Kalbuosi telefonu su garbaus amžiaus žmogumi, žinoma, aptariame ir koronavirusą – kas prasirgo, kas jau paskiepytas. Vyriškis ir pasakoja: „Mano draugas sirgo, tai sakė, kad baisiausias dalykas buvo depresija – nieko nebesinorėjo gyvenime daryti.“ Mano ant­akiai pakyla – pasirodo, vyresnio amžiaus vyrai dabar kaip niekur nieko pasakoja vienas kitam ir apie savo psichikos sveikatą. Ką jau kalbėti apie visokius praeivius. Žingsniuojant palei upę guvus vaikinas už nugaros aiškina apie savo apsilankymą pas psichoterapeutę. Kitą dieną sėdžiu ant suoliuko parke ir stebiu varnėną. „Žinai, rodos, man buvo depresija jau tada, pirmoje klasėje, nors niekas to tikrai nesuprato“, – dėsto mergina su šuneliu ir madingais batais. Ji praeidama pro mane nei prislopina balsą, nei rūpinasi, kad išgirsiu. Jai nesvarbu, nes kalbasi su bičiule. Normaliomis temomis.

Pandemijos kontekste net ir populiarioji kultūra galop perėmė nedidelės ekspertų grupės ilgai ir nuobodžiai kartotas frazes: psichikos sveikatos sunkumai yra universali žmogiška patirtis, nėra gėdinga kreiptis profesionalios pagalbos ar apskritai apie tai kalbėti. Sklinda gandas, jog psichologai vos kvėpuoja apgulti naujų klientų, rokiruoja besikreipiančius, stengdamiesi rasti laisvą valandėlę. Į valstybės finansuojamą psichologinę pagalbą pernai irgi įmaišyta mielių, kad nors kiek atlaikytų pirmą, antrą, trečią vienatvės ir nerimo bangas. Ar visa tai vyksta, nes žmonių savijauta tokia prasta, kad nebeįmanoma ignoruoti? Abejoju, nes ignoruoti mes mokame.  

Psichologijos, psichiatrijos ir psichoterapijos teo­rijos bei studijų programose visada pirmu smuiku grojo individas. Grojo skirtingas melodijas, kaip ir kas to individo viduje nebeveikia. Ar būtų kalbama apie genus, smegenų ypatybes, simptomų sąrašus, patirtis vaikystėje arba suaugus – vis individas. Vienas kitas balsas akcentuodavo: galbūt tiesiog prisitaikoma prie nenormalių aplinkybių. Tačiau tuomet ir vėl trūkt už vadžių: kaip prisitaiko tas individas? Pandemija išlaisvino iš šio jungo. Su palengvėjimu žmonės atsiduso – šitaip blogai jaučiuosi dėl tų bjaurių karantinų. Viena vertus, puiki įžvalga, o ir psichikos sveikatos stig­ma bliūkšta akyse. Kita vertus, galbūt ne viskas taip nuostabu, kaip atrodo.

O, pavyzdžiui, nuomonių formuotojas Andrius Tapinas įrašė tikrai ilgą laidą apie psichikos sveikatą. Švietimas, kurio taip ilgai trūko, skleidžiasi ir čia. Paaiškinama, kuo skiriasi psichologai, psichiatrai ir psichoterapeutai, kokios yra žmogaus emocijos ir kad visos jos prasmingos ir t. t. Bet vis nuvilnija ir tokia patarimas – kalbėkite apie savo sunkumus, antraip išprotėsite. O jį iliustruoja pro tarpdurį su kirviu besiveržiantis Džekas iš ikoninio filmo „Švytėjimas“.

Įspūdį, kad iš esmės yra dvi skirtingos žmonių grupės, turinčios psichikos sveikatos sunkumų, galėjo sukelti ir skubiai valstybinių institucijų organizuota papildoma psichologinė pagalba, nukreipta į pandemijos kontekste jau baigiančius palūžti, bet ne į tuos, kurie jau anksčiau turėjo psichikos sveikatos sutrikimų.

Tačiau klausimas toks: ar garbaus amžiaus vyriškis, pasakojantis draugui apie savo depresiją jaučiasi bent kiek panašus į kitą garbaus amžiaus vyriškį, su kuriuo prasilenkė netoli Vasaros gatvės Vilniuje, jei šis per pastaruosius 10 metų bent 6 kartus jautėsi taip prastai, kad ieškojo pagalbos ligoninėje? Kitaip tariant, ar visuomenei pradėjus drąsiau kalbėti apie psichikos sveikatą išties sumažėjo praraja tarp mitinių sąvokų „normalus“ ir „nenormalus“. O gal žmonės tiesiog mąsto taip: „Aš – tai sveikas žmogus, man viskas šiaip jau gerai, tik pandemija rauna stogą, bet yra žmonių, kurie iš tikrųjų serga ir turi būti uždaryti beprotnamyje.“ Būtų apmaudu, jei pandemija suteiktų tik psichikos sveikatos stigmos defragmentaciją. Nuo jos atskiltų normalių žmonių normalios problemos, o visa kita ir toliau liktų svetimybės burbule. Tokios svetimybės, kad net ir naujausios apklausos duomenimis 45 proc. lietuvių nenorėtų gyventi žmogaus su psichikos negalia kaimynystėje.¹

Pats metas aptarti, kad žmogaus sunkumai ar netgi psichikos sutrikimai niekada nesusiję tik su individu, o net ir individualioji dimensija – tai kone išimtinai anksčiau susiformavę aplinkos poveikio sluoksniai. Be išankstinių nuostatų klausydamasis kito istorijos išvysi ne vadovėlių apibrėžtus simptomus, o atodangą to, kas žmogui yra anksčiau nutikę. Net ir negalios samprata nenurodo į jokį mistinį išprotėjimą. Psichikos negalia apskritai atsiranda tik socialiniame kontekste, todėl vis plačiau vadinama psichosocialine negalia. Jei vienintelė galimybė man dirbti ir išlaikyti save būtų 8 valandų pamaina slenkančiu grafiku knibždančiame prekybos centre, galbūt ir aš turėčiau psichosocialinę negalią, nes negalėčiau. 

