× Virginija Cibarauskė

 

Dariaus Jurevičiaus nuotrauka.

 

Palmira Mikėnaitė – ilgametė leidyklos „Tyto alba“ redaktorė, Jurgio Kunčino poezijos, Sauliaus Tomo Kondroto prozos rinktinių sudarytoja. Pokalbį pradėjome nuo svarstymų apie redaktoriaus darbo ypatumus, apie tai, ar sudėtinga taisyti lietuvių literatūros klasikų, pavyzdžiui, Juozo Apučio, tekstus. Bet, kaip dažnai nutinka, pokalbis apie redaktoriaus amatą nepastebimai atvėrė ir pačios redaktorės biografinius kontekstus, margą kultūrinio gyvenimo šiandien ir sovietmečiu panoramą.

 

Ruošdamasi pokalbiui ieškojau apie tave informacijos internete. Paieškos nebuvo labai sėkmingos: radau pranešimą apie redaktoriaus darbą, kurį prieš keletą metų skaitei „Šiaurės vasaroje“, kelias tavo sudarytas rinktines. Atrodo, neįprasta nurodyti knygos redaktorių – net leidyklų tinklalapiuose jie lieka nepaminėti. Ką apie tai manai?

Gal tai nėra labai svarbu. Seniau leidėjai redaktoriaus pavardę visada nurodydavo, bet pastarųjų 13-os metų knygose mano pavardės nėra – nežinau kodėl. Tiesa, leidykloj, kur dirbu, šitai neseniai pasikeitė – redaktorius, o ir kalbos redaktorius, kuris iš tiesų atlieka korektoriaus darbą, vėl pradėti minėti. Neseniai suskaičiavau – pasirodo, esu redagavusi apie 250 leidinių.

Iš tiesų redaguoju tik kalbą, nes bendradarbiavimo su autoriumi, apie kurį legendas pasakoja senieji redaktoriai, siūlydavę ką nors pridėti, išbraukti, susiaurinti ar išplėsti, net perrašyti turinį, beveik nebebūna. Gal nebėra tokios mados. Taigi, jaučiuosi esanti kalbos redaktorė tradicine žodžio reikšme, nors leidiniuose dabar kalbos redaktoriumi nurodomas kitas žmogus – korektorius. Taisau ir gramatines klaidas, bet jei ko nepataisau ar praleidžiu kokią loginę ar faktinę nesąmonę, pataiso korektorius. Taip nuo seno įprasta pasaulio leidyklose. Tikrinu datas, vietas, pavardes, ypač jei knyga dalykinė ar grįsta tikrais įvykiais. Taisau ir stilių, nors jei stilius blogas, dažniausiai ir pati knyga yra grafomanija, o tai jau rašytojo, ne vertėjo ar redaktoriaus bėda.

Sakykim, vienoje ar kitoje puikaus teksto vietoje kyšo koks šiekštas, fragmentas, iškrentantis iš konteksto ir stilistikos, – tuomet redaktorius gali siūlyti autoriui ar vertėjui tą vietą koreguoti. Su vertėjais tokiais atvejais dirbti lengviau.

Nemažai žmonių mano, kad redaguoju, taip sakant, per mažai. Bet laikausi nuostatos, kad autorius, net prastai rašantis, žino geriausiai, kaip ir kas jo knygoje turi būti. Todėl jei jam atrodo, kad nieko taisyti nereikia, tegul taip ir būna – aš, kaip redaktorė, neturiu už autorių rašyti knygos ar eilėraščio.

Vis dėlto būna atvejų, kai, mano akimis, iš tiesų redaguojama per mažai. Nutinka, kad poezijos knygas redaguoja kiti poetai. Tarkim, redaktoriumi nurodomas koks Nacionalinės premijos turėtojas, o knygoje daugybė ne tik korektūros klaidų, bet ir nesuderintų linksnių, neuždėtų nosinių, nelogiškos skyrybos.

 

Gal poetai vyresnius kolegas poetus redaktoriais renkasi dėl jų simbolinės auros, o ne redagavimo įgūdžių?

