Portretas prisiminimui

Sėdėdamas Dovilės Dagienės studijoje nejučia prisiminiau savo pirmąjį pozavimą. Tada septynmetis, dar visas besąlygiško gėrio pusėje, pūpsojau nugrimzdęs Tiškevičiaus fotelyje aukšta atkalte kažkada tikrajam Palangos šeimininkui priklausiusių rūmų pusrūsyje. Mane tapė kokie septyni barzdoti rusakalbiai dailininkai pagiriotomis triušių akimis. Kiekvienas prie savo molberto, jie dirigentų judesiais bandė įkalinti mane skirtingo formato drobėse. Išlaikiau gal savaitę, bet prieš išeidamas pakėliau uždangalus: į mane žvelgė septyni visiškai nepanašūs berniukai. Tik vienas jų, Repino maniera nutapytas zuikis, sukirbino širdį. Akimirką pasirodė, kad Mikės Pūkuotuko patikėtinis Robinas ir Karlsono draugelis Mažylis kartu žvelgia į mane. Atmintis išsaugojo aitrų aliejinių dažų kvapą. O šiaip „sėdėjimas portretui“ visada toks pat. Tik nuotraukos nekvepia, ar ne? (Rolandas Rastauskas, 2017 m. sausio 23 d.)

Dovilė Dagienė-DoDA. Rašytojo, poeto Rolando Rastausko portretas (Vilnius)

„Fabriquez-vous des souvenirs“ („Susikurkite prisiminimus“), – vis girdėdavau iš savo močiutės. Jau ilgai gyvenu Vilniuje. Beveik tiek gyvenau ir Prancūzijoje. Kartais einu gatvėmis ir prisimenu, kaip atrodė miestas ką tik atvažiavus. Užsukdavau į „Pieno barą“ Rotušės aikštėje. Kakava buvo pilama į rudus permatomus puodelius. Mėgdavau ten valgyti keksiukus. Netoli buvo „Voveraitė“, viena iš tuomet retų savitarnos parduotuvių. Prisimenu, Gedimino prospektu dar važiuodavo troleibusai. Į mano prisiminus įsipina ir kitų prisiminimai. Romainas Gary žaidžia dabartinės Basanavičiaus gatvės kieme. Josephas Bulowas su tėvu eina švęsti į dar stovinčią Didžiąją Sinagogą. Stoviu toje vietoje, kur ji stovėjusi, ir dabartis iškart prisiveja. „Susikurkite prisiminimus“, – vis girdėdavau iš savo močiutės, kuri dabar prisiminimuose ir tegyvena. (Marielle Vitureau,www.kitastotelestotis.lt)

Dovilė Dagienė-DoDA. Marielle Vitureau portretas (Vilnius)

Buvau turbūt penktoje klasėje, kai vyriausia sesuo (vyresnė už mane 10 metų) patarė rašyti dienoraštį. Nes, anot jos, kai užaugi, nebeprisimeni, ką galvojai, apie ką svajojai vaikystėje. Tad nusipirkau storą mėlyną sąsiuvinį langučiais, nes, matyt, ruošiausi rašyti daug. Ant viršelio užrašiau žodį DIENORAŠTIS. O prieš akis pirmas tuščias languotas lapas. Į pirmą lapą, kiek atsimenu, rašyti nedrįsau, atsiverčiau antrąjį, parimau ir pradėjau: „Suaugę sako, kad užaugęs nieko nebeprisimeni, tai tiesiog norėčiau neužmiršti, kad noriu būti dailininke.“ Užaugus to dienoraščio neprireikė, neužmiršau. Įdomu, kur dienoraštis dabar? Kažkur dingo per kraustymusis. Įdomu būtų pamatyti tą įrašą: ar jis atitinka šį prisiminimą? O gal visai tai ir nebesvarbu. Svarbu, kad neužmiršau... Turbūt. (Eglė Ridikaitė
2017 m. vasario 2 d.)

Dovilė Dagienė-DoDA. Dailininkės Eglės Ridikaitės portretas (Vilnius)

Vasara. Man 13. Permirkęs nuo lietaus stoviu sodo virtuvėje. Palinkęs virš viryklės viena ranka prilaikau elektros lizdą, o kita bandau ištraukti viryklės kištuką. Kištukas staiga išsprūsta iš lizdo, laidas kliudo viryklės dangtį, dangtis – puodą su verdančiu vadeniu, puodas virsta man ant kojų. Aš kieme. Klykiu. Nežinau, kaip būdamas sąmoningas atsidūriau kieme. Atrodo, virtuvė staigiai susitraukė ir mane išspjovė lauk. Tėvo dėka rando ant šlaunies neliko. Liko kažkoks nepatirtas dviejų sekundžių tarpas. Tai ir nešiojuosi jį. Mėgstu vandenį. Geriu arbatą. Nežvejoju. (Jonas Tertelis)

Dovilė Dagienė-DoDA. Režisieriaus Jono Tertelio portretas (Vilnius)

Per 1941 m. trėmimus mamytė, brolis ir aš atsidūrėme Altajaus krašte. Tėvelis, kaip ir kiti vyrai, buvo atskirtas nuo šeimos dar Lietuvoje. Man tuo metu buvo trylika, brolis – trejais metais vyresnis. Kitą vasarą kartu su kitais nuo bado dar nemirusiais tremtiniais mus nugabeno už poliarinio rato prie Laptevų jūros, kur patekome į negyvenamą Tit Ari salą. Ten išlaipino rugpjūčio pabaigoje. Snigo. Jurtas pastatėme per dvi savaites, iki rugsėjo vidurio, bet langus jau dėjome iš storo ledo luitų.

