja, o moterys yra tos, kurios ploja. Todėl kova su kritikėmis turi mizoginiškų bruožų.

Aistė Paulina Virbickaitė
Dailės kritikė

Menininko ir kritiko žaidimas žaidžiamas dviese, įtampa tarp jų – sena kaip menas ir rašymas apie meną. Kritikai gauna kritikos, o menininkui primenama, kad ne visiems jo genialumas akivaizdus. Publikai gera proga pagalvoti apie tai, ko ji tikisi iš menininko, ko – iš kritiko. Visoms pusėms būtų gerai atsiminti, kad lūkesčiai skirtingi: kurti grožį, ryškinti skaudulius, provokuoti, mokyti išminties, reflektuoti dabartį. Tiek menininkas, tiek kritikas yra laisvi žmonės, patys pasirenkantys savo kryptį ir savo auditoriją.

Žinoma, meno kritika visame Vakarų pasaulyje šiandien susiduria su daug iššūkių (jų daugiau, nei mėgsta vardyti menininkai). Bet menas ir rašymas apie jį taip susiję, kad tie klaustukai yra bendri abiem pusėms. Tad jei, kaip rašo O. Koršunovas, feisbukas „realiai gali atimti iš kritikos hegemoniją“, lygiai taip pat feisbukas gali numarinti tapybą ar teatrą.

Andrius Jevsejevas
Teatro kritikas, dramaturgas

Kartais juokaudamas meno kritiką gretinu su dietologo ar panašia profesija. Joks dietologas niekada neįrodys maisto produkto vartotojui, kad jis turėtų nemėgti, tarkime, kokakolos. Bet geras dietologas turėtų žinoti ir gebėti papasakoti, iš ko vienas ar kitas produktas pagamintas, kokios galimos reakcijos į jį.

Bėda nutinka tada, kai kritikai saviraiška tampa įdomesnė nei pats analizės objektas. Kai masiškai imama rašyti ne apie tai, kas spektaklyje yra, o apie tai, ko jame nėra, kai rašant apie „krokodilą“ guodžiamasi, kad rašyti apie „begemotą“ būtų smagiau. Tada, mano supratimu, kritiko egzistavimas kultūros ir meno lauke tampa beprasmis. Tada ji netenka aktualumo tiek kūrėjams, tiek potencialiam skaitytojui. Tokią „bekiaušę“, jokios idėjos nesiejamą, už save pakovoti negebančią kritiką pribaigs absurdiškai maži honorarai, o galutinai po velėna pakiš teatrologijos ir kinotyros studentai, ne masiškai paliekantys studijas jau po pirmųjų metų. Man atrodo, būtent apie tai savo emocinguose, neretai paaugliškai karinguose įrašuose kalba O. Koršunovas.

Kita vertus, joks genijus neįrodinės savo genialumo masėms. Nebent išprotėjęs genijus. Genialumą geriausiai byloja genialūs darbai. O. Koršunovo kūrybinė biografija šiuo aspektu yra itin turtinga. Dar vienas momentas: jei režisierius savo komentaruose diagnozuoja lietuvių teatro kritikos mirtį (ir aš su tuo sutinku visu šimtu procentų), tuomet kam mušti silp­nesnį? Kam spardyti ir taip bedvasį kritikos lavoną?

Kita vertus, gal toks, manyčiau, ne itin sąžiningas ir neprasmingas kritikos lavono spardymas gali suveikti kaip elektrošokas. Galbūt kritiko profesijai rodoma visiška nepagarba, kurios visų pirma užsitarnavo pati kritika ir kurią pastaruoju metu socialinių tinklų komentaruose demonstruoja ne vien O. Koršunovas, bet ir daugiau mūsų teatro kūrėjų, vis dėlto išjudins apsnūdusią ir savimi patenkintą mūsų teatro kritiką? Kritika, jei nori išlikti gyvybinga ir aktuali, privalo bent norėti būti aktyvi ir dinamiška kultūrinių ir meninių procesų dalis. Šiuo konkrečiu atveju – teatro bendruomenės dalis.

Dmitrij Gluščevskij
Kino kritikas

Man atrodo, būtų kiek sąžiningiau didžiąją dalį Lietuvoje rašomų tekstų apie kultūrą taip ir vadinti – tekstais apie kultūrą. Mat kritika – labai jau garbinga ir įpareigojanti sąvoka, reikalaujanti ne tik rašančiojo kompetencijos, bet ir tradicijos.

Neretai kritikos funkcija yra ne pateikti kontekstą, išanalizuoti, argumentuotai išdėstyti komplimentus ir priekaištus, bet pagirti arba išpeikti, parduoti arba pasišaipyti, o dažniau – paprasčiausiai surinkti populiarumo taškų.

Nesant sveikai funkcionuojančio lauko, kuriame kūrėjai ir kritikai kalbėtų viena kalba ir apie bendrą dalyką, patys kūrėjai pamažu netenka įgūdžių atskirti „gerą“ ir „blogą“ kritiką užsidarydami tokiame pat gete, kuriame mato kritikus.

Idealiuoju atveju kūrinio įkvėptas kritinis tekstas ne tiek vertina kūrinį, kiek kartu su kūriniu mąsto šio objektą. Šia prasme tai nėra aptarnavimo santykis, bet aktyvus (mąstymo) kultūros kūrimas.
Todėl ignoruoti kažkokį spektaklį, taip tarsi baudžiant jo autorių, yra mažų mažiausiai netoliaregiška.