Gal. Ir gerai, jei tas autoritetas redaguodamas pamoko poetinio amato dalykų ar padeda sudaryti knygą. Bet kai poetai autoritetai patys nemoka gramatikos, bent korektorių gerą pasamdytų... Kita vertus, jei, anot Osipo Mandelštamo, „poezija tuose pataluose nenakvojo“, joks garsus vardas knygos neišgelbės.

 

Kaip renkiesi knygas, kurias redaguoji?

Redaguoju, ką siūlo leidykla, kurioje dirbu. Ne leidyk­lai redaguoju nedaug – poezijos festivalių almanachus, esu prikišus nagus prie keleto poezijos rinktinių.

Tiesa, porą knygų redaguoti esu atsisakiusi – redaktorius turi tokią teisę. Vienos atsisakiau dėl nepaskaitomo vertimo, kitos – dėl to, kad joje buvo antisemitinių pareiškimų. Galų gale nuspręsta jos išvis neleisti.

 

Minėjai, kad originalių knygų autoriai nelabai noriai bendradarbiauja su redaktoriais.

Ne visai taip. Visų pirma kalbėjau apie jaunesnės kartos prozininkus. Tiesa ta, kad kuo jaunesnis autorius, tuo sunkiau jam reaguoti į pastabas. Tarkim, pakomentuoju, jog kurioje nors teksto vietoje per daug vandens, tas pats per tą patį. Arba poetiškame, sklandžiame tekste staiga atsiranda buitiškas intarpas, plepalas – ne, sako, tebūna, man taip reikia. Tada lieka autoriaus valia. Žinoma, grožinėje literatūroje galima viskas – visokia kalba, stilius, skirtingų stilių dermė ar dirbtinis stiliaus nebuvimas, net tyčia nuobodus kalbėjimas. Tačiau pasirinkta forma, kalbėjimo būdas privalo būti motyvuoti.

 

Tavo biografijoje, kurią pavyko susirankioti, labiausiai nustebino, kad esi baigusi Juozo Miltinio teatro studiją, studijavai režisūrą Peterburge. Aktorystė, režisūra – profesijos, itin nutolusios nuo tylių, nematomų redaktoriaus pareigų.

Augau Panevėžyje. Tuo metu Juozo Miltinio teatras, nors jau begęstantis, buvo stiprus. Pamačiusi porą spektaklių, į teatrą pradėjau eiti kiekvieną dieną nuo kokių 13 metų. 16-os įstojau į Miltinio teatro studiją, nes traukė – logiškesnio paaiškinimo neturiu.

Studijoje buvo net geriau, nei tikėjausi. Rinkdavomės kasdien kelioms valandoms. Pavyzdžiui, viena tokia diena vadinosi „Poezija“. Išsirinkdavai eilėraštį ir jį skaitydavai. O tada Miltinis gerą valandą kalbėdavo apie tą eilėraštį ar poetą, arba apie laikotarpį, eilėraščio temą. Ir nė žodžio apie tai, kaip skaitei. Apskritai jis vaidinti nemokė – mokė meno, kultūros, filosofijos, poezijos supratimo. Turėjo milžinišką kultūros žinių bagažą, vos ne kiekvieną poetą, kurį žinojo, galėjo cituoti keliomis kalbomis. Be to, pradedančius aktorius įtraukdavo į spektaklius – aišku, dažniausiai vaidindavom masuotėse ar epizoduose. Daug gastroliavome.

Kai Miltinis pradėjo trauktis iš teatro, pasitraukiau ir aš. Baigusi studiją teatre dirbau dar metus, ir to užteko suprasti, kad nenoriu būti aktore. Aktorystė ne mano būdui – pernelyg įsijausdavau, o tai sekino. Mačiau ne vieną tokį persistengusį aktorių. Miltinis turėjo frazę, kuri, manau, tinka ne tik aktoriui, bet ir literatui, apskritai menininkui: kad ir kaip giliai panirtum į tai, ką kuri, jei tuo pat metu nesugebi savęs matyti tarsi iš šalies, bent vos vos, išeis ne menas, o patologija. Arba blogas skonis. Gal genijams būna kitaip, bet daugumai įsijautusių kūrėjų nutinka tas pats – jų kūriniai netenka formos.

