Louise Glück. Ištikimybės mitas

x Nobelio literatūros premijos laureatė Louise Glück

 

Louise Glück. Ištikimybes mitas
Louise Glück. © Nobel Media. Ill. Niklas Elmehed.

 

Ištikimybės mitas

 

Kai Hadas nusprendė mylįs tą mergaitę,

jis sukūrė jai žemės dublikatą,

viskas ten buvo taip pat, iki pievos menkiausios,

tik dar lova pridėta.

 

Viskas taip pat, net ir saulės šviesa,

nes būtų sunku merginai

taip greit iš šviesos skaidrios aklinoje tamsoje atsidurti.

 

Palaipsniui, manė jis, atskleisiu jai naktį,

iš pradžių – virpančių lapų šešėliai.

Tada mėnulis. Žvaigždės. Vėliau – nei žvaigždžių,

nei mėnulio.

Tegul Persefonė pamažu pripranta.

Galiausiai jai tamsa ims teikti paguodą.

 

Žemės kopija,

tik tiek, kad ten dar buvo meilė.

Argi ne visi trokšta meilės?

 

Jis laukė daugybę metų,

kūrė pasaulį, stebėjo

Persefonę pievoje.

Persefonę – uodėją, ragautoją.

Jei turi apetitą vienam, manė jis,

turi jį viskam.

 

Argi ne kiekvienas nori naktį pajusti

mylimą kūną, kompasą, kelrodę žvaigždę,

girdėti tykų alsavimą, sakantį:

 

esu gyva, nes tuomet ir tu

esi gyvas, nes, kai girdi mane,

esi greta, su manimi. Nes, kai pajuda vienas,

pajuda ir kitas, –

 

Štai ką jis jautė, tamsos viešpats,

žvelgdamas į pasaulį,

sukurtą Persefonei. Ir jam neatėjo į galvą,

kad čia daugiau nebus ko uosti,

ir tikrai nebus ko ragauti.

 

Kaltė? Siaubas? Meilės baimė?

Šių dalykų jis nė neįsivaizdavo.

Kaip ir kiekvienas įsimylėjėlis.

 

Jis svajoja, svarsto, kaip pavadinti šią vietą.

Iš pradžių pamano: Naujasis Pragaras. Tada: Sodas.

Galiausiai nusprendžia pavadinti

Persefonės mergyste.

 

Švelni šviesa skleidžias virš lygios pievos

už lovos. Jis apkabina ją.

Jis nori ištarti: Myliu tave, niekas tavęs neįskaudins,

 

Bet pamano taip pameluosiąs ir sako galiausiai:

Esi mirusi, niekas tavęs neįskaudins,

jam tai atrodo daug žadanti, nuoširdesnė pradžia.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

 

Louise Elisabeth Glück – viena žinomiausių Amerikos poečių, 14 poezijos rinkinių ir poros esė rinkinių apie poeziją autorė, laimėjusi daugybę svarbių literatūrinių apdovanojimų, įskaitant Nacionalinį humanitarinių mokslų medalį, Pulitzerio premiją, Nacionalinę knygos premiją, Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą ir daugelį kitų. 2003–2004 m. L. E. Glück buvo paskelbta JAV poete laureate. Šių metų Nobelio premija poetei skirta „už jos su niekuo nesupainiojamą poetišką balsą, kurio asketiškas grožis paverčia individo egzistenciją universalia“.

Kūryboje L. E. Glück remiasi asmeninėmis patirtimis, įpina autobiografinių detalių, kalba apie santuoką, vyro ir moters santykius, brendimą, senatvę, netektis. Įkvėpimo dažnai semiasi iš antikinių mitų, asmeninė patirtis jos kūriniuose dažnai perkošiama per universalius žmonijos mitus, perteikiama antikinių dievų ir deivių – pavyzdžiui, Persefonės ir Hado, Orfėjo ir Euridikės – lūpomis. Ji rašo asketiška, paprasta, kupina elipsių ir kartu stulbinamai tiesmuka kalba. Eilėraščių tonas santūrus, prislopintas, vos pastebimai ironiškas, tačiau už šio tono justi milžiniška jėga ir įtampa.

Norintiems susipažinti su jos kūryba angliškai, rekomenduočiau pradėti nuo vienos stipriausių knygų „The Wild Iris“ („Laukinis vilkdalgis“, 1992) arba nuo vienos naujausių – „Faithful And Virtuous Night“ („Skaisti ir ištikima naktis“, 2014). Tiems, kuriuos domina mitologija jos kūryboje, rekomenduočiau „Meadowlands“ („Pievynai“, 1996) ir „Averno“ (2006). O norintys susipažinti nuodugniau galėtų pastudijuoti didžiulį jos rinktinės poezijos tomą „Poems 1962–2012“ (2012).

 

Vertėjas