Aną dieną stoviniuojant kojinių skyriuje „Maximoje“, šalimais buvęs vyras paklausė: „Eto mužskije?“ ir atkišo mėlynai languotas kojines. Taip, burbtelėjau. Nenorėjau trikdyti jo jau ir taip įsibėgėjančios vyriškumo krizės.

Būtinybė atskirti vyriškus dalykus nuo moteriškų yra viena iš moterų seksualizavimo priemonių. Moteris yra moteris (kìta nei vyras), nes ji visų pirma yra suvokiama per seksualumo prizmę. Per visą savo paauglišką gyvenimą, o ir dalį suaugėliško, jaučiausi nepakankamai moteriška, nes niekaip negalėjau savęs sutalpinti į sexy (t. y. moteriškos) merginos ar moters įvaizdį. Gal šis „negebėjimas“ diktavo ne tik mano sąmoningą ir nesąmoningą maištą prieš tokį „moteriškumą“, bet ir tai, jog ėmiau jį stebėti iš šalies ir vertinti.

Štai, šiuo metu rašau disertaciją apie šiuolaikinio seksualizuoto ir pornifikuoto moters įvaizdžio viešojoje erdvėje įsigalėjimą. (Svarstau, o gal idėjiniam konfliktui spręsti man tiesiog būtų užtekę nusipirkti rožines kojines? Dabar jau nebesužinosiu.) Todėl susidomėjusi sekiau žurnale vis pasirodančius komentarus šia tema (Sandros Bernotaitės, Akvilės Giniotos, Melitos Vilkevičiūtės tekstai).

Pateikti svarstymai, nors prieštarauja vieni kitiems, kartu yra ir teisingi. Pavyzdžiui, tai, kad seksualizuotų reprezentacijų kultūroje yra per daug, tačiau seksualumo vaizdavimo paaugliškai auditorijai yra per maža. Arba tai, kad seksas gali sukelti priklausomybę, bet seksas vis dėlto nėra heroinas. O į teiginį, kad nesant adekvačiam lytiškumo ugdymui Lietuvoje pirminis seksualumo supratimo šaltinis paaugliams yra kultūra, atsakyčiau, kad ne kultūra, o tiesiog pornografija.  

Ši prieštara ir nesusikalbėjimas, manau, slypi tame, jog manome, kad seksualumas ir seksualizavimas yra tas pats. Vis dėlto tai skirtingus reiškinius nusakantys žodžiai. Seksualumas – integrali žmogaus dalis, kurią turime visi. O seksualizavimas – kultūriškai sukurta ir primesta to seksualumo reikšmė. Taigi problema dėl seksualumo yra ne tai, kad jis yra ar kad jis yra blogis, bet tai, kokią reikšmę per seksualizavimą mes suteikiame seksualumui.

 

Loico Salfati nuotr.

 

Seksualizavimas nėra integrali moters esybės dalis, o sociokultūrinis produktas, – šitai įrodo kintanti jo reikšmė. Antai praeityje moterų vertė (pvz., tuokiantis) priklausė nuo moters „skaistumo“ – seksualumo nepraktikavimo. Keičiantis laikams, t. y. įsiplieskus kovoms dėl pilietinių teisių ir augant vartotojiškumui, ta vertė persimainė į aktyvų seksualumo praktikavimą. Ir net nebūtinai dėl paties seksualumo per se, bet kaip simbolinis aktas, deklaruojantis moterų teisę ir laisvę taip elgtis. Tad moters vertė persimainė iš skaistumo į seksualumą.

Vis dėlto toks moters seksualinis virsmas paliko mus toje pačioje seksualinėje plotmėje. Moterys ir toliau yra apibrėžiamos pirmiausia per seksualumo prizmę, tarytum tai būtų pagrindinis mūsų bruožas. Nepaliaujama seksualizuotų moters atvaizdų gausa kultūroje cirkuliuoja kaip įrodymas, kad moteris pirmiausia yra seksualinė būtybė. Neseniai anapilin iškeliavusios aktorės Maggie Smith (žinomos iš sukurtų vaidmenų filmuose „Haris Poteris“ ar „Dauntono abatija“) tvirtinimas: jei apskritai yra įmanoma vaidinti filmuose nenusimetant drabužių ar nežudant žmonių automatiniais šautuvais, tuomet jai tai pavyko, manau, taikliai nusako moters seksualizavimo šiuolaikinėje kultūroje neišvengiamybę.