Kadangi vis tiek labai mylėjau teatrą ir Miltinis liko didelis autoritetas, nusprendžiau pati studijuoti režisūrą. Lietuvoje tuo metu režisūros studijų nebuvo. Dalia Tamulevičiūtė, Jaunimo teatro režisierė, pasiūlė važiuoti į Peterburgą. Išvykti buvo sunku, reikėjo siuntimo iš LTSR kultūros ministerijos, tačiau institutas Peterburge turėjo priimti tam tikrą skaičių žmonių iš sąjunginių respublikų, o tais metais iš Lietuvos stojau viena, tad įstojau. Bet pasimokiusi porą metų supratau, kad ir režisierės iš manęs nebus. Režisieriui reikia mąstyti ne tik giliai, bet ir plačiai, o man stigo plataus, struktūruoto, visuminio matymo.

Be to, tai buvo Brežnevo laikai, gyvenimas Peterburge sekino, mes praktiškai badavome. Tarkim, susirenkam iš ryto į paskaitas, ir iš dvidešimt keturių studentų tik vienas kitas turi ką rūkyti – kokį „Belomorkanal“ papirosą, o rūkė beveik visi. Kita vertus, tai buvo hipių, pogrindžio laikai. Peterburge virė pogrindinis meninis gyvenimas – nebuvo dienos, kad nevyktų skaitymai, paroda ar koncertas „na domu“ (rus. namuose). Taip ir gyvenome – iš vieno renginio į kitą. Nebuvo galima atsivesti bet ko, bet man pasisekė susipažinti su žmonėmis, kurie pasitikėjo.

Kai pasikeitė laikai, daugelis to meto poetų, dailininkų, kurie nemirė nuo alkoholio, narkotikų ar nenusižudė, emigravo. Tuo metu jie buvo pogrindininkai, o dabar – garsiausi rusų menininkai.

Nutraukusi studijas Peterburge grįžau į Vilnių ir pradėjau galvoti, kad reikia kur nors stoti – tuo metu buvo populiari nuomonė, jog būtina baigti aukštąjį. Visada daug skaičiau, todėl nusprendžiau stoti į lietuvių filologiją.

 

Ar grįžus iš Peterburgo kultūrinis gyvenimas Lietuvoje nepasirodė nykus? Pas mus renginiai pogrindyje tikriausiai vyko retai?

Pradžioj tikrai pasirodė, paskui paaiškėjo, kad pogrindinis meno gyvenimas vyko ir Lietuvoje. Pirmas žmogus, su kuriuo grįžusi į Lietuvą atsitiktinai susitikau ir pradėjau artimiau bendrauti – karikatūristas Zenonas Šteinys. Susipažinome jo pogrindinėje parodoje Peterburge. Jis turėjo dirbtuvėlę Užupyje – pusrūsį, kuriame ir gyveno. Ten rinkdavosi Vilniaus bohema, lankydavosi daug dailininkų, literatų. Iš literatų Zenonas bendravo su Jurgiu Kunčinu, Ramūnu Kasparavičiumi, Jonu Kalinausku ir daugybe kitų. Šteinio ir Kunčino dėka pažinau šiek tiek Vilniaus neformaliojo meno. J. Kunčinas turėjo fenomenalią atmintį ir šia prasme buvo pavojingas žmogus – pasišneki su juo, o po kelerių metų aptinki save viename iš romanų kaip personažą. Man taip nenutiko, bet daugelio jo personažų prototipus pažįstu.

Kaip ir Peterburge, Vilniuje bohema daug gėrė. Tik Peterburge dėl įtampos, skurdo, kagėbistų persekiojimo tokį gyvenimo būdą mažai kas ilgai ištverdavo. Vilniuje buvo ramiau, bet geriama taip pat visuotinai. Dabartinių menininkų šia prasme nėra ko lyginti.

 

Kas tai lėmė: nesaugumas, o gal alkoholis buvo būdas pabėgti nuo sovietinės realybės?

Pasakysiu labai banaliai – manau, viena iš priežasčių, kad nebuvo kas veikti. Tiksliau, negalėjai daryti to, ko siekė tavo prigimtis.

 

Kalbi apie savirealizaciją?

Taip. Ir išvažiuoti niekur negali, pasaulio nematai ir netiki, kad kada nors pamatysi. Mokėmės anglų ar prancūzų kalbų, bet net nesvajojome kada nors kalbėtis su britais ar prancūzais. Net keleri metai iki Nepriklausomybės niekas netikėjo, kad išvykos į užsienį taps kasdienybe.