Mama nuo šalčio ir bado mirė 1946 m. spalio mėnesį. Jai tuo metu buvo tik 44 metai. Prieš pat mirtį paskutinių gyvenimo metų kančia nuo jos veido pasitraukė. Veide liko tik palaimos išraiška. Ten, saloje, poliarinėje naktyje, įšale, brolis pats vienas iškalė kapo duobę mamai.

Mudu su broliu išgyvenome. Sugrįžom į Lietuvą.

Kai 1989 m. su ekspedicija į salas atvykome ieškoti ir parsivežti tėvynainių palaikų, nuo mamos mirties buvo praėję 43 metai. Man tuomet buvo 62-eji. Salose praleidome daugiau nei mėnesį. Sekėsi sunkiai... Ieškant palaidotųjų žemę reikėjo kalti kaip akmenį. Prie mano mamos kapo vietos priėjome vėliausiai. Kai prisikalėm iki viršutinės lentos ir pasimatė žymėtos žuvų bačkų lentos, iš kurių brolis buvo sukalęs karstą, jau žinojau, kad atradom mamytės kapą. Atkėlus lentas, mamą pažinau iš karto. Įšalo žemėje ji liko tokia pat jauna kaip tą poliarinę spalio naktį prieš 43 metus. Su ta pačia palaimos išraiška veide. (Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė)

Dovilė Dagienė-DoDA. Tremtinės Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės portretas (Vilnius)

„Šis prisiminimas mane persekioja nuo tada, kai sutikau ją. Josette mano gyvenime ir kūryboje atsirado, kai studijavau Nacio­nalinėje fotografijos mokykloje, Arlyje, Pietų Prancūzijoje. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė niekuo neypatinga garbaus amžiaus moteriškė, tačiau joje mačiau tiek daug tylos, ramybės, žūtbūt norėjau tai sustabdyti savo fotografijose. Nieko nežinojau apie jos gyvenimą. Mes beveik nesikalbėjom, tačiau jaučiau, jog ji turi kažkokią paslaptį, kurią norėjau įminti. Kai po pusės metų tylos mano fotografijose išniro per daug, nusprendžiau ją prakalbinti. Pradėjau filmuoti. Labai ryškiai prisimenu tą dieną, kai ji man pasakė: „Žinai, man prireikė sulaukti 82-ejų, kad pasijusčiau laiminga.“ Pamenu, tuomet pagalvojau, kaip paradoksalu – jausti laimę gyvenimo pabaigos akivaizdoje. Man, kuriai tuo metu buvo tik 26-eri, senatvė asocijavosi su betiksle, nykia egzistencija, o jai šis gyvenimo tarpsnis bėgo prasmingai. Nors senatvė vis dar atrodo toli – už horizonto, tačiau jos nebebijau kaip kadaise. Džiaugiuosi, kad, nepaisydama artėjančios nežinomybės, pradedu suvokti, jog sulig kiekviena diena įgaunu didžiulę patirtį, atradimus. Ir viliuosi, jog rasiu pilnatvę ir dvasios ramybę, kaip ta moteris iš Arlio.“ (Kristina Sereikaitė)

Dovilė Dagienė-DoDA. Fotografės Kristinos Sereikaitės portretas (Vilnius)

„Vaikystę praleidau kaime. Pamenu, tada žiemos būdavo iš tiesų baltos. Kartais prisnigdavo tiek, kad buvo neįmanoma nei nuvažiuoti į miestelį nusipirkti duonos, nei kam nors atvažiuoti pas mus. Vieną tokią snieguotą žiemos dieną su tėčiu, dideliu šunimi ir rogutėmis išsiruošėme per aukščiausius pusnynus prie upės. Pažiūrėti, kaip atrodo užšalusi Tatula. Dabar žinau, kad nuo mūsų sodybos iki upės yra kilometras, tačiau tuo metu atrodė, jog iki ten – visa amžinybė. Ir šuo liuoksėjo per pusnis, nenustygdamas iš laimės lojo, o mes juokėmės ir juokėmės...“ (Aušra Kaziliūnaitė)

Dovilė Dagienė-DoDA. Poetės Aušros Kaziliūnaitės portretas (Vilnius)

„Augau Vilniuje gana skurdžioje šeimoje, kartu su broliu ir mama, dirbusia mokytoja. Trejų metų susirgau gana sudėtinga liga ir ilgam buvau išsiųstas gydytis į sanatoriją netoli Riazanės, Rusijoje. Po gydymo, būdamas devynerių, iš naujo mokiausi vaikščioti ir grįžau namo. Buvau visiškai naivus, visus tuos ilgus metus gulėdamas lovoje nežinojau, nei kas yra parduotuvė, nei kas yra pinigai. Vėliau gana neblogai sekėsi tikslieji mokslai, laimėdavau olimpiadose ir, regis, septintoje klasėje – tuomet jau gyvenome tik mudu su mama ir gana sunkiai vertėmės – jai vis kartodavau: dar šiek tiek palauk, tapsiu profesoriumi ir mums nereikės vargti... Turėjau svajonę tapti fizikos profesoriumi, niekuo kitu.

Kad ir kaip ten būtų, visos mano svajonės žlugo. Į aspirantūrą įstojau ne ten, kur svajojau ir tikėjausi. Apsigyniau disertaciją, tačiau dirbau nepatikusį darbą. Mirė mama. Laikai keitėsi. Man teko eiti kitokiu keliu. Tuo metu atrodė, kad visur nesiseka.

Vėliau, jau būdamas penkiasdešimties metų, nuvykau į Angliją patobulinti anglų kalbos. Nutariau važiuoti į Braitono miestelį, pajūrio kurortą į pietus nuo Londono, kur indusų statyti karališki pavilionai... Tris savaites mokiausi kalbos, išlaikiau egzaminą. Ten man viskas patiko, gyvenau šeimoje, su kuria susidraugavau. Jie man padovanojo puikų istorinį filmą „Viltis ir šlovė“ („Hope and Glory“, 1987) – apie karo laikus Anglijoje. Daug ten visko įvyko. Bet svarbiausia: mano pagrindinis dėstytojas, aistringas šachmatų mėgėjas ir neįprastai įdomus žmogus, kiekvieną savaitę skirdavo vis kitai temai. Vieną iš jų skaitėme ir nagrinėjome man dar negirdėtą rašytojo W. W. Jacobso sukurtą mistinę istoriją „Beždžionės letena“ („The Monkey’s Paw“). Trumpai tariant, jos siužetas pagrįstas posakiu: būkite atsargūs su savo troškimais. Pagrindiniai šios istorijos herojai sutelkia dėmesį į savo troškimus nenumatydami fatališkų pasekmių. Tekstas prasideda įžanga: „Būk atsargus ko nors trokšdamas, nes gali tai gauti.“ („Be careful what you wish for, you may receive it.“)

Taip, man nepavyko įgyvendinti to, apie ką svajojau jaunystėje, bet, pradėjęs analizuoti kiekvieną gyvenimo vingį, save įtikinau (ir, man regis, pagrįstai), kad viskas susiklostė gerai. Likimas mane traukė tolyn nuo pražūtingų įvykių ir nelaimių. Vertinti sėkmę gali tik peržiūrėjęs, kaip susiklostė tavo gyvenimas.“ (Rišardas Fichmanas)

Dovilė Dagienė-DoDA. Šachmatininko Rišardo Fichmano portretas (Vilnius)

„Buvau gal penkerių. Svečiuodamasis pas vieną iš savo tetų tarp senų rakandų radau fotoaparatą „Smena“ („Смена“). Radinys buvo toks įdomus, kad nežmoniškai jo įsigeidžiau. Tačiau man paaiškino, kad aš dar per mažas, nemokėsiu juo naudotis. Tai buvo viena pirmųjų „Smena“ versijų, manau, pirma arba antra. Labai graži, iki šiol jos vaizdinys lengvai iškyla atmintyje. Jokios automatikos, jokių eksponometrų, mažutis objektyvas, odinis futliaras, ranka lėtai persukami kadrai. Net suaugusiam žmogui sunku prisiminti kiekvieną kartą juos persukti. Šio įrenginio sukeltas geismas buvo toks stiprus, kad pradėjau planuoti fotoaparato vagystę. Kiek atsimenu, įgyvendinti nepavyko, nes jo pas tetą neberadau. Vėliau išaiškėjo: teta sunkiai serga vėžiu ir netrukus gali mirti. Noriai lankiau ją ligoninėje, nuolat lyg tarp kitko užsimindamas apie „Smeną“. Uolus lankymas padėjo išgauti pažadą, kad jei ji mirs, fotoaparatą paliks man. Mirė ji po kokių trijų mėnesių. Nedelsdamas pradėjau reikalauti iš giminaičių palikimo, bet jiems tai nelabai rūpėjo. Fotoaparatas taip ir nebuvo rastas. Aš dar daug metų bandžiau jo ieškoti svečiuodamasis name, kur teta gyveno.

Mano tėvai pastebėjo šį apsėdimą, ir sulaukęs septynerių gavau dovanų naujutėlaitę „Smena M8“, tuo metu kainavusią 15 rublių. Buvo įdėta fotojuostelė ir paaiškinta, kaip nustatyti diafragmą ir išlaikymą, prie kurių skaičiukų, palengvinti apsisprendimui, nupiešti saulutė ir įvairūs debesėliai. Visų nuostabai, išfotografuotą juostelę nunešus į fotopaslaugų centrą, anuomet veikusį netoli Ateizmo muziejaus (dabar Šv. Kazimiero bažnyčia), gavome keletą gana kokybiškų nuotraukų.“ (Žygimantas Augustinas)

Dovilė Dagienė-DoDA. Tapytojo Žygimanto Augustino portretas. Vilnius, 2018 m. liepa

