Barselonos savivaldybė įsigis „Antic Teatre“ patalpas kaip erdvę naujai kūrybinei veiklai

 

 

Prieš kelias dienas buvau susitikęs su keliomis draugėmis. „Kaip seniai nesimatėm“, „kokie mes visi užsiėmę“, „kaip gerai atrodai“ ir taip toliau. Mes susitikome teatro „Antic“ kiemelyje, kur maloniai praleidome keletą valandų. Vien tai, kad šis rojaus kampelis mieste gyvuoja, jau yra gera žinia. Kaip ir tai, kad mūsų alus, bulvių traškučiai ar alyvuogės ir toliau finansuoja „Antic“ projektą. Praeitą pirmadienį Barselonos savivaldybė pranešė, kad vyriausybės komisija patvirtino ekonominę dotaciją šiai erdvei įsigyti, tačiau turi būti „užtikrintas jos viešasis naudojimas ir kultūrinė funkcija Sant Pero, Santa Katerinos bei Riberos kvartaluose“. Mes jau žinojome – Barselonos merė Ada Colau mums apie tai paskelbė tame pačiame teatre prieš dvejus metus vykusioje spaudos konferencijoje. Ir štai pažadas išsipildė. 

 

 

 

 Alessia Bombacci nuotr.

 

Miesto savivaldybės polinkis pirkti teatrus („Tarantana“, „Parallel 62“, „Teatre Arnau“, „Capitol“...) yra tvirtas ir ryžtingas. Tačiau teatras „Principal“, pats seniausias Barselonoje, ir toliau merdėja Ramblos gatvės gale. „Antic“ atveju aiškus vienas dalykas: čia svarbiausia išsaugoti ne statinį, o jo turinį. Pastatas, kuriame įsikūręs teatras (Verdaguero i Callíso gatvė Nr. 12, visai šalia Katalonų muzikos rūmų), yra pripažintas kaip vietinis kultūros objektas, todėl jo negalima nugriauti – vietoj jo negali išdygti viešbutis ar studentų bendrabutis. Be to, pastaraisiais metais Barselonos savivaldybė ne kartą investavo į šio pastato saugumą ir prieinamumą. Ir tai yra puiku. 

Bet dabar kyla grėsmė, kad „Antic“ taps dar viena vieta, kur vyks stendapo pasirodymai, o jo dieviškame kiemelyje bus patiekiami stilingi kokteiliai už 12 eurų. Džiazo koncertai, nedideli flamenko šou, tarptautiniai didžėjai... Skamba pažįstamai? Teatro „Antic“ vertė, unikalumas ir savitumas slypi jo idėjoje ir turinyje: nuo 2003 m. jis buvo (ir tebėra) viena iš nedaugelio (jei ne vienintelė) mūsų šiuolaikinės sceninės kūrybos būstinių. Pavyzdžiui, prisimenu 2010 m. čia filmuotą pokalbį, kai šokio trupė „Veronal“ debiutavo parodžiusi spektaklį „Maryland“. Dar labai jauni Marcosas Morau, Lorena Nogal, Pablo Gisbertas ir Tanya Beyeler kalba apie spektaklį rimtai ir aistringai, čia prasidėjo jų karjera. Sumedžiokite juos dabar – jie europinės žvaigždės.

 

 Alessia Bombacci nuotr.

 

Jei nebūtų buvę „Antic“ erdvės, tokie menininkai ir kolektyvai kaip „El Conde de Torrefiel“, Pere’as Faura, „AzkonaToliza“, Jorge’as Dutoras ir Guillemas Mont de Palolas, „Los detectives“ ar „Las Huecas“ – čia paminėjau tik kai kuriuos vardus – niekada nebūtų turėję progos pristatyti savo kūrybą. Salė, kurioje kiekvieną mėnesį pasirodo Rogeris Pelàezas, negali virsti į flamenko tablao turistams. (Nebent teatras nuspręstų priimi R. Pelàezą kaip reziduojantį atlikėją.) „Kaimynų meninis projektas“ irgi negali būti perkeltas į kitą vietą: „Antic“ kaimynės gyvena – tikrąja šių žodžių prasme – už poros žingsnių. Kaimynė Aurora Roig mato pastatą iš savo balkono. Teatre buvo rengiamos svarbios kultūros ir piliečių parlamento asamblėjos, švenčiamos Naujųjų Metų sutiktuvės, nacionalinės Šv. Jurgio dienos, vyko visokio pobūdžio linksmybės. Semolina Tomic, „Antic“ įkūrėja ir direktorė, surengė grietinėlės tortų mūšį teatro dvidešimties metų jubiliejaus proga. Idėja Barselonos kultūros įstaigų vadovams: atviras kvietimas žmonėms mesti tortą jums į veidą. Manau, kad prie kai kurių iš jūsų kabinetų durų nusidriektų eilės. 

Iš tiesų, jei viskas vyktų, kaip turėtų, reikėtų skelbti viešą konkursą ir... telaimi geriausias. Kaip visada nutinka tokiuose konkursuose... Bet būtų visiškai nesuprantama, jei mes išgelbėtume teatrą kaip pastatą, o ne kaip turinį. Ši erdvė turi tapti Kūrybos fabriku, Kultūros namais arba Menų spaustuve – vadinkite kaip norite, – kur ir toliau būtų puoselėjama šiuolaikinė kūryba. Priešingu atveju visų šių dešimtmečių kova bus nuėjusi vėjais. Mes atidžiai stebėsime, ką darys savivaldybės Kultūros skyriaus vadovas Xavieras Marcé ir jo komanda. Nukreipsime savo dėmesį ir susitelksime ten, kur reikės. Kūrybinių industrijų pasaulyje, kuriame žiūrovai traktuojami kaip vartotojai, reikia gelbėti pastatų sielas. Plytos čia visai nesvarbios.

 

Iš katalonų kalbos vertė Kristina Nastopkaitė 

Publikuota „Núvol“, 2025 m. birželio 4 d.