Kita priežastis – visuotinė šizofreniška būsena: viena galvoji, kita kalbi, trečia darai, kad išgyventum. Ir visą laiką esi toks trigubas ar keturgubas. Menininkai ar mokslininkai, jaučiantys giliau, stipriau, tai išgyveno itin intensyviai. O alkoholis galėjo suteikti laisvės pojūtį – asmeninės laisvės. Tiesa, vėliau alkoholis atima bet kokią laisvę – turi elgtis taip, kaip nori jis.

 

Kada ir kaip pradėjai dirbti redaktore: tau kas nors pasiūlė studijuojant, ar pati šio darbo ieškojai?

Studijų metais dirbau Knygų rūmuose – neatsimenu, kas pasiūlė ten užsukti, gal tas pats Šteinys. Tai buvo bibliografijos ir kitas funkcijas atliekanti įstaiga. Pirmosios mano pareigos – bibliografė. Tada kompiuterių dar nebuvo, knygas teko registruoti ranka. Po poros metų tapau Spaudos statistikos skyriaus vedėja. Man tas darbas patiko, nes esu krapštukė. Kasryt atėjusi į darbą prie durų ant staliuko rasdavau sudėtas visas knygas, kurios vakar buvo oficialiai išleistos Lietuvoje: nuo lankstinukų iki storų tomų, nuo gamybinės iki grožinės literatūros ir įvairių prietaisų instrukcijų. Nuo 10 iki 50 leidinių. Kiekvieną leidinį reikėjo įvertinti 24 atžvilgiais ir užpildyti tarsi anketą. Vertinome, žinoma, ne kokybę, – reikėjo užrašyti tiražą, puslapių skaičių, autoriaus tautybę ir gyvenamą valstybę, žanrą, popieriaus rūšį ir pan. Viskas rašoma į korteles, o metų gale skaičiuojama, kiek ir ko išleista Lietuvoje. Duomenys siunčiami į Knygų rūmus Maskvoje, o Maskva siųsdavo į UNESCO, nes tai buvo pasaulinio skaičiavimo dalis. Dabar šis darbas automatizuotas.

Knygų rūmuose dirbau lygiai 10 metų, išėjau dėl politinių motyvų, į „Sąjūdžio laikraštį“ – taip tuomet vadino save „Respublika“. Ten dirbau kalbos redaktore, nors pareigybė laikraštyje vadinosi stilistė. Dirbant laikraštyje kažin kas pasiūlė papildomai užsidirbti – perskaityti korektūrą. Sutikau, nes pinigų visada trūko. O kai iš „Respublikos“ nusprendžiau išeiti, ieškojau darbo leidykloje ir radau. Tai buvo Vilniaus inžinerinio statybos instituto leidykla „Technika“, leidusi daugiausia techninę ir mokslinę literatūrą. Tuomet jau gaudavau vis daugiau grožinių tekstų korektūrų iš įvairių leidyklų – Rašytojų sąjungos, „Baltų lankų“, „Alma litteros“ ir kt. Kartais skaitydama korektūras šį tą paredaguodavau. Tai pastebėjęs ar ne Valentinas Sventickas pasiūlė sudaryti Juliaus Sasnausko ir Antano Terlecko laiškų rinkinio rodyklę – knygą leido LRS leidykla. Maždaug tada ėmiau gauti pasiūlymus redaguoti knygas. Taip tapau laisva redaktore – toks darbas patiko, nes galėjau pati rinktis, ką redaguoti.

Vieną dieną leidyklos „Tyto alba“ vyriausioji redaktorė pasiūlė nuolatinį redaktoriaus darbą – man geromis sąlygomis, su visomis socialinėmis garantijomis. Tuo metu nebuvo aišku, ar laisvai samdomų rašytojų ir redaktorių darbas įeis į darbo stažą, taigi galvojau ir apie būsimą pensiją. Tebegalvoju, – jei sulauksiu. Pasiūlymą priėmiau ir niekad nesigailėjau; taip pat didelis privalumas, kad galiu nesėdėti kontoroje, dirbu namie ar kur noriu.