 

Įvykių chronologija

Rugsėjis 16 d., „Facebook“
Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson
„Režisieriaus Oskaro Koršunovo ir dramaturgo Mariaus Ivaskevičiaus tandemo sukurtas spektaklis „Rusiškas romanas“ įtraukia nuo pirmos minutės ir nepaleidžia spektakliui pasibaigus. (...) Būtina pamatyti kiekvienam, mylinčiam teatrą.“

Rugsėjo 17 d., „Facebook“
Režisierius Oskaras Koršunovas
„Nu štai jau turim, pirmą ir pagrindinę recenziją. Turim stogą! Dabar nebesvarbu, ką brūkštels kokia ten (...). P. S. Mūsų ministrė tikrai jaučia teatrą ir man tai viltinga.“

Rugsėjo 27 d., „Facebook“
Režisierius Oskaras Koršunovas
„Suvokdamas „Tartiufo“ politinį ir meninį aktualumą, jaučiausi atliekąs teatrinę, meninę ir pilietinę misiją. (...) Net ir išėjus spektakliui ir akimoju užkariavus publiką, teatrinė bendruomenė stengėsi jį ignoruoti. (...) Brūkštelėjo kelias nesąmoningas recenzijas, o kryžių komisija net nenominavo nei vienam kryžiui.
(...) „Tartiufas“ tapo vienu ryškiausių Avinjono įvykių. Visi svarbiausi prancūzų leidiniai, portalai ir įtakingiausi kritikai rašė tik teigiamas, gilias, analitines recenzijas. (...) Jie nerašė to, kad aktoriai gerai vaidina. Jie rašė: magnifique, formidable, impressionnante. (...)
„Menų faktūra“ jau seniai yra tapusi Lietuvos scenos meno Prokrusto lova. (...) Kritika, kuri šiaip jau turėtų atlikti valančią kepenų funkciją, seniai jau merdi apimta cirozės. Galutinai mirs kritika – mirs ir teatras. (...)
Būkite ramūs, kol aš būsiu gyvas, tol teatras gyvuos.“

Rugsėjo 27 d., „Facebook“
Aktorė Monika Poderytė
„Šiukšlynas yra tai, kas parašyta šitam poste, nes jūs tiesiogiai meluojat (nors labiau jau čia galima sakyti, pisat protą ir labai stipriai). Apie kitus dalykus aš jau nekalbu ir net nežinau, ką pakomentuot, nes akivaizdžiai neverta veltis ten, kur visažinis dievas taria žodį. Sėkmės Jums ir publikuokit savo straipsnius apie triumfą, apie save ir dar kartą apie save, ir dar kartą apie save.“

Rugsėjo 27 d., „Facebook“
Režisierius Artūras Areima
(necituojame dėl įžeidinėjimų)

Rugsėjo 28 d., „Menų faktūra“
Kritikė Aušra Kaminskaitė
„Čia kritiko refleksas ir principai gali paraginti ignoruoti spektaklį – jei tau mano nuomonė neįdomi, man tavo darbas taip pat. (...)
Nesinorėtų sulaukti kartų, kurios šventai tikės, kad kritikai, o ypač visos tos „jaunos rašančios mergaitės“, nieko nesupranta jų spektakliuose.“

Spalio 5 d., „7md“
Kritikė Laura Šimkutė
„Praėjus beveik savaitei po „Aklųjų“ premjeros feisbuke susikivirčijo Artūras Areima ir Oskaras Koršunovas. A. A. oponentą išvadino narcizu, apkaltino negebėjimu pačiam nieko sukurti ir parsidavimu pinigams. (...) Ir abu po šio socialiniuose tinkluose kilusio ginčo lyg niekur nieko praeis vienas pro kitą teatre ir tylės, kiekvienas besirūpindamas savo įvaizdžiu ir abu nesuvokdami, kad yra beprotiškai vienas į kitą panašūs. Praregėjom.“

Spalio 6 d., „Menų faktūra“
Kritikė Rūta Oginskaitė
„Sutinku su viskuo, kad tik būčiau mažumėlę didesnis.“ Iš kieno čia spektaklio? Taip, iš to paties beprotiškai talentingo režisieriaus. Personažo šūkį jis perkėlė į interneto komentarus, mažumėlė virto begalybe ir nekorektiškomis atakomis prieš kritikus, kurie nepaklūsta režisieriaus vaizduotei ir neparašo tokių pagyrų, kokias šis linkęs pasiskaityti.“

Spalio 18 d., „Facebook“
Režisierius Oskaras Koršunovas
„Tai kas gi taip suerzino kritikes? Mano vienas FB komentaras, kuriame kritikės buvo pavadintos bendriniu žodžiu (...). Ar kritikai visai nesavikritiški, neturi humoro? Ar pernelyg šventi? (...)
Savo straipsniuose rašo ne apie tai, ką patyrė per spektaklį, bet apie tai, ko nepatyrė. Spektaklį kritikuoja ne už tai, kas jame yra, o už tai, ko nėra. O to kažko, ko nėra, jos ir pačios gerai nesupranta. Tai tipiška. (...)
Tekstai apie teatrą kritikų rašomi patiems kritikams, taip nustatant hierarchiją savo Olimpe.“