Didžiam stebėtojui, egzistencialistui ir šamanui Werneriui Herzogui rugsėjį sukako 80 metų. Neseniai pasirodžiusioje autobiografijoje jis atskleidžia glaudų rašymo ir režisūros ryšį savo kūryboje.

 

 

Werneris Herzogas ne kartą yra sakęs, kad jį pergyvens ne filmai, o knygos. Mačiusiems jo filmus „Šrošekas“ („Stroszek“, 1977), „Agirė, Dievo rūstybė“ (1972), „Fickaraldas“ (1982), „Voicekas“ („Woy­zeck“, 1979) arba monumentalią dokumentiką tokios kalbos mažų mažiausiai gali pasirodyti kaip koketavimas. Tačiau žinant Los Andžele gyvenančio bavaro būdą nenustebintų, kad jis vis dėlto kalba rimtai.

Taigi W. Herzogas – rašytojas: jo knygų nėra daug, bet visos vertos dėmesio. Pavyzdžiui, meditacija „Apie ėjimą ledu“ („Vom Gehen im Eis“, 1978). Joje pasakoja apie kelionę 1974 m. žiemą iš Miuncheno į Paryžių pas nepagydomai sergančią 78-erių filmų kritikę ir teoretikę Lottę Eisner. Nuo pat knygos pradžios matyti, kaip susikryžiuoja režisieriaus mąstymas ir veikimas, patirtys ir vizijos. Jo kelionė – banalus, o kartu ir šamaniškas aktas: „Mano batai buvo nauji ir tvirti: jais labai pasiklioviau. Ėjau tiesiausiu keliu į Pa­ryžių tvirtai tikėdamas, kad ji išgyvens, jeigu ateisiu pėsčias.“

 

„Agirė, Dievo rūstybė“

 

Kas yra pasaulis? Kur glūdi tiesa? Skaitantieji W. Herzogą negailestingai panardinami į detalią sociumo ir gamtos vivisekciją, tuodu pasaulius susieja karštligiškas subjekto žvilgsnis. Tai galima pastebėti užrašuose filmuojant „Fickaraldą“ Amazonės džiung­lėse: „Gėriau cukranendrių degtinę su nešikais, basakojais, purvinais bernais, kuriuos vėliau perrengiau filmavimui. Vienas jų ant kaklo buvo pasikabinęs pynę iš lianų ir nesustodamas kasėsi kiaušus. Sija bėgiojo didelės juodos skruzdėlės ir kai jos ėmė nešiotis baltus kiaušinėlius, supratau: jos čia rimtai.“ Štai kitas nuogo gyvenimo kadras: „Vyrai, kuriems, rodėsi, nebeišauš rytojus, nuožmaus svaigulio apimti, veržėsi susimedžioti nakčiai moterų, lygiai taip pat beatodairiškai tikslingai veikė ir moskitai, jiems nė motais, ar kuris nors buvo girtas, mylėjo ar mirė.“ Toks stebėtojas – bet kokią viltį praradęs, tačiau stebėjimo alkio nenumalšinęs egzistencialistas. Ši 2004 m. pasirodžiusi knyga vadinasi „Nereikalingo užkariavimas“ („Die Eroberung des Nuzlosen“).

 

„Fickaraldas“

 

Režisieriaus prisiminimų knyga „Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus“ („Jeder für sich und Gott gegen alle“, 2022) pavadinta pagal 1974 m. sukurtą filmą. Joje W. Herzogas pasakoja apie savo gyvenimą: vaikystę Bavarijos provincijoje, kai rankomis gaudė upėtakius, svajonę skristi ir jos išsipildymą – nutrūktgalviškus šuolius slidėmis nuo tramplyno; vėliau jau su kamera rankose: bevaisiai kraštovaizdžiai (atogrąžų miškai, dykumos), įniršio apsėsti aktoriai (Klausas Kinski). Tačiau centre visąlaik pats W. Herzogas, stebintis ir mąstantis menininkas, besiilgintis ekstazę ir nuostabą sukeliančių akimirkų: „Mane visąlaik traukė paribiai, kuriuos visi kiti paskubomis jau buvo palikę.“ Ir kadangi gamta tokia pat brutali, kaip ir žmogus, tokios periferijos nelabai idiliškos, pavyzdžiui, degantys naftos laukai, sukrėtę W. Herzogą per Pirmąjį Persijos įlankos karą Kuveite. Filmą „Pamokos tamsoje“ jis pradeda Blaise’o Pascalio citata: „Žvaigždynų griūtis – kaip ir sukūrimas – bus didingo grožio.“ Retai cituojamas „Minčių“ sakinys? Autobiografijoje W. Herzogas prisipažįsta, kad jis pats taip sugalvojo. Jo manymu, ir filosofas gražiau nebūtų galėjęs pasakyti.

„Kur mane tokį nubloškė likimas? Kaip mano gyvenimui padovanojo tiek pokyčių? – klausia W. Herzogas atsiminimuose. – Tačiau kai kurie dalykai, regisi man, vis dėlto išliko pastovūs. Tai niekada manęs neapleidusi vizija, taip pat pareigos, lojalumo ir drąsos jausmas – kaip gero kareivio, pasirinkusio tarnybą nuošaliausiuose stebėjimo postuose.“

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Philosophie Magazin“, 2022, Nr. 6.

Ronaldas Dükeris – vokiečių kultūros mokslininkas ir žurnalistas, rašantis kultūriniams savaitraščiams ir žurnalams.