 

Kokią pirmą knygą redagavai kaip kalbos redaktorė?

Gal tai buvo Juozo Apučio novelių rinkinys „Vieškelyje džipai“ ar Leonardo Gutausko autobiografinės prozos knyga? Ir vienos, ir kitos daug redaguoti nereikėjo – Apučio knygoje padėjau gal du kablelius, o Gutausko prozoje aptikau šiek tiek faktinių klaidų, reikėjo kai ką patikslinti. Kai Aputis parašė padėkos laišką, įsidrąsinau, priėjau prie jo viename renginyje ir pasakiau, kad beveik nieko neredagavau, tik padėjau pora kablelių. Jis atsakė, kad be tų kablelių knyga būtų buvusi prasta. Tai man, žinoma, buvo labai didelis paskatinimas. Iki šiol manau, kad ir gera literatūra turi būti redaguojama, nes keturios akys tą kablelį greičiau pastebės, nei dvi.

 

Ar skiriasi vyresnės ir jaunesnės kartos redaktoriai, jų darbo ypatumai? Gal galima išskirti redagavimo madas, tendencijas ar redaktorių tipus?

Redaktorių į griežtus tipus suskirstyti negaliu. Yra redaktorių, kurie labai griežtai laikosi VLKK rekomendacijų, nors jos nėra nei taisyklės, nei įstatymas. Bet yra Lietuvių kalbos įstatymas, kuriame parašyta, kad dera laikytis VLKK rekomendacijų redaguojant dalykinę literatūrą – dėl elementaraus susikalbėjimo, kad tuos pačius daiktus vadintume vienodais vardais. Tai svarbu ir publicistikoje, radijuje, televizijoje. Bet grožinėje literatūroje svarbūs visai kiti dalykai.

Manau, asmenybei kalba yra vienintelė iš tiesų saugi vieta, gal todėl ir jaučiame poreikį ją saugoti. Tačiau šia prasme žodynas visiškai nesvarbus – daug svarbiau, kad nekistų lietuvių kalboje nuo amžių priimtas linksnių derinimas, sakinio struktūra. Tokius dalykus visada noriu taisyti, nes manau, kad sintaksė struktūruoja mūsų mąstymą, savivoką ir net veikimą.

 

Dažnai tenka redaguoti kūrinius, kurių verte abejoji?

O, būna. Nepaisant to, ar kūrinys meniškai vertingas, ar ne itin, svarbu, kad tekstas skambėtų. Žinoma, kuo geresnis autorius, tuo mažiau tenka redaguoti. Mano svajonė – redaguoti Danutę Kalinauskaitę, Rolandą Rastauską, Alvydą Šlepiką. Su keliais iš mano geriausiųjų sąrašo jau teko dirbti – Andriumi Jakučiūnu, Sauliumi Tomu Kondrotu. Dėl tokių rašytojų ir noriu dirbti savo darbą.

Įdomu, kad keliose anksčiau išleistose Kondroto knygose radau reikšmingų neatitikimų, kaip reikiant buvo nuredaguota. Pavyzdžiui, viename iš apsakymų rinkinių sakinyje minimas tėvas, o kitame rinkinyje – jau Dievas. Kai Sauliui tai parodžiau, paaiškėjo, kad išleistų savo knygų neskaito ir apie tai nieko nežinojo. Arba vienoje knygoje parašyta „žmogus kauliniu veidu“, o kitoje – „kiauliniu veidu“.

 

Pastarasis variantas, matyt, korektūros klaida.

Tikriausiai, bet esminė. O „tėvą“ į „Dievą“ „suredaguoti“, žinant Kondroto kūrybą – tikras nusikaltimas.

 

Pranešime, skaitytame „Šiaurės vasaroje“, minėjai, kad redaktorius yra literatų pameistrys. Darbas su talentingai parašytais ir ne tokiais talentingais tekstais nesukelia savotiško nepilnavertiškumo komplekso, kad štai šie žmonės išdrįsta rašyti, kurti, o tu – ne? O gal pati bandei rašyti, rašai?