„Kai man kas nors pasiūlo fotografuotis, beveik visada savęs klausiu: kažin, nespalvota ar spalvota? Kartais netgi sukirba mintis – turbūt skaitmeniniu aparatu fotografuos? Tie retoriniai klausimai netikėti atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. O iš tiesų jie neatsitiktiniai – juk anų vaikystės laikų fotografija – vienas keistų dalykų, formavusių santykį su tikrove. Fotografuotis buvo mada ir ritualas. Nes jokio kito parankaus tikrovės fiksatoriaus neturėta. Bet man prisimena ne pats fotografavimosi (f)aktas, bet fotojuostelės su nuotraukų negatyvais – išryškintos ir ne, – kurių apsčiai buvo galima atrasti tuose nutolusios vaikystės stalčiuose. Neišryškintų šiukštu negalima liesti, nes apšviesi... Žiūrėdavome į jau išryškintus negatyvus – atvirkščią ir išvirkščią tikrovės vaizdą, kuriame kairė susikeitusi vietomis su dešine, o juoda su balta. Taip galbūt gimė santykis su tikrove per skirtumą, per différance.

Rašydama netrukus pasirodysiančią monografiją „Tikrovės spektrai“ ir kalbėdama apie vieną iš nihilizmo „kategorijų“ – išnykimą, prisiminiau Jeaną Baudrillard’ą. Jam išnykimas ypatingą krūvį įgyja tada, kai paliečia analoginės fotografijos pasikeitimą į digitalinę. J. Baudrillard’as jį laiko sistemišku realybės ištuštėjimo aktu – atvaizdo išnykimu.

Dovilė Dagienė-DoDA. Vilniaus universiteto filosofijos profesorės Ritos Šerpytytės portretas. Vilnius, 2018 m. birželis

Kai fotografija tampa skaitmeninė, nebelieka negatyvo, nebelieka ir paties atvaizdo kaip reprezentacijos. J. Baudrillard’ui tai pats mūsų pasaulio vaizdo pasikeitimas.

Turbūt sunku būtų rasti susijaudinusią ar siaubo apimtą žmogišką būtybę, suvokusią, kad nebeliko fotografijos negatyvo, kad ši tavo nuotrauka padaryta ne iš veidrodinio tamsaus tavo atvaizdo, o tarsi gimsta pati iš savęs. Reikia nemenkų vaizduotės pastangų, kad negatyvo išnykimas sugestijuotų baimę dėl realaus, tikro tavo išnykimo. Gal J. Baudrillard’as perlenkia ir ši fotometamorfozė apskritai neturi nieko bendra su realiu išnykimu? J. Baudrillard’ui išnykimas tampa neįmanomas, nes tu jau visada esi išnykęs. Net ir negatyvo išnykimas turi anticipuojančią galią mūsų „tikram“ išnykimui.

Tačiau ar tikrai? Kas tada yra negatyvo iš vaikystės stalčių prisiminimas? Bodrilariškumo išnykimo prieš išnykimą patvirtinimas? Ar kaip tik prarasto laiko prisiminimas, jo tikroviškas pakartojimas?“ (Rita Šerpytytė)

„2018 m. sausio 17 d. Susiriečiu į kamuoliuką – visa telpu į kapišoną ir Arūno liemenę – nei ranka, nei koja nekyšo, pariedu po neplačiu stalinės lempos šviesos pluoštu nusnūsti valandžikę pavakarės miego.“ (Oksana Judakova)

Dovilė Dagienė-DoDA. Menininkės Oksanos Judakovos portretas (Vilnius)

„Viena sau žaidžiu kieme, tėtis išeina iš namų, artėdamas mašinos link sako: „Važiuojam, nusifotografuosim.“ Išmetu gysločius, su kuriais kažką tuo metu veikiau, lipu į mašiną, važiuojam į fotoateljė – vėliau paaiškėja, kad tėčiui prireikė paso nuotraukos, mama buvo nepatenkinta, kad tėtis paėmė mane tiesiai iš kiemo su purvinais drabužiais, nes kam švaistyti pinigus nuotraukai „iš kiemo“? Aš nekėliau jokių klausimų ir viską, kas vyko, priėmiau labai rimtai. Dėvėjau mėgstamiausią džemperį su užrašu „kas aš?“ ir ant kaklo pakabinamą piniginę, kurioje nešiojausi raktus. Man buvo šešeri ir neįsivaizdavau, kaip atrodau, tiesą sakant, iki šiol prastai atsimenu veidus. Bet tuomet, pamačiusi tą išryškintą nuotrauką, kažkaip iki galo ir neginčijamai įsisąmoninau, kad tai esu aš. Žiūrėdavau į tą nuotrauką ir sakydavau: „Miglė Anušauskaitė, Miglė Anušauskaitė“, – skambėjo teisingai, bet lyg ir svetimai.