Galima kalbėti netgi apie moteriško seksualumo prievartą, t. y. kone privalomybę būti seksualiai, geidžiamai ir geidžiančiai. Ypač kai tai atitinka patriarchalinį požiūrį į moteriškumą – jauna, liekna, baltaodė. Kone visi kiti pavidalai yra fetišizuoti stereotipai, labiau besireiškiantys kultūros paribiuose ar pornografinėje erdvėje. Toks nepaliaujamas moteriškasis seksualumas neretai yra vadinamas „always up for it“ („nuolat nusiteikusi“). Todėl net vyrų seksualinės agresijos išpuoliai tampa normaliu buvimo-tapimo moterimi mūsų visuomenėje elementu. M. Vilkevičiūtės aprašytas incidentas, kai pro šalį ėjęs vyras jai tiesiog pliaukštelėjo per užpakalį ir nuėjo, priminė mano pačios patirtį. Panašių įvykių paauglystėje buvo ne vienas. Iš pradžių negali suprasti, kodėl, vėliau supranti, kad tai neišvengiama. Ir tiesiog tampi apdairesnė. 

Dėl to nekeista, kad seksualizavimas tarnauja kaip atkirtis išsikovotoms moterų teisėms statant mus atgal „į vietą“. Drauge kaip priemonė, sudaiktinanti ir sukomercinanti patį seksualumą ir su tuo susijusias politines kovas. Antai vienas žinomesnių istorijoje atvejų yra 1929 m. viešųjų ryšių specialisto Edwardo Bernayso surengta kampanija „Laisvės fakelai“ („Torches of freedom“). Tai komercinis tabako įmonės užsakymas siekiant praplėsti rinkos dalį ir įtraukti į ją moteris. Tuo metu viešas rūkymas buvo vyrų prerogatyva ir laikomas nederamu elgesiu padoriai moteriai. E. Bernaysas pasinaudojo augančiu moterų nepasitenkinimu lyčių vaidmenimis ir surengė viešą moterų rūkymo akciją, kurios nuotraukos vėliau buvo platinamos spaudoje.

Dabartiniais laikais moterų seksualinės emancipacijos arkliuku joja pornografijos industrija. Tai, kas prieš 20–30 metų buvo pornografijos paraštėse, šiandien yra vyraujanti pornografijos dalis, o tai, kas buvo laikoma pornografija, šiandien kabo reklamos stenduose gatvėse. Prisiminkime „putės“ skonio traškučius. Sumanytojų teigimu, traškučiai skirti drąsiems ir laisviems žmonėms, skatina juos bendrauti ir mylėtis, o pornografinis moters vaizdavimas – tai moters grožio išaukštinimas. Vėliau, kilus nepasitenkinimui, atsirado ir „penio“ skonio traškučiai. Šįkart traškučių gamintojų motyvas – lygybė. Nepaisant lygybės deklaracijos, „penio“ skonio traškučių pakelį puošiantis Tarzanas neavi raudonų aukštakulnių ir nesėdi ant traškučių kalno palinkęs į priekį ir kiek prasižiojęs, kažko laukiantis – „always up for it“? Kone vadovėlinis pavyzdys, kaip seksualizuoti ir pornografiniai naratyvai, sulieti su moterų teisių idėjomis, sėkmingai naudojami verslo tikslams (t. y. siekiant pelno).

Visai neseniai kažkur medijose aptikau Islandijos dainininkės Björk 1994 m. įrašą, kuriame ji sako: „Vyrai gali būti visokie: nerimti, stori, juokingi, protingi, jausmingi ir panašiai, bet moterys privalo būti moteriškos, moteriškos, moteriškos. Nors visi sako, kad atėjo moterų era, aš norėčiau matyti moteris, kurios gali būti savimi, gali būti asmenybės. Pirmiausia, antriausia, trečiausia – jos yra visokios, ir gal tik dešimtas dalykas būtų tai, kad jos yra moterys.“

Tad seksas ir seksualumas negali būti tapatinami su seksualizavimu. Seksualumo samprata (kaip ir lytiškumo ugdymas) turėtų įtraukti seksualumą kaip savęs ir kito pažinimą, o seksualizavimą reikėtų vertinti kaip patriarchalinės kultūros produktą, komercinę priemonę siekti kitokių, ne lygybės tikslų.