Gal juokauji? Jokio nepilnavertiškumo nejaučiu. Ir minėti talentingiausieji, ir tiesiog geri rašytojai man ypatingi žmonės. Pradėjusi redaguoti knygą, savotiškai pamilstu ją ir jos autorių, tegu gyvenime to žmogaus nesu mačiusi. Redaguodama visuomet bandau pamatyti pasaulį taip, kaip jį mato knygos autorius.

 

Net jei iš pradžių tekstas nesužavi?

Taip. Kitu atveju redaguojant kils problemų.

Rašyti taip pat bandžiau. Mokiausi penktoje vidurinės mokyklos klasėje, rašydavau neblogus rašinėlius, jie laimėdavo literatų konkursuose. Kartą mokytoja paklausė, ar nerašau eilėraščių – prisipažinau, kad rašau, ir ji paprašė parodyti. O kai perskaitė, pasakė: gal daugiau nerašyk. Tuo metu žavėjausi prancūzų siurrealistais, dadaistais – buvo nemažai gerų tokios poezijos vertimų į lietuvių kalbą. Ir mano eilėraščiai, žinoma, priminė tai, ką skaičiau, o mokytoja buvo Salomėjos Nėries gerbėja (juokiasi). Tiesa, svarbu dar ir tai, kad Nėris buvo dirbusi mano mokykloje mokytoja... Daugiau nebejaučiau poreikio rašyti poeziją, prozą – juo labiau.

Gal ir gerai, kad mokytoja tada nepagyrė. Dabar pilna rašančių žmonių, nes juos koks nors geradaris kartą pavadino poetu, neobjektyviai recenzavo. Žinoma, skatinti, girti reikia – pakanka, jei jaunojo knygoje yra keli geri eilėraščiai. Tačiau pavadindama ką nors poete dėl to, kad ji gera draugė ar šiaip uoli viešumos veikėja, gali sugadinti jai gyvenimą. Patikėti pagyromis lengva. Toks žmogus paskui visą gyvenimą gal rašys pro šalį, dažnai vis prasčiau, nebeliks pateisinančių argumentų „jaunas“, „debiutuojantis“ ir pan. Ir vis tikėsis ir nesulauks pripažinimo, jausis neįvertintas, kentės. Girti reikėtų labai atsargiai.

 

Kalbėdami apie šiandienę lietuvių literatūrą vieni teigia, kad ji įdomesnė, įvairesnė, nes rašytojai turi visišką laisvę, kurios nebuvo sovietmečiu, yra atviresni įvairioms įtakoms. Kitų manymu, anksčiau kūrėjai labiau susitelkė, jautė daugiau kūrybai būtinos įtampos, pasipriešinimo, todėl jų tekstai gilesni, tirštesni. Kaip manai?

Atsakysiu kaip skaitytoja. Proza dabar nėra nei geresnė, nei prastesnė, bet iš tiesų daug įvairesnė. Gal dėl tavo minėtų įtakų – žmonės skaito daugiau ir įvairesnės verstinės literatūros, tekstų originalo kalba. Žinoma, gerų vertimų buvo ir anksčiau. Pavyzdžiui, mane ir mano kartos literatus, galima sakyti, verstinė literatūra kūrė, formavo – jei ne ji, mūsų literatūroje gal nebūtų. Nors pastebiu, kad jau kurį laiką daugėja prozos tekstų apie nieką, juos paprasčiausiai neįdomu, nuobodu skaityti. Gal taip yra ne dėl to, kad rašytojams trūksta juos (ir mus) jaudinančių temų, o dėl to, kad stinga talento parašyti. Kalbėti puse lūpų ar su ironišku santykiu, kaip jau gerą laiko gabalą madinga pasaulyje, reikia kolosalaus talento. O gal kiek susiję ir su ta sovietmečiu tvyrojusia vidine šizofrenija, sielos įtampa, kurios kūrybingą žmogų, nors ir jo sveikatos sąskaita, galėjo stipriau atverti, įkvėpti (juokingas žodis).

O lietuvių poezijoje, mano manymu, viskas pastovu – visada buvo labai gerų, kaip banaliai sakoma, pasaulinio lygio poetų, taip yra ir šiandien. Iš gyvų man stipriausi Sigitas Parulskis, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Giedrė Kazlauskaitė, Donatas Petrošius, o jaunesnių, kurie į juos tikriausiai išaugs, irgi gyvas galas. Yra ką mylėti.