Įdomu pastebėti: kuo psichikos sveikatos sutrikimo „simptomas“ laiko prasme pasireiškia arčiau išorinio gyvenimo įvykio, tuo jis mums atrodo normalesnis ir suprantamesnis. Labai aišku, kodėl tiek daug žmonių jaučiasi apatiški, viskuo nusivylę, mat yra būtent dabar uždaryti tarp keturių sienų. Nesistebime, jei artimo žmogaus ką tik netekęs mums pasakoja, kaip iš ryto dar girdėjo jo balsą, nors tai tikrų tikriausia haliucinacija. Visiems intuityviai aišku, kodėl po to, kai tave užpuolė daugiabučio kieme, einant pro tą vietą muša prakaitas, širdis lipa iš krūtinės, o naktį sapnuoji košmarus. Kas atsitinka, jei tas ryšys nutolsta laike arba tampa gerokai komplikuotesnis?

Štai sužinojus, kad pašnekovas girdi balsus, neintuityvu galvoti, ką tam žmogui teko patirti iki tol, kol dalis jo minčių tapo svetimos. Arba kokie įvykiai žmogų privertė jaustis taip nesaugiai, kad jam lengviau gyventi pasaulyje, kuriame jį persekioja groteskiški saugumo agentų šešėliai. Tipinis pašnekovas šiuo atveju manys, kad kažkas negerai individui, kažkas jame neveikia, o ne mąstys apie natūralią reakciją į aplinkybes ar tam tikrą prisitaikymą. Kur buvęs, kur nebuvęs kils grėsmės jausmas, kuris anksčiau galbūt kildavo net ir tuomet, jei pašnekovas prasitardavo, kad lankosi pas psichologę. Vieni stereotipai tirpsta greičiau nei kiti.

Tačiau, kad ir kokie psichikos sveikatos sunkumai ištiktų – panikos priepuoliai bijant užsikrėsti koronavirusu ar kiti, įvardyti sudėtingesniais terminais iš psichikos sveikatos sutrikimų žodyno, – jie iš prigimties labai panašūs, glaudžiai susiję su dalyvavimu gyvenime ir aplinkos poveikiu. Pagalbos poreikis irgi iš esmės toks pat – atsigauti, kad tavo žmogiškoji patirtis vėl įgytų intuityvią prasmę ir galėtum daryti tai, ką nori daryti, megzti gilius ryšius su kitais ir t. t.

Psichikos sveikatos specialistai susiduria su dilema: kur baigiasi jų funkcija ir misija? Ar užtenka dirbti su individu, uždarius konsultacijų kabineto duris ar dviese susijungus nuotolinių pokalbių platformoje. Šios diskusijos Lietuvos viešojoje erdvėje negirdėti, tačiau ji užverda, kai kalbama apie diskriminacijos poveikį LGBT+ žmonių psichikos sveikatai. Kartais prabylama apie psichologo poziciją matant patriarchalinės lyčių sistemos poveikį moterims ir vyrams. Tokie klausimai visgi palikti savieigai. Dažna reakcija keliant juos psichologų grupėse – nepolitikuokite. Tarsi tai būtų asmeninio pasirinkimo, religijos, o ne profesinės etikos klausimai. Kartą teko išgirsti iš vienos psichologės, kad ji nebalsuoja ir nesidomi politika, nes tai gadina nuotaiką. Pasirinkimų gali būti įvairių, bet apolitiškas psichologas man primena gydytoją, kuris gydo pacientus visiškai nesirūpindamas nei užsikrėtimo pobūdžiu, nei galima prevencija.

Ruošiant psichikos sveikatos specialistus apskritai trūksta kritiško žvilgsnio į tai, kokiomis aplinkybėmis kurtos mokslinės teorijos ir koks buvo jų poveikis. Pavyzdžiui, psichologų mėgstamai prieraišumo teorijai iškilti padėjo tuo metu vykę socialiniai ir politiniai procesai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui stūmę moteris grįžti į namų šeimininkių vaidmenį. Pasaulio sveikatos organizacija tuomet tvirtino, kad dirbančios mamos sukelia vaikams psichikos ligų. Todėl ir šiomis dienomis psichologų kabinetuose pasitaiko pavienių atvejų, kai atsakomybė už vaikų emocinius sunkumus perkeliama tik mamai, kai moteris, gyvenanti su smurtaujančiu vyru, yra skatinama tyrinėti, ką bendraudama su smurtautoju padarė ne taip, arba kai „gydomas“ homoseksualumas.

Ilgus metus psichikos sveikatos specialistai žinojo, kad pagalbos poreikis yra gerokai didesnis negu besikreipiančių žmonių srautas. Jeigu psichikos sveikatos stigma, nors ir defragmentuota, išties nyksta, tai klientų ir toliau tik daugės. Ir vis svarbesnis taps specialistų sąmoningumas dėl to, kas vyksta visuomenėje, politikoje ir apie ką rašoma tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose. Antraip kyla didžiulė grėsmė, kad vietoj pagalbos klientai sulauks tų pačių stereotipų, kurie ir sukėlė pirminę kančią, reprodukavimo. 

 

* Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu atliktos visuomenės nuostatų apklausos 2020 m. rezultatai.