Monikos Požerskytės nuotrauka

 

Gyvenimas – visada asmeniškas nuotykis slenkant ašt­ria neapibrėžtumo valdomo pasaulio briauna. Bet kas mus laiko ant šių gyvybės skustuvo ašmenų? Dvasios stiprybė? Prigimties plastiškumas? Baimė? Skausmas?

Aneta Anra, rašydama apie XX a. vidurio moralinį lūžį, kartoja: „...pasaulis galėtų būti toks gražus.“ Ir lyg pati sau prieštaraudama kiekviename puslapyje kalba apie to gyvenimo grožį. Tą grožį, kuris visada atsiskleidžia per detales, jausmus. Grožį, kuris išgrynina vėliavos spalvas po to, kai ja suteptą veidą nusivalo menininkas. Ir grožį, kuris miesto viduryje žaižaruoja į upę žiūrinčio vamzdžio rūdyse.

Kad ir kokia svarbi ar net išskirtinė būtų siužeto linija, savaime ji meno nekuria. Rašydamas apie tremtis, Holokaustą, lagerius ar naštas sielų, kurias brandina gulagai, raides dėliojantis žmogus netampa rašytoju. Pasakotojas įžengia į meno lauką, kai jo vaizduotės svarstyklės diržingą tikrovę atsveria gyvenimo trapumu. Anetai Anrai tai pavyko. Jos knygos veikėjos – realios, šalia mūsų vaikščiojančios moterys, ramiai dėstančios tikras savo gyvenimų patirtis. 99 metų Dita keliauja, mąsto ir gardžiuojasi trapiais pyragaičiais. 90-metė Hana sklandžiai ir nuosekliai dėsto savo vaikystės istoriją. Daugiau nei perpus už veikėjas jaunesnė knygos autorė ieško jų stip­rybės šaltinio. O į pasakojimą vis įsiterpiantys mažieji autorės sūneliai klausinėja ir žaidžia.

Gyvenimas ir yra klausimas bei žaidimas. Neretai tai blogiui ir kančiai aistringai išrėktas: „Kodėl?“ O kartais tiesiog slėpynės ieškant savęs. 

 

Dita: moteriškumo dovana

Darbo lageryje netoli Štuthofo eidama kasti apkasų Dita puošėsi skarele. Ta skarelė įsiskverbė į jos sielą, veržė galvą, laikė juodus varnėno plunksnų spalvos plaukus.

Skaros gelbėjo ir tada, kai žvilgsnis atsiremdavo į baimę: „Kitą kartą ėjau Žaliakalnyje Aukštaičių gatve, užsidengusi skara geltoną žvaigždę, nes jei pagaus su žvaigžde – viskas. Plaukai tamsūs uždengti. (...) Pro atvirą langą matau savo mergaičių gimnazijos auklėtoją, pribėgu, pašaukiu, o ji: aš jūsų nepažįstu, ir uždarė langą“ (p. 118).

Ilgainiui galvos apdangalas sugėrė visus Visatos potėpius, ir, kai kalines išvydusios kaimo bobos rėkdavo, kad Ditos siela juoda, ji žinojo, kad iš tiesų siela marga it ta skarelė: „...štai tokia spalvota su baltais žirniais, ir kiekvienas žirnis sutalpina planetas, galaktikas, šviesmečius, kosmines dulkes ir ūką“ (p. 129). Skaros ir skarelės įrėmindavo savastį, atribodavo nuo klampaus tikrovės rūko. Ir kai kiekvieną naktį prieš užmigdama Dita kartodavo: „Dieve, apsaugok nuo Hit­lerio ir nuo moterų“ (p. 27), skarelės raštų nuspalvinta vaizduotė neleido pasiduoti. „Moterys yra pavydžios, piktos būtybės – su mažomis išimtimis. Net koncentracijos stovykloje jos man pavydėjo“ (p. 27), – samprotavo Dita, kurdama asmeninį išgyvenimo mitą.

Iki skarelių buvo meilė ir Julius. „Dabar kovo 27-ąją švenčia Teatro dieną, tiesa? – stabteli Ditos mintys. – Tą dieną nužudė Julių“ (p. 19). Didžiosios Ditos gyvenimo meilės nenuplovė nei neištikimybės skausmas, nei kapo duobėje įstrigę tūkstantmečiai.

Suvaldyta moteriškumo galia leidžia išvysti detales, dengiančias esmę. „Esesininkams reikėjo muzikos“, – prisimena Dita. Ir apibendrina: „Jiems patiko žudyti su muzika, lyriškai nusiteikus“ (p. 105). 

Klajodama kančios ir nuostabos erdvėse Ditos atmintis distiliuoja patirtis išgrynindama moteriškumo stip­rybę. Priimdama šią savo dimensiją Dita transformuoja ir rašytojos tikėjimą. Atsakydama į veikėjos prašymą nebekviesti prisiminimų ir nebeliesti karo temos, rašytoja tik atsidūsta, argi Julius – tai karas? Mirtis, siaubas ir meilė vėl atgula laiko svarstyklėse išgrynindami meno esmę – nuolat ieškoti ir nerasti.

 

Hana: atsakomybės pažadas

Hanai buvo aštuoneri, kai mama ją su metais jaunesniu broliuku, dviem dobermanais ir dviem lagaminais vieną ankstų pavasario rytą atvežė atostogų iš Varšuvos į Vilnių. Aštuoneri Hanai sukako 1939-aisiais, tad galiausiai atostogos pas babcią išsitęsė į visą gyvenimą.

Visam gyvenimui Hanos galvoje išliko karo kvapas bei skonis. Kvepėjo karas karbidu, kurį reikėjo įdėti į spingsules, įpilti vandens ir pasigaminusias dujas uždegti. Jo skonis gomuryje užsikonservavo grikių nata – babcios grikių miltų blynai ir mamos grikių kruopų apkepas buvo Hanos vaikystės dalis.

Vis dėlto tikrasis karo veidas mažiems vaikams atsivėrė, kai pasodinusi prie stalo mama įpylė arbatos ir pradėjo kalbėti. Hanos galvoje išliko trumpi, bet sunkūs sakiniai. „Vokiečiai skriaudžia žydus. Naikina. Žudo. Karas pasibaigs, gyvenimas tęsis, o kiek žmonių nebebus gyvų. Mes galime jiems padėti. Išsaugoti“ (p. 172). Mama paaiškino ir tai, jog padėti reiškia prisiimti galimos tragiškos baigties naštą: „...tik žinokite: mus gali sušaudyti. Gali sudeginti mūsų namus. Nepasigailės“ (p. 172). Ir tada vaikai išgirdo klausimą, nulėmusį visus kitus jų gyvenimo moralinius pasirinkimus. „Ar sutinkate, kad pas mus apsigyventų maža mergaitė ir liktų čia iki karo pabaigos?“ (p. 172)

Vaikiškos mąstymo ribos neleido įsitvirtinti baimei. Mergaitę reikia gelbėti, nes „nejaugi taip va ateis ir sudegins?“ (p. 172) Žydų gelbėjimo patirtis suformavo Hanos charakterį ir padėjo stoiškai priimti „laimę po karo“, sutrauktą į banalią išlikimo formulę.

Vis dėlto anapus išsaugotos vilties ir riksmo, kad likau gyva, slypėjo neleidžiantis paslysti kelias.

 

Aneta: išlikimo metafizika

Bandydama sugriebti knygos veikėjų savastis rašytoja žengia dar vieną drąsų žingsnį. Ji pati tampa personaže ir pasirodo kaip ta, kuri, pasiremdama intuicija, interpretacija bei asmeniniu vertinimu, bando peržengti savo pačios ribas, įveikti baimes, kurias visada dovanoja laikas, meilė ir motinystė.

Netikėtai šmėstelėjęs prisiminimas apie rašytojo Vasilijaus Grosmano mamą atveria dar vienas pažinimo duris. Ji, iki karo dirbusi akių gydytoja ir matydavusi žmonių akyse kataraktas ir glaukomas, gete žvelgia į žmonių akis tam, kad išvystų jų sielas.

Taip vaizduotė dar kartą peržengia žmogiškosios regos ribas, o ieškant atsako, ką kitas galėtų išvysti tavo sieloje, rašytoją priverčia savęs paklausti, o kaip pasielgtų Hanos vietoje. „Ar pasakyčiau mamai: žinoma, paslėpkime vaikus, nesvarbu, kas mums atsitiks. Ar būčiau vaikas, tyliai tūnantis svetimo namo nuolat užrakintame kambaryje?“ (p.187)

Atsakymas priverčia susigūžti dėl savo paties netobulumo ir vaizduotės pagimdyto siaubo. Kita vertus, šie knygoje įkyriai klaidžiojantys klausimai ir atsakas į juos Anetai padeda įveikti kiekvieno mūsų gyvenimus lydinčią vaikystės nekaltybę. „Argi gali taip būti, kad vieni žmonės vinimis kala kitus žmones prie kryžiaus? Nepatikėjau, žmonės negalėtų taip elgtis. Buvau šešerių su puse“ (p. 114).

Rašytoja prisimena banalią tiesą, jog žmogus išsilaisvina tada, kai iš jo viskas atimama. Ši buvusio gulago kalinio frazė vis dėlto pakimba ore, kai atsidūstama: „Norėčiau būti paukšteliu ir išskristi“ (p. 138). Aneta apibendrina – tai man baisiausias posakis.

 

Epilogas

Atverdama pasakojimą, įvardijamą kaip dokumentinė apysaka, autorė cituoja Harry Mulischą: „...vaizduotė nepajėgi varžytis su tikrove, tikrovė parbloškia vaizduotę aukštielninką ir juokiasi net susirietusi“ (p. 5). Ši mintis autorei tiek svarbi, kad knygos pabaigoje ji ir vėl kartoja: „Vaizduotė nepajėgi varžytis su tikrove“ (p. 225). Niekai. Tik vaizduotė gimdo tikrovę. Tik vaizduotė maitina ir grožio, ir neapykantos šaltinius. Tik vaizduotė išlaiko mūsų, kaip moralinių esybių, tikrąją ašį. Vaizduotė sukuria mus ir mūsų gyvenimus. Ji sukuria grožį. Dita, Hana, Aneta yra to grožio liudytojos. Stipriausia knygos linija ir yra tas vaizduotės žaismas, nė sekundei nepaleidžiantis nei autorės minties, nei jos knygos herojų gyvenimų.

Anapus to trūkčiojančio pasakojimo iškyla dar viena gyvenimo linija. Knyga vėl ir vėl įkyriai beldžia klausimą: o kas atneša karus, žudynes, lagerius ir gulagus? Gyvenimą sunaikina tikrumo monstras, visad lydintis fašizmą ir bet kokį fundamentalizmą. Kiekvienas, kuris sakosi žinąs, nubraukia netikrumą, sunaikina vaizduotę ir galiausiai atveria pragaro vartus. Kai neabejojame, savinamės dievų dovanas. Ir tada vėl ir vėl atsiveria aušvicai ir paneriai. Ir jau nesvarbu, kas kalba – religinis veikėjas, politikas, mokslininkas ar tiesiog kažkas, kukliai save įvardijantis tautos balsu.

Pasaulio grožis atsiskleidžia per jo randus ir įtrūkius. Per netobulumą. Moralinė begalybė įsišaknija mūsų pasitikėjime vaizduote, atsakomybėje bei gebėjime priimti savo žmogiškas ribas. Anetos Anros naujoji knyga tai dar kartą liudija pačia skaidriausia forma.

 

Aneta Anra. „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“. – V.: „Odilė“, 2021.