Norėjau parašyti kažką kita, bet pamačiau šią nuotrauką ir prisiminiau aną, nes žvilgsnis panašus.“ (Miglė Anušauskaitė)

Dovilė Dagienė-DoDA. Komiksų autorės Miglės Anušauskaitės portretas (Vilnius)

„Stovėdama Dovilės studijoje priešais kamerą, sustingusi ir laukdama, nejučia atsidūriau miške. Ten taip viskas natūralu, nesinori ir tiesiog negali apsimetinėti. Tas miškas man be proto artimas, galiu stovėti ir jo klausytis, juo kvėpuoti, justi savo galūnes, kūno svorį, širdies plakimą, vidinius garsus. Tuomet pradedu šnekėti tai, ko negalėčiau išdrįsti, dainuoti, skleisti įvairiausius garsus, save tikrinti... Pradedu judėti, einu tuo mišku. Turiu savo teritoriją. Visad sustoju prie kadagio, kuriame kadaise Gintaras Beresnevičius įžvelgė miško dvasią... Tas pajūrio pušynas yra mano vaikystės ir visų vasarų vieta, į kurią visuomet pabėgdavau nuo vienatvės... Norėdavau šaukti, būti tyloje – eidavau į jį. Ir visad sustingstu toje pačioje vietoje, ant tako, beveik miško takelių sankryžoje, kur toks šiltas violetinių smilgų ir beveik mėlynų pajūrio samanų vaizdas atsiveria pro keletą pušų kamienų...“ (Kunigunda Dineikaitė, 2018 m. vasario 14 d.)

 Dovilė Dagienė-DoDA. Tapytojos Kunigundos Dineikaitės portretas (Vilnius)

„Mano sesuo turi mažą mergaitę. Jai jau beveik metai. Neseniai sesuo tvarte iškniso labai seną, vaikui skirtą aptvarą, tokį sudedamą, su tinklinėmis sienomis, ir pastatė kiemo vidury. Labai ryškiai prisimenu, kaip vienas pats žaidžiau „namus“ tame garde, jis tada stovėjo kieme, lygiai toje pačioje vietoje, man buvo maždaug aštuoneri (subrendau vėlai). Tai buvo vasarą. Įlipau į vidų, atsitūpiau, uždengiau dėžę dideliu dekiu ir tamsoje tupėjau kurį laiką. Kai atidengiau, buvo jau paskutinė vasaros diena, laikas į mokyklą. Taip ir baigėsi vaikystė.“ (Mykolas Sauka)

Dovilė Dagienė-DoDA. Skulptoriaus Mykolo Saukos portretas (Vilnius)

„Nuo kažkurio amžiaus mes tampame atsakingi už savo veidą“, – prisimenu šį sakinį iš pažįstamo rašytojo feisbuko srauto. Savas veidas. Tas veidas, kuris šmėžteli veidrodyje, kuris primena tave, tačiau sukelia ir susvetimėjimo jausmą. Kas būtent jame yra „savo“? Panašu, kad apie kitą, tą vidinį kitą, kitus, kalbėti yra gerokai lengviau nei apie „save“, „savo“.

Pirmojoje fotografijoje, kurioje užfiksuotas mano veidas, man šeši mėnesiai. Aš po ligos Pervalkoje, saugiose mamos rankose, susiraukęs nuo akis badančios saulės ar nežinojimo, kad fotografuojantis reikia šypsotis, žiūriu į kamerą. Neprisimenu savęs tą akimirką, nepamenu, ar tikrai mano mama buvo tokia laiminga ir graži, kokia ji toje nuotraukoje, bet žinau, kad tai mano mama ir kaip ji atrodo būdama laiminga, kad veidas mano, jame yra kažkas, kas nusako mano tapatybę, bet dėl tokių dalykų paprastai nekvaršini galvos. Nei sau, nei kitiems. Daug prasmingiau prisiminti laimingą mamos, gražiausios (man, toje fotografijoje ir t. t.) moters pasaulyje, veidą.

Kartu su didžiąja pasaulio dalimi rinkčiausi neišlaikyti veidrodžio testo. Nematau veidų, matau temas. Arba ieškau temos kaip pažįstamo veido. Pavyzdžiui, Emmanueliui Levinui kito veidas yra begalybės ženklas. O Walteriui Benjaminui istorijos, to didesnio, itin ištęsto kito, angelas turi šuns veidą. Šuns buvimas šalia užtikrina, kad aš esu aš, tačiau Donna Haraway sako, kad dėl tūkstančius metų trunkančio mūsų buvimo kartu su šunimis tikrai įgavome šuniškų genų ir, atvirkščiai, esame mažiau „žmonės“, arba kitaip – mūsų „žmogiškumą“ (dar vienas dirbtinis konstruktas) nusako buvimas su kitais, buvimas kitais.

Iki naujųjų amžių žmonės galvojo, kad kraujas neteka. Viskas buvo stabilu. Žemė stovėjo. Aplink sukosi Saulė. Kraujas kūne buvo ramus kaip šulinyje. Veidas buvo veidas, kol jo nesugrauš kirminai. Šiandien jį skaito, matuoja ir matuojasi aplikacijų botai, jo vertė kyla ir krenta kaip kriptovaliutų akcijos.“ (Valentinas Klimašauskas)

Dovilė Dagienė-DoDA. Šiuolaikinio meno kuratoriaus ir rašytojo Valentino Klimašausko portretas (Vilnius)

„Biržų kraštas, Pabiržė, Likėnų kurortas, Padaičių kaimas. Kasdienis kelias į mokyklą. Lygumos. O virš jų tiek daug dangaus. Nakties dangaus su rudenėjančiu Paukščių Taku, su pavasariniu Šienpjovių žvaigždynu ir akinančiu Sirijaus spindėjimu.

Ir didysis 1957 metų pavasario stebuklas – įspūdinga per dangų nutįsusi Arendo-Rolando kometa! Keliuosi anksti, prieš saulės tekėjimą, sukonstruotu savo darbo teleskopu stebiu kometą, piešiu jos padėtį tarp žvaigždžių ant klėtkuotų sąsiuvinio lapų... Ir taip kas rytą nuo šalčio išskaidrėjusiame danguje seku kometos kelią...

Piešiniai išsiunčiami į Vilnių profesoriui Pauliui Slavėnui. Paskui juos išvažiuosiu ir aš. Prasidės mano kelias į dangų. Ir nežinosiu, kad tas kelias ves mane į aštuonerius metus ieškotos vietos Astronomijos observatorijai atradimą. Ir nežinosiu, kad likimas lygiai po 40 metų, taip pat pavasario naktimis, lems fotografuoti Hale’o-Boppo kometą su nauju Lietuvos etnokosmologijos muziejaus teleskopu. Ir nežinosiu, kad tą Etnokosmologijos muziejų teks man sugalvoti...

Pridedu savo darytą Hale’o-Boppo kometos nuotrauką su nežinomo objekto praskriejimo pėdsaku per kometos uodegą .“ (Gunaras Imantas Kakaras)

Dovilė Dagienė-DoDA. Astronomo, muziejininko Gunaro Imanto Kakaro portretas (Vilnius)

„Man 12 metų, vežu penkiametį brolį į logopedinį darželį kitame Šiaulių gale. Autobusas visiškai pergrūstas, karšta. Vos randame vieną vietą ir atsisėdame: įsitaisau ant sėdynės, o brolį pasisodinu ant kelių. Netrukus įlipa sena moteriškė, prieina prie mūsų ir sako:

– Jūs jauni esat, pastovėsit.

– Aš pastovėti galiu, bet mano brolis serga, jis negali, – atsakau.

Užleidžiu vietą moteriškei, ji atsisėda, o aš jai ant kelių pasodinu brolį. Ji tvirtai apsikabina ir į jį pasižiūri. Važiuojame.

Po kiek laiko klausia:

– O tai kuo jis serga? Atrodo sveikas.

– Autizmu, – atsakau ir suprantu, jog tai pirmas kartas, kai išdrįstu kažkam pasakyti, kad mano broliui autizmas.“ (Eglė Vertelytė)

Dovilė Dagienė-DoDA. Kino režisierės Eglės Vertelytės portretas

„Niekuomet nebuvo lengva rašyti. Išskyrus meilės laiškus. Kurių, beje, rašiau ne tiek jau ir daug. Vaikystėje ne itin mėgau skaityti, bet patiko paveikslėliai knygose. Smagiausia buvo leisti laiką su draugais kieme ir miškuose: žaidėme policininkus ir banditus. Namie, už fotelio, konstruodavau „Lego“, o mokykloje mėgau dailės ir darbų pamokas. Nebuvau paklusnus. Veikiau neklaužada. Tik dabar esminiai dalykai ėmė stoti į savo vietas. Skaitau, nebežaidžiu, nekonstruoju, gilinuosi į paveikslėlius.“ (Pijus Burakas, pijusburakas.lt)

Dovilė Dagienė-DoDA. Menininko, plakatisto Pijaus Burako portretas (Vilnius)

„Mokykla išugdė manyje gebėjimą miegoti atmerktom akim.“ (Nikita)

„Mokykla man didelis pastatas su skaniom bandelėm, daug patogių vietų miegoti ir gražiausia panorama Vilniuje.“ (Kamilė)

Dovilė Dagienė-DoDA. Moksleivių Nikitos ir Kamilės portretas (Vilnius)

„2015 žiema. Neturiu dienoraščio, bet kartais emocija susirimuoja. Ir lieka kaip objektyviausias prisiminimas.

Prarysiu vienu kąsniu
Vyšninę svajonę
Su Adomo obuoliu –
Nesuvirškinamą
Gurmano hedonisto užkandą“

(Marta Finkelštein )

Dovilė Dagienė-DoDA. Pianistės Martos Finkelštein portretas (Vilnius)

„Kuo ilgiau galvojau, ką parašyti, tuo sentimentalesnės mintys į galvą lindo. Ir jau darosi baisu atrodyti išskydusiai, gal pernelyg atvirai, nejuokingai ir – apsaugok! – pernelyg gudriai. Panašiai jaučiuosi ir fotografuojama – man nejauku akimirkai nurimti ir pagalvoti apie tai, kokia esu ir kaip atrodau. Gal todėl daugelyje nuotraukų aš išsivėpusi ar nepanaši į save. Bet šįkart viskas kitaip.“ (Liucija Kvašytė)

Dovilė Dagienė-DoDA. Dizainerės Liucijos Kvašytės portretas. Vilnius, 2018 m. liepa

„Štai – Neris, dabar, žiūrėk, dar dvi lygiagrečios gatvės, čia – mano vaikystės namas, bute priešais – du pianinai. Štai ir aš, basomis ant akmenų, laukiu – garlaiviui praplaukus vanduo juos apsemia.
Kol kaimynystėje braižai kelią link savo mokytojo studijos, kilsteliu pirštais tavo alkūnę iš blynų su salierais lėkštės. Įsijautėme su tais prisiminimais.“ (Rūta Spelskytė)

Dovilė Dagienė-DoDA. Menininkės Rūtos Spelskytės-Liberienės portretas. Vilnius, 2019 m. sausis

„Paveikslas buvo gan didelis, tapytas aliejumi. Močiutė pasakodavo, kad senelis, „smetoniškas“ stalius, paveikslą užsakė iš dailininko – prašė optimistinio vaizdo: plati kaip Nemunas upė, didelė valtis pilna iškylaujančių žmonių... Tačiau dailininkas savaip interpretavo užsakovo pageidavimus – išėjo labiau pesimistinis paveikslas, vaizduojantis siaurą upeliūkštį, valtelę, išmestą ant kranto, ir mišką tolumoje. Ir nė vieno žmogaus, tik kelios karvės... Senelis liko nepatenkintas.

Šią istoriją dažnai prisimenu klausydamasis savo užsakovų pageidavimų.“ (Audrius Ambrasas, 2019 m. liepos 31 d.)

Dovilė Dagienė-DoDA. Architekto Audriaus Ambraso portretas, Vilnius, 2019 m. birželis

„Netikėkite, jei jums kas sakys, jog mokymosi procesas gali būti vien nerūpestingas malonumas, kaip žada kasdien peršamos užsienio kalbų mokymosi ar kūno tobulinimo programėlės. Nemanau, kad ko nors iš tikro išmokai, jei tau nesuskaudo ar bent kuriam laikui neįsitempė tavo dvasiniai raumenys. Mano kartai teko įdomi patirtis – gerokai paragauti totalitarinio režimo realybės, ištverti lipnų ir slogų tuometės valstybės „rūpestį“ savo subjektais (nemanau, kad sovietinio žmogaus atveju galima naudoti tą išdidų žodį „pilietis“), paskui, kažkaip išbuvus laukinio kapitalizmo etapą, pasistengti kiek įmanoma greičiau išmokti gyventi laisvės ir rinkos ekonomikos sąlygomis. O visų svarbiausia – išdrįsti patikėti savimi, išmokti gyventi savarankiškai ir kiek prisidėti prie laisvės ir teisingumo savo valstybėje gausinimo. Bet kas galėjo pamokyti, kaip sklandžiai pereiti iš vienos politinės sistemos į kitą? Buvo vienas kitas mokytojas, bet dar daugiau zujo aplink šarlatanų ir avantiūristų. Pasiduodi jų vilionėms – bum! – ir turi gumbą kaktoje nuo netikėtos naujos patirties... Vieną tokį gumbą tarsi užčiuopiu lig šiol. Ir juokinga, ir gėda, bet patirtis įdomi. Ėjo 1992 Viešpaties metai, mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, ir pasiekė akademiją viliojantis kvietimas iš Vakarų – atsiųsti studentą atstovą į Strasbūre vyksiančią Europos jaunimo parlamento 10-ąją sesiją, kurios aplinkoje jaunų meno studentų iš visos Europos grupelė kartu svajos apie bendras vertybes ir gal net kartu ką nors „ta linkme“ sukurs. Tuo metu tai skambėjo kaip pasiūlymas pavakarieniauti Mėnulyje. Kažkas iš dėstytojų iki rektorato nutekino, kad moku vieną kitą užsienio kalbą, tai rektorius ir sako man: „Nori – važiuok ir atstovauk!“ Kur nenorėsi... Kas tada būtų įtaręs, kad kvietimo autorius – italų kilmės pusiau šarlatanas ir avantiūristas iš JK, o pačios iniciatyvos kontūrai tokie gerokai išplaukę. Vakaruose, mūsų tuomečiu manymu, gyveno vien šventieji antžmogiai. Nepasakosiu visų to neįtikėtinai sudėtingo ir varginančio oficialaus kvietimo gavimo ir išvykimo proceso detalių, bet galiausiai atsidūriau traukinyje, per Baltarusiją važiuojančiame į Vokietiją, su senu, iš tėvų gautu trantu lagaminu, prikimštu bent kiek padoriau atrodančių drapanėlių ir keliolika mano grafikos darbų būsimai parodai VAKARUOSE. Ir beveik be pinigų. Gardino geležinkelio stoty mane gerokai iškankino broliškos Baltarusijos pasieniečiai, išpurtę po daiktelį lagaminą ir tik vargais negalais patikėjo, jog vežama grafika – studento darbai. Po ilgų diskusijų visgi paleido išsvajota Vakarų kryptimi. Dabartiniam jaunimui atrodys visiškai beprotiškas faktas, kad Strasbūre atsidūriau tiksliai nežinodamas, kur vis dėlto tie jaunieji menininkai renkasi, tad nuėjau tiesiai į Europos Parlamentą pasiklausti. Pirmi penki prie įėjimo angliškai ar prancūziškai pakalbinti žmonės apie jokią Jaunimo parlamento sesiją absoliučiai nieko nežinojo. Manyje ėmė augti panika, bet klausinėjau toliau. Pagaliau mano angelas sargas atsiuntė elegantiškai atrodantį britų europolitiką, kuris situaciją išsprendė pragmatiškai – nusivedė į savo kabinetą ir iš jo paskambino ant mano kvietimo nurodytu telefonu. Šiaip ne taip po ilgo aiškinimosi išgavome susitikimo vietą. Patirtis buvo fantastiška, verta visų vargų (net pamačiau garsųjį Grünewaldo Izenheimo altorių Kolmare!), bet šis tekstelis ne apie tai. Žodžiu, pernelyg anksti išleidau dienpinigius (nes mano sovietinis ekonominis mąstymas klaidingai pakuždėjo: „Duos dar! Pasirūpins!“ Nedavė ir nepasirūpino). Kol paskendęs niūriose mintyse svarsčiau apie galimą grįžimą Lietuvon autostopu, mano angelas sargas atsiuntė elegantišką vokietį studentą, jaunąjį europarlamentarą, kuris – Eureka! – rado pagalbos būdą: „Surengsim tavo kūrinio aukcioną!“ Dabar paklausykit, pati gėda: stovim mes prie Strasbūro katedros pagrindinio įėjimo ir mano gelbėtojas vokietis šūkteli išsipusčiusių, mersedesais ir poršėm papolitikuoti atvykusių jaunųjų europiečių miniai: „Dėmesio! Su mumis čia yra lietuvis jaunas menininkas, kuris neturi pinigų grįžt namo.“ (Šioje vietoje noriu virsti vabalėliu ir įsiraust gilyn į Strasbūro senamiesčio grindinį...) „Todėl, mieli kolegos, dabar surengsime šio jauno menininko kūrinio aukcioną! Pradinė kaina – 100 frankų! Kas daugiau!“ Europos jaunimas žiūri truputį apakęs iš netikėtumo, o po kelių akimirkų – nebūtų politikai ir nebūtų jaunieji! – inicijuoja... rinkliavą. Frankų sukapsi tiek, kad užtenka ne tik traukinio bilietams, bet dar ir lauktuvėms. O kaip paveikslas? Jis padovanojamas netoliese esančio restorano savininkui, maloniai iškeitusiam smulkius pinigus į stambesnes kupiūras.“ (Arūnas Gelūnas)

Dovilė Dagienė-DoDA. Arūno Gelūno portretas. Vilnius, 2019 m. spalis

„Dažniausiai prisimenu tai, ką nuoširdžiai stengiuosi pamiršti. Kasdien stengiuosi pamiršti, kur ir kada turiu būti, atėjus laikui, tikrinu laikrodį, užrašų knygelę. Bandau apsimesti, kad tikrai pamiršau, bet ne, nei pavėluoti, nei nebūti nepavyksta. Prisimenu ir muziką, ypač tą, kuri primena, kiek visko apsčiai turėjau, bet būtent ši muzika ir verčia stengtis viską pamiršti.“ (Rokas Dovydėnas)

 
Dovilė Dagienė-DoDA. Menininko Roko Dovydėno portretas. Vilnius, 2019 m. birželis

Kazio Varnelio namuose-muziejuje (Vilnius) iki kovo 29 d. veikia Roko Dovydėno pa­roda „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. Parodoje pristatomi 4 darbai: „Plėviakojis vs Lauhan“ (2011–2013); „Pottery is the New Video“ (2015); „Plėviakojis vs Lauhan, antra dalis“ (2017); „Lioleko ir Boleko keramika“ (2019). Daugiau čia.

Dovilė Dagienė-DoDA. Menininkės Eglės Grėbliauskaitės portretas, Vilnius, 2019 m. liepa

„VISADA ŽINOJAU, KAD „JIE“ EGZISTUOJA. DAR NUO TO LAIKO, KAI TIKĖJAUSI, KAD GALIU „JUOS“ SURASTI. Vaikystėje, grįžusi namo, jausdavau jų buvimą ir nuoširdžiai apieškodavau kiekvieną kampą. Numatydavau netgi perbėgimo iš vienos vietos į kitą galimybę ir atitinkamai koreguodavau paieškos trajektorijas. „Jie“ būdavo maloningi ir leisdavo tądien „Jų“ nerasti.

Prašvitus vienas vaidmuo „realybėje“ seka kitą. Vis vykdau aplinkos režisierių nurodymus, nors žinau, kad ir tie režisieriai netikri, bet taip gerai įsijautę į vaidmenį, jog ne tik patys tiki tuo, ką daro... net ir aš jais tikiu. Panašiai kaip dabar jūs – jūs praktiškai tampate mano pagrįsto tikėjimo ašimis. Jūs norite, kad menininkas jums papasakotų, kur gyvena. Jums taip pat reikia, kad jis išduotų savo tiesos paaiškinimą.

O „Jie“ – tikrieji „Jie“ – lieka išsislapstę nejudančiuose, tyliai ir ramiai ant sienų kabančių atvaizdų rėmuose. Jie nieko nenori – jiems nusispjaut.“ (Eglė Grėbliauskaitė. Ištrauka iš „Jų įrankiai irgi buvo sidabriniai“)

E. Grėbliauskaitės naujos geros grindys „Titanikui“ČIA