Draugai
Dovilė Dagienė-DoDA. Menininkės Eglės Grėbliauskaitės portretas, Vilnius, 2019 m. liepa „VISADA ŽINOJAU, KAD „JIE“ EGZISTUOJA. DAR NUO TO LAIKO, KAI TIKĖJAUSI, KAD GALIU „JUOS“ SURASTI. Vaikystėje, grįžusi namo, jausdavau jų buvimą ir nuoširdžiai apieškodavau kiekvieną kampą. Numatydavau netgi perbėgimo iš vienos vietos į kitą galimybę ir atitinkamai koreguodavau paieškos trajektorijas. „Jie“ būdavo maloningi i...
Viltingai skaudūs 1998-ieji 1998 m. sėkmingai prasidėjo ne vienai nekomercinę muziką kūrusiai ir atlikusiai grupei. Kadangi daugelis tuomečių popsininkų akiplėšiškai žiopčiodavo pagal fonogramas, geriausiu atveju gražiai, sinchroniškai pastraksėdami ar pablizgėdami kokių nors garsesnių siuvėjų pasiūtų drapanų skiautėmis, gyvas dainavimas ir grojimas mums tapo reikšmingu koziriu. Susimetusios į vieną koncertinę komandą, skirtingų stilių tik gyvai muzikavusios grupės ...
Tai buvo sapne, bet buvo! Mes to pasiekėme – štai didžiausias bendro įvykio pojūtis. Bendra sėkmė, kurioje nėra laimėtojo. Suprantu, kaip jam tai bemaž neįmanomai nelengva, tačiau jis pasiekė, perlipo, – dabar jau bus kitaip. Tegul jaučia akvalangisto ir alpinisto satisfakcijas, o iš mano pusės neleistina nė gramo, nė miligramo. Turiu visiškai nieko nejausti, nes nenuslėpčiau, vis tiek parodyčiau ir viską sugadinčiau. / / / Nei aš patenk...
„Europos vartai. Ukrainos istorija“ – taip 2015 m. išleistą knygą pavadino ukrainiečių ir amerikiečių istorikas Serhijus Plokhijus. Beveik visą Ukrainos istoriją galime suprasti pasinaudoję vartų įvaizdžiu. Viskas, kas yra už vartų, simbolizuoja nesaugumą, judesį, sąmyšį, o visa, kas viduje, – ramybę, stabilumą ir saugumą. Tai mums gerai iliustruoja daugiau nei tūkstantmetė Ukrainos istorija, kurios teritorijoje keitėsi ir maišėsi ne tik po...
Ugnės Žilytės piešinys Gegužės 28 d. Darbas bibliotekoje; apie vidurdienį važiuoju pas Lemą. Randu jį antrame aukšte, tarp lentynų, perpildytų jo paties knygomis – rusiškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai, japoniškai... Deja, visa toji gerovė apmokėta sveikata. Atrodo vyresnis už Milašių ir labiau – gerokai labiau – susmukęs. Bet akys vis dar gudrios ir skvarbios. Kalba jis beveik nesustodamas ir kas akimirką k...
Tauro kalno „galiorka“ Rūsiu ar pusrūsiu laikytina patalpa nūnai jau nugriautuose Profsąjungų rūmuose oficialiai vadinosi Tauro kalno galerija. Gali būti, kad ant jos sienų rengtos kokios nors dailininkų parodos. Gėda prisipažinti, tačiau tų parodų nepastebėjau ir neprisimenu. Pirmasis muzikinis renginys – Akustinio bliuzo trio koncertas – šioje keistokoje patalpoje įvyko 1993 m. vasaros pradžioje. Koncerto ir po jo vykusio vakarėlio užmiršti niekada nepav...
Ugnės Žilytės piešinys Gegužės 20 d. Rytą Milašiaus bute organizuojama televizijos laida: kalbamės lietuvių ir lenkų klausimu, paskui Česlovas skaito keliolika gražių savo eilėraščių. Visa tai užtrunka nuo devintos ryto ligi pirmos. Nuvargęs einu pasivaikščioti. Plantuose1 bene keliolika siaubingų secesinių paminklų. Ne ką geresnis atstatytasis Vivulskio „Žalgiris“, kad ir kiek lietuviui derėtų juo džiaugtis: kryžiuotis po Vytauto kojomis –...
Sąjūdžio metais Algimantą Andreiką (1950–2000) buvo galima išvysti ne viename kompromisų nepripažinusios Lietuvos laisvės lygos mitinge. Už dalyvavimą prieš sovietinį režimą nukreiptose, valdžios nepalaimintose akcijose baudžiamosios bylos jam buvo keliamos net išties „šiltais“ 1989-aisiais. Jis buvo tardomas, kankinamas ir mušamas tada, kai daugeliui atrodė, jog sovietinės represijos tapo gūdžia praeitimi. Šių metų birželio 11 d. minim...
Ugnės Žilytės piešinys Gegužės 2 d. Labai lėtai imu atsipūsti po nepakeliamos įtampos. Kