2021 m. vasarą per Prancūziją nuvilnijo didžiausia pastarųjų dešimtmečių literatūrinė sensacija – buvo atrasti rašytojo Louis-Ferdinand’o Celine’o (1894–1961, tikroji pavardė Destouches’as) anksčiau neskelbti rankraščiai. Tai romanai „Karas“ („Guerre“, į lietuvių kalbą išvertė Stasė Banionytė-Gervienė, išleido „Kitos knygos“), „Londonas“ („Londres“), romanas viduramžių tematika „Karaliaus Krogoldo valia“ („La Volonté du Roi Krogold“) ir 450 p. rankraštis, turintis papildyti jau išleistą maždaug 60 puslapių tekstą „Patrankų mėsa“ („Casse-pipe“). Pernai Prancūzijoje išleistas „Karas“ sukėlė daugybę klausimų, į kuriuos kultūros puslapiui AOC atsakymų ieškoti ėmėsi istorikė Odile Roynette.

 

 

Ar 2022 m. gegužės 5 d. išleistas Louis-Ferdinand’o Céline’o romanas „Karas“ yra literatūrinis įvykis? Kad ir kaip ten būtų, kyla daugybė klausimų, į kuriuos šis leidimas atsakymų nepateikia. Apie pirmąjį klausimą, susijusį su romano istorija, viename laiškų užsimena pats autorius. Nutrūkus santykiams su Elisabeth Craig iš Čikagos, 1934 m. liepos 14 d. L.-F. Céline’as rašė: „Nuspręsta – po metų pasirodys pirmoji mano knyga pavadinimu „Vaikystė – karas – Londonas“.“ Tačiau jau liepos 23 d. greičiausiai suvokęs savo sumanymo mastą nusprendė kūrinį rašyti kaip trilogiją. Pirmąjį vaikystei skirtą tomą „Mirtis išsimokėtinai“ („Mort à crédit“) išleido Robert’as Denoëlis, griežtai laikydamasis autoriaus nustatytų sąlygų: „Kitaip „Mirties išsimokėtinai“ nebus išvis“. Nuo 1934 m. vasaros L.-F. Céline’as buvo visiškai pasinėręs į 1936 m. vasarą pasirodžiusios knygos „Mirtis išsimokėtinai“ rašymą, taigi mūsų aptariamas romanas tikriausiai buvo parašytas anksčiau. Veikiausiai tai, ką leidėjai pavadino „Karu“, buvo niekada neredaguotas pirminis juodraštis. 

Klausimų kelia pirmojo rankraščio puslapio, pažymėto numeriu 10, viršuje esanti frazė „Ne visai“ – šia fraze L.-F. Céline’as pradeda kūrinį. Spausdintame leidinyje jos nebeliko. Kodėl? Gal vertėjo gerbti autoriaus pasirinkimą romaną pradėti būtent taip ir paaiškinti šią frazę, mėginti ją suprasti, o ne be skrupulų išmesti?

L.-F. Céline’as, tapęs viena svarbiausių figūrų tarp plunksnos brolių antisemitų, „Karo“ rankraštį paliko Paryžiuje Girardon gatvėje esančiame savo bute, kai 1944 m. bijodamas Rezistencijos represijų pabėgo iš Prancūzijos. Bėgdamas paliko ir kitus rankraščius – „Gallimard“ leidyklos 2022 m. rudenį išleistą „Londoną“ ir „Karaliaus Krogoldo valią“, taip pat užbaigtą romano „Patrankų mėsa“ („Casse-pipe“) versiją, kuri turėtų pasirodyti 2023 metais. 

Visi šie rankraščiai buvo išgelbėti, o ne pavogti kaip „Karo“ pratarmėje vis dar tvirtina autorių teisių turėtojas advokatas François Gibault’as. Rankraščiai buvo saugomi ir galiausiai perduoti žurnalistui Jeanui-Pierre’ui Thibaudat, kurio vardas neminimas nei pratarmėje, nei romano komentare. 

J.-P. Thibaudat, atsižvelgdamas į rankraščius jam patikėjusio šaltinio pageidavimą, paslaptį išlaikė iki pat 2019 m. pabaigos, kai mirė L.-F. Céline’o našlė ir paveldėtoja Lucette Destouches, nes siekė užkirsti kelią galimam komerciniam kūrinių panaudojimui. Netrukus sužinosime daugiau apie tikrąją šių rankraščių istoriją nuo Prancūzijos išvadavimo iki šių dienų. O kol kas norėtume pabrėžti galybę ir grožį paradokso, kuriuo ši istorija paremta: žmonės, kurių rašytojas taip neapkentė, puikiai suprato L.-F. Céline’o rankraščių istorinę vertę ir, užuot įvykdę inkvizicinį teismą ir sudeginę kūrinius ant laužo, nusprendė juos apsaugoti nuo sunaikinimo. 

 

Grįžimas į karo lauką?

 

Literatūrinio pasaulio pripažinimo L.-F. Céline’as sulaukė, kai 1932 m. rudenį buvo išleistas romanas „Kelionė į nakties pakraštį“ (į lietuvių k. išvertė Pranas Bieliauskas, 2002). Kūrinyje, kiek primenančiame pikareskinius romanus, įtaigiai piešiamas to meto visuomenės paveikslas, regimas pasakotojo Ferdinando akimis – savo kelią jis pradėjo didžiuosiuose Paryžiaus bulvaruose, o baigė skurdžiame priemiesčio rajone prieš tai padaręs nemažą lankstą pro Flandriją, Afriką ir Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmajam pasauliniam karui, kurį Ferdinandas vadina siaubingu sumanymu, skirta romano pradžia pelnė beveik absoliutų kritikų ir skaitytojų prielankumą – 4 dešimtmečio pradžioje jie visi laukė literatūrinės raiškos, atliepiančios visuomenę persmelkusį pasišlykštėjimą karu ir milžinišką troškimą išlaikyti trapią taiką.

Literatūriniai ir istoriniai tyrimai atskleidė, kad būtent dėl šio konteksto L.-F. Céline’as pateko į didžiųjų rašytojų panteoną. Pagaliau atsirado autorius, sugebėjęs parodyti tikrąjį didžiųjų skerdynių veidą, perteikti nuo 1914 m. Prancūzijos visuomenę nepaliaujamai slegiančią trauminę patirtį. Be to, L.-F. Céline’as buvo kare sužeistas ir medaliu bei Karo kryžiumi apdovanotas veteranas – visa tai paminėta „Kelionės į nakties pakraštį“ įžangoje. 

Jeanui-Nortonui Cru išleidus „Liudininkus“ („Té­moins“, 1929) įsigalėjo nuostata, kad tik dalyvavę kare gali teisingai kalbėti apie karą. Tad kare suluošintas L.-F. Céline’as a priori užėmė itin palankią padėtį, leidusią nutildyti dalies kritikų purkštavimą dėl šiurkštaus stiliaus, žargono ir pykčio kupinos kalbos, kuria rašytojas atnaujino literatūrą. 

Kaip ir visoje savo kūryboje, „Kelionėje į nakties pakraštį“ L.-F. Céline’as remiasi į literatūrinę fikciją transformuota asmenine patirtimi. Vertėtų tai panagrinėti kiek išsamiau, nes paratekste su pasimėgavimu perpasakojamos ir įtvirtinamos paties L.-F. Céline’o išgalvotos legendos, kuriomis jis nevengė naudotis įvairiausiais tikslais, ypač po 1944 m., kai dėl kaltinimų išdavyste ir kolaboravimu tapo labai paranku mojuoti bekompromisio patriotizmo vėliava.

Į karą pašauktas 1914 m. rugpjūčio pradžioje, 1914 m. spalio 25 d. Ypreso mūšio lauke netoli Poelkapelės seržantas Destouche’as buvo pašautas į dešinę ranką. Atkreipkime dėmesį, kad ši seržanto trauma – vienintelė iki šiol patvirtinta, nors vėliau rašytojas aiškino, kad migrena, ūžimas ir spengimas ausyse, kuriais skundėsi visą gyvenimą, yra būtent šio įvykio metu gauto galvos sutrenkimo padarinys. 

Kulką Hazenbruko ligoninėje ištraukė gydytojas Gabrielis Sénellart’as. Lapkričio pabaigoje Destouches’as buvo perkeltas į Val de Grasą. Po to Paulio Brousse’s ligoninėje Vilžiuife mieste jį operavo vienas geriausių Paryžiaus chirurgų Antoninas Gosset, kad sumažintų radialinį rankos paralyžių. 

Seržantas buvo išsiųstas gydytis, o 1915 m. gegužę paskirtas į Prancūzijos konsulato Londone pasų tarnybą, kol galiausiai gruodį sulaukė reformos, dėl kurios visam laikui išvengė pavojaus. Kareivio Destou­che’o karas buvo baigtas, tačiau žymės, kurias paliko susidūrimas su smurtu, masinėmis mirtimis ir sužalojimais, jo niekada neapleido ir tapo būsimų kūrinių pagrindu. 

„Kelionėje į nakties pakraštį“ L.-F. Céline’as pasakojimą nutraukia būtent tada, kai Ferdinandas sužeidžiamas, nes „paskui atsitiko tiek dalykų, tiek daug dalykų atsitiko, kad dabar nelengva apie juos papasakoti: dabarnykščiai žmonės nesuprastų“ („Kelionė į nakties pakraštį“, p. 47). Ar 1934 m. pasakoti tapo lengviau? Nežinia, tačiau „Karo“ pradžioje pats rašytojas atskleidžia, kad po „Kelionės į nakties pakraštį“ šioje srityje įgijo tam tikros kompetencijos: „Aš išmokau muzikuoti, miegoti, atleisti ir, kaip patys matote, kurti grožinę literatūrą su siaubo guriniais, išplėštais iš niekad nesibaigiančio triukšmo“ (p. 27).

Pirmuose romano puslapiuose skaitytojas nukeliamas į kovos lauką. Ferdinandas guli ant žemės sužeistas į ranką ir su kulka pakaušyje: „Visa kairė ausis buvo krauju priskretusi prie žemės, burna irgi“ (p. 25). Tačiau iš tiesų šis kovos laukas yra įsivaizduotas, jis pasitelkiamas kaip meninė priemonė nusakyti idėjai, pristatytai dar „Kelionėje į nakties pakraštį“, – ši idėja skelbia, kad vykstant karui žmogus sunaikinamas. Karas užvaldo žmogų, jį persmelkia ir sužlugdo. Autorius Ferdinando lūpomis sako, kad nuo šiol „jis uždarytas mano galvoje“ (p. 25). 

 

Sukeisti vaidmenys, suskaidytas laikas

 

Peržengus šią ribą – jokio atokvėpio nugalėtai žmonijai. „Kare“ matome kaip tai, kas lieka iš žmogaus, svyruoja, svirduliuoja, griūva, vemia, o, svarbiausia, žmogui, kaip ir Ferdinandui, „nebestovi“. Pasak rašytojo, karas lėmė kario-vyro mito, pagrįsto, kaip teigia istorikai, sąsaja tarp vyriškumo ir gebėjimo kariauti, žlugimą. 

„Karo“ scenas, kuriose Ferdinandas užsiima vojerizmu siekdamas patirti malonumą stebėdamas kitus žmones, vertėtų sieti su tuo, ką L.-F. Céline’as rašė dar 1924 m. medicinos mokslų žurnale „La Presse Médicale“ išspausdintoje medicinos disertacijos santraukoje, skirtoje vengrų kilmės akušeriui chirurgui Philippe’ui Ignace’ui Semmelweisui: „Kartu su [brutalumu] neabejotinai baigsis ir [vyrų] viršenybė tvarkant pasaulio reikalus, kurių, tiesą sakant, jie jau nebekontroliuoja. Nuožmūs praeities laikai, karo laikai yra itin trapūs, kaip ir visi kiti vyriški dalykai. Vyriškumas sudarė mūsų visuomenės pagrindą tol, kol žygdarbiams atlikti užteko fizinės jėgos, kol raumenys buvo galios įrankis. Tačiau šiandien fizinė jėga mažai bereiškia, o rytoj visai nieko nebereikš.“ 

Taigi, anot L.-F. Céline’o, vyriškiems laikams atėjo galas. Jo kūriniuose dabarties moterys yra galingos, t. y. ištvirkusios ir sadistiškos kaip slaugytoja Lespinasse, kuri savo pacientus masturbuoja, kankina šlapimo kateteriu ir mielai išnaudotų net po mirties. „Darbininkė“ prostitutė Andželė taip pat apverčia galios santykį sumenkindama savo vyrą ir sutenerį Beberą, Ferdinando lovos kaimyną, kuris tam tikrais bruožais primena seržantą Albert’ą Miloną – L.-F. Céline’o draugą, su kuriuo šis per karą gydėsi Val de Grase.

L.-F. Céline’as pasaulio po karo paveikslą piešia kaip košmarišką visatą, kurioje žmones tarsi marionetes už virvelių tampo jų traumos. Dėl karo, anot jo, laiko tėkmė įtrūko – atsiskyrė du pasauliai, dvi nebesuderinamos laiko juostos. Ferdinando lūpomis jis teigia, kad yra „praeities gabalas, jau mėginantis – aš tai gerai prisimenu – įsikabinti į dabartį, bet negalintis, o paskui staiga ateitis, bauginanti mane užvis labiau“ (p. 30).

Likusieji praeityje – civiliai, apsaugoti nuo mūšių karo lauke, – vis dar įsikibę savo mažų rūpesčių ir kasdienio gyvenimo. Ferdinando tėvams tenka pagrindinis vaidmuo šiame pasakotoją supančių idiotų ratelyje. Nuolanki, vergiškai pareigai atsidavusi motina ir visada savo teisumu įsitikinęs tėvas.

Akivaizdu, kad atotrūkis tarp dviejų pasaulių yra vienas iš esminių „Karo“ momentų. L.-F. Céline’as tokį nesusikalbėjimą parodo aprašydamas Ferdinando tėvo kalbą: „Tėvas siuntė puikius laiškus, rašytus puikiu stiliumi“ (p. 52). Ir po kelių eilučių priduria: „Kad ir kur būčiau buvęs, dvėsdamas ir iškeliaudamas į aną pasaulį, būčiau norėjęs mano skonį labiau atitinkančios, gyvesnės muzikos. Visoje šitoje bjaurastyje žiauriausia buvo tai, kad man nepatiko tėvo sakinių muzika“ (p. 52).

Taigi „Karas“ suteikia mums galimybę bent kiek priartėti prie pasaulėjautos, lėmusios L.-F. Céline’o kūrybą tarp „Kelionės į nakties pakraštį“ ir „Mirties išsimokėtinai“. Tačiau jei „Kelionė“ yra tam tikra destrukcijos studija, tai nuo „Karo“ prasideda gerokai labiau politizuota kūrybinė programa. 

 

Kūryba, įkvėpta agonijos

 

Po karo lauke patirtų traumų į gyvenimą sugrįžęs pasakotojas trokšta ne tik dezertyruoti (šį troškimą jau girdėjome „Kelionėje“), bet ir atkeršyti tiems, kurie, jo manymu, atsakingi arba kuriems šis pragaras buvo naudingas. Atsižvelgdami į 1933–1934 m. stipriai išaugusį antiparlamentarizmą ir paties L.-F. Céline’o pažiūras (1934 m. vasario 6 d. dalyvavo Paryžiaus demonstracijose), negalime nepastebėti aliuzijos į parlamentinę demokratiją, kurią apimtas haliucinacijų Fernandas regi taip: „...tėvas pasikvietė įtakingų ir turtingų svečių, parlamentarų, ir jie pas jį prisilakė iki žemės graibymo“ (p. 37). 

Žinoma, L.-F. Céline’o keršto strėlės nutaikomos ir į kariuomenę. Ji sumenkinama iki represinio aparato – karo tarybos ir jos biurokratinių funkcijų. Šiuo atžvilgiu svarbi scena, kuria motyvuojamas pasakotojo apdovanojimas kariniu medaliu – ji leidžia rašytojui pasmerkti visą diskursą, susijusį su karininkų žygdarbių pripažinimu ir nepalikti abejonės, kad patys apdovanotieji elgėsi dviprasmiškai. 

Todėl gana nemaloniai nuteikia „Karo“ leidime padaryta klaida nurodant datą, kai L.-F. Destouche’as buvo sužeistas: teigiama, kad tai įvyko 1914 m. spalio 27 d., nors tikroji įvykio diena yra 25-oji. Iš tikrųjų dvi dienos skiria sužeidimo datą nuo tos, kuri buvo nurodyta karinės institucijos parengtuose dokumentuose.

Moterys taip pat tampa keršto taikiniais. Jos netenka savo galių ir yra sumenkinamos iki objektų, kuriais, vos tik atgaus jėgas, vyrai galės pasinaudoti tenkindami savo keršto troškimus. 

Todėl verta atkreipti dėmesį į itin žiaurią vojerizmo sceną romano pabaigoje, kai prostitutės Anželės klientas škotas moterį užpuola, o Ferdinandas šį reginį stebi pasislėpęs spintoje: „Štai kur vyras, nesidulkinęs ištisus mėnesius! Op op! Jis dar kurį laiką su ja šuoliavo. Jinai mėgino jį nustumti ir surikti. Jis dusino ją savo burna. Pagaliau jis dar kartą patyrė stiprų, brutalų malonumo antplūdį, aimanuodamas, įtempęs kojas, lyg jam kas iš visų jėgų būtų smeigęs į šiknaskylę. Pamaniau, kad ją pribaigs, – toks galingas buvo orgazmas“ (p. 117). Štai kaip smagiai L.-F. Céline’as aprašo išprievartavimą.

Galiausiai rašytojas išsilieja ir ant svetimšalių. Kartais jie vaizduojami kaip bejėgiai, o kartais kaip grėsmingi, su baltaodėmis savo instinktus tenkinantys (ar bent siekiantys tenkinti) subjektai. „...tegul jos negrai ten dulkina ją per šikną“ (p. 85), – atsidūsta suteneris Beberas susierzinęs, kad Anželė dažnai pas juos lankosi. Ir dar priduria: „Tie užsieniai ją gadina“ (p. 76).

Tarp sužeistųjų yra ir karių, atvykusių iš kolonijų – „bikotų“, „sidų“, – visi jie laikomi idiotų ir mižnių krūva, greitai sugrįšiančia į „didžiulę idiotų mėsmalę“, t. y. į frontą. Ksenofobinį ir rasistinį diskursą būtų galima laikyti fikcijos dalimi, jei jis neapibrėžtų ir neįtvirtintų atskirties tų, kuriuos karas prieš jų pačių valią atvedė į Europos žemyną, ir jei nebūtų akivaizdu, jog L.-F. Céline’as šiuos žmones vertina kaip vieną iš pokario laikotarpio grėsmių.

Romano pabaigoje suprantame, jog pasakotojas neliks amžiams pasmerktas. Jis, visai kaip rašytojas, pabėga į Angliją, nes „Londone karo nebuvo“. Pasakotojas išsigelbėja, o romano skaitytojas lieka klajoti po apleistą pasaulį. 

Skaitant „Karą“ šiandien didžiausią diskomfortą neabejotinai kelia gerokai didesnis nei „Kelionės į nakties pakraštį“ užmojis iš skaitytojo atimti bet kokią viltį. Tekstas virsta pamfletu ir net juodraštinis jo variantas yra akivaizdus žingsnis besiformuojančio radikalizmo link. Ką gi, atgal į naktį.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Kristina Korsakaitė

 

 

 

Odile Roynette – istorikė, dėsto šiuolaikinę istoriją Burgundijos-Franš Kontė universitete. Domisi karo ir lyties tematika XIX–XX amžiais.