Paroda „Kur pasislėpti!“ Rygos meno centre „Zuzeum“

 

Juris Dimiters. „Dialogas?“, 1982. Zuzānų kolekcija

 

Šis tekstas skirtas vizualiesiems menams, tad kodėl pradedu nuo diskriminacijos temos? Atrodo, mums, Europos Sąjungos gyventojams, ji vis mažiau aktuali. Atseit kokia dar diskriminacija? Jei ji ir egzistuoja, tai tik siaurose žmogaus teisėms priskiriamose srityse – nepatvirtinamos vienalytės santuokos, moterys vis dar mažiau uždirba ir pan.  

Realybėje viskas sudėtingiau. Diskriminacija lyg suplėkęs namų oras įsismelkia į mūsų kasdienybę, odą, net į sekmadienines ką tik iškeptas bandeles, ji tampa tiek įprasta, kad niekas nebepastebi. Įmanoma ją palyginti ir su pelėsiu, tarpstančiu, iš pažiūros, dar šviežios duonos viduje. Gal kam pasirodys netikėta, kad tarp diskriminuojamų patenka visa didelė meno sritis – tai šiame tekste ir aptarsiu.

Neseniai teko lankytis viename didžiausių Rygos meno centrų – „Zuzeum“. Jo steigėjai mecenatai Dina ir Jānis Zuzānai sename kamščių fabrike įkūrė meno centrą, iš esmės panašų į mūsų MO. Tiesa, dabar jie savo rinkinį plečia įsigydami ne tik Latvijos, bet ir įvairių šalių šiuolaikinių menininkų darbus. Jų kolekcijoje atsidūrė ir pranašiškas Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Kill for Piece“. 

Įspūdingose „Zuzeum“ erdvėse vasario 9 d. atidaryta paroda „Kur pasislėpti!“ (kuratorė Sandra Krastinia1, dizainas – Reinis Liepinis2 ir „Silver Architecture“, veiks iki gegužės 9 d.). Čia eksponuojama apie 350 darbų, sukurtų 1945–1990 m., t. y. sovietų okupacijos laikotarpiu (nors yra ir keletas vėlesnių). Kaip rašoma parodos anotacijoje, pavadinimas „Kur pasislėpti!“ latvių (o ir lietuvių) kalba gramatiškai neteisingas, tačiau taip siekiama parodyti, kokius beprotiškus sprendimus turėjo daryti anuomet gyvenę žmonės. Parodos pavadinimas – ne klausimas, o riksmas, ištrūkęs suvokus sovietinę realybę, kurį Robertas Stārostas spontaniškai užrašė savo 1954 m. piešiniuose. Šiais keliais talpiais žodžiais kuratorė apibrėžia siekį parodą konstruoti remdamasi dviem at­skaitos taškais – prievarta valdžios diegtu socrealizmo kanonu ir menininkų pastangomis ieškoti laisvos saviraiškos kalbos. Eksponatai liudija nuolatinį valdžios spaudimą ir kartu pasipriešinimo dvasią, mene įkūrusią laisvą nuo sovietinės ideologijos erdvę. Parodos anotacijoje pažymima, kad taip pat ji aktualizuoja vis dar nepastatyto Latvijos šiuolaikinio meno muziejaus temą ir per mažą skaičių ekspozicijų, kuriose analizuojama sovietinė okupacija. 

Lietuvoje panašios parodos irgi ne naujiena. Siekis permąstyti sovietmečio modernizmo vertės ir ideologinio kanono priešpriešą, bandymas iš naujo įvertinti savo šalies meno palikimą ne tik davė dingstį naujoms parodoms, bet ir paskatino pertvarkyti Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją (kuratorės Lolita Jablonskienė, Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Agnė Narušytė). Toje pačioje NDG buvo surengta istorinė dizaino pa­roda „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“, „Titanike“ – vitražo, keramikos menui skirtos parodos, iš archyvų nuolat ištraukiami primiršti autoriai (paroda „Vladislovas Daujotas (1921–2009): tekstilininko dosjė“, „Titaniko“ parodų salės), tad ką nauja rodo „Zuzeum“?

Į uždavinį parodyti priešpriešą tarp sovietinio kanono ir kai kurių menininkų gebėjimo kurti laisvą modernistinį meną kuratorė pažiūrėjo kompleksiškai, todėl parodoje eksponuojama ne tik tapyba, skulptūra (kaip įprasta), fotografija (mūsuose tokių sprendimų taip pat pasitaiko), bet ir vaikiškų knygelių iliustracijos, kilimai, pramoninės gamybos porceliano servizai, eskizai skarelėms, plakatai ir net keletas architektūros projektų sprendimų. 

 

Ansio Starko nuotraukos

 

Tokia kompleksinė ekspozicija leidžia matyti gerokai plačiau, modernizmą suvokti ne tik per tapybą ar skulptūrą, – kaip žinia, kartais daugiau laisvės ar radikalumo matyti pokario porceliano dekore, vėlesnėse tekstilės (Zenta Logina, gobelenas „Rožinės raketos“, 1968) ar keramikos taip vadintose „dekoratyvinėse kompozicijose“ (Levonas Agadžanas, „Dekoratyvinis objektas“, iš ciklo „Kosmoso svečiai“, 1973), nedideliuose piešiniuose, kuriems buvo lengviau pasislėpti nuo budrių cenzorių akių (Robertas Stārostas, „Už užuolaidos“, 1955), nei tapybos kompozicijose, kur net peizažas privalėjo šviesti sovietinio gyvenimo laime. Turint omenyje metus, nepaprastai įdomūs avangardistiniai Gunāro Klavos 1965–1967 m. koliažai („Kompozicija IV“, 1965; „Masinės pagirios“, 1965; „Uuue-Saaluse“, 1967). Šalia puikiai dera legendinis Rygos porceliano fabriko servizas „Sakta“ juodu dekoru su šiaurės pašvaiste, jis formos radikalumu lengvai aplenkia daugelį to meto Vakarų šalių žymių pramoninio porceliano autorių. 

Pagaliau paroda leidžia įžvelgti bendras stilistines tendencijas, jungiančias tapybą, fotografiją, keramiką, tekstilę, architektūros dekorą, įvertinti plastinės kalbos bendrumus. Kadaise esu minėjusi, kad jei nepaisytume cechinių skirčių, matytume, kad mūsų Arvydo Šaltenio ar Kosto Dereškevičiaus tapyba aiškiai koreliuoja su Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, kitų jų bendraamžių fotografijomis. Tai rodo savitą šios talentingos kartos pasaulio suvokimą. Lat­vių parodoje taip pat galima rasti tam tikrą minėtų tapytojų analogą, tik gerokai ankstesnių metų (Rita Valnerė, „Tramvajus“, 1959). Vis dar džiugina ir fotorealizmo bangos liudininkė – Miervaldžio Polio ant metalinių keptuvių dugnų nutapyta kepama kiaušinienė („Keptuvė su kiaušiniais (neiškeptais)“, „Keptuvė su pusiau iškeptais kiaušiniais“, 1975). 

Taigi net visai nežinant Latvijos meno istorijos, „Kur pasislėpti!“ atveria ištisus sluoksnius formos ir idėjinių sąsajų su Lietuvos menu. Ypač tai matyti sovietmečio pabaigos, perestroikos laikotarpio kūriniuose, kai besibaigiančios epochos menas naudojo sovietines ideologines klišes jas perdirbdamas, išjuokdamas. tarsi išsinerdamas iš senos odos, kai dar nematyti, koks bus naujasis raštas, tačiau jau aišku, kad esama oda – negyva. 

Mūsų fotografas Gintaras Zinkevičius 1982–1996 m. fiksavo ant tvorų įrengtų sovietmečio stendų turinį – brežnevinės propagandos, vėliau – perestroikos plakatus, – o latvių menininkas Gvido Kajonas 1989–1990 m. kūrė ciklą „Tema 011“, kuriame taip pat atrasime plakatą „Šlovė Didžiajam Spaliui“ ir sovietinių lyderių portretus, Leonardas Laganovskis – seriją „Neužmirškite išjungti televizoriaus“ (1990). Kartais atrodo, kad perestroikos menas turėjo bendrą, nacio­nalinių mokyklų ribų nepaisančią politinės kritikos kalbą ir raišką, tai patvirtina Andrio Brežės asambliažai „Duonos dėžės“ (1990).  

Greta meno, siekusio kūrybos laisvės, tautinio identiteto išsaugojimo, šalia kūrinių, užpildytų politinio pasipriešinimo dvasia, parodoje rasime ir visą bloką socialistinio realizmo kanono pavyzdžių. Saulės nutvieksta ilgakasė mergina raudonais kaspinais yra aukščiausia tapybos forma laikytai daugiafigūrei kompozicijai „Brigados pasikeitimas“ (1949) nutapytas etiudas. Ir, žinoma, propagandinė tapyba neįmanoma be sovietinės armijos aukštinimo. Čia minėtina Indulio Zarinio3 „Legenda“ (1971), parodoje sugretinta su Eduardo Genero dekoratyvine porceliano lėkšte „Pro senuosius miestelio vartus įeina latvių šaulių pulkas“ (1970) su stilizuotais kareiviais. Paradoksalu, kad būtent šie propagandiniai kūriniai, visai neseniai atrodę kaip tuščios praeities formos, staiga pačiu kraupiausiu būdu tapo vėl aktualūs.

Aptariant istorijos, laiko nulemtus plastikos, idėjų bendrumus vertėtų priminti, kad nemažai sovietmečio menininkų nepaisė „vaizduojamojo“ ir „taikomojo“ meno rezervatų sienų, naudojo įvairias technologijas skirtingose srityse: Birutė Žilytė su Algirdu Steponavičiumi ne tik raižė estampus, bet ir gausiai iliustravo vaikiškas knygeles, o greta kūrė didingą sieninę tapybą, tas pat sakytina apie Sigutę Valiuvienę (pano „Motinystė“, 1975), taip pat žinoma Vinco Kisarausko mozaika (1967) Vilniaus klinikinės ligoninės fasade. Šie kūriniai atsirado, nes tuomet menui buvo skiriama keli procentai nuo visuomeninės paskirties pastatų statybai skirtų lėšų. 

Suprantama, kad, kalbant apie Lietuvos ir Latvijos meną, negalima pamiršti mūsų nacionalinio sporto, ne, ne krepšinio, o nuolatinio lyginimosi su kaimynais. Čia atsiranda proga fiksuoti lietuvių įvartį į kaimynų vartus – pagaliau vėl priėmėme įstatymą, įpareigojantį skirti vizualiajam menui 1 proc. nuo valstybinio architektūros projekto sąmatos. Tačiau kitoje dalyje stipriai pralaimime. Ryga jau seniai didžiuojasi nuolatine taikomojo meno ekspozicija (nors, kaip minėjau, skirtis tarp meno rūšių nėra gerbtina, mes neturime nė to). Mūsų Nacionalinio dailės muziejaus nuolatinės ekspozicijos erdvės tokios mažutės, kad nėra vietos net nedideliems kilimų projektams, jau nekalbant apie keramikos pano, odininkų darbus, stiklo objektus, kurie, nors buvo priskirti vitražui, t. y. vaizduojamajam menui (!), tačiau dabar yra atsidūrę dėmesio periferijoje, neliko vietos kitiems įdomiems to meto kūriniams, neatitinkantiems „vaizduojamojo meno“ kriterijaus. 

Sovietmečiu įsigalėjęs terminas „taikomasis menas“ taip įsiėdė į mūsų smegenis, kad daugelis ir dabar jį laiko žemesne meno kategorija, nepaisant to, kad Venecijos bienalė, „Documenta“ bei kiti svarbiausi meno pasaulio renginiai jau bene dešimtmetį šios skirties nemato, netgi atvirkščiai – šiuo metu fokusas nukreiptas į kadaise meno paraštėse buvusius autorius, raiškos būdus, bendruomenes, technologijas. Mūsų smegenyse įsitvirtinusią ne tik meno, bet ir kitų kūrybos rūšių (bei jų kūrėjų) diskriminaciją galima iliustruoti pavyzdžiu, kad už straipsnį kultūrinėje spaudoje vis dar mokama gerokai daugiau nei už poezijos publikaciją. Matyt, teksto vertė priklauso nuo parašytų žodžių skaičiaus... 

Taigi šis tekstas – apie tuos nevėdinamus namus, kuriuos, grįžęs po kelionių, pamatai tarsi iš naujo. Storus dulkių sluoksnius. Įsisenėjusius kanonus, išsaugotus ir puoselėtus nuo pat sovietmečio. Mums nesvarbu parodyti savo taikomojo meno ir dizaino istorijos, meistrystės, kūrėjų ir jų atradimų. Ką jau kalbėti apie nepastatytą Šiuolaikinio meno muziejų, taip pat minimą „Zuzeum“ parodos apraše – Lietuvos viešojoje erdvėje tokia idėja net nekeliama. Šiuolaikiniam menui nereikia muziejaus, Tautos namuose jam taip pat vietos nėra. Lietuvai turi pakakti liaudies dainų. Arba Nacionalinio stadiono.  

 

1 Sandra Krastiņa

2 Reinis Liepiņš

3 Indrulis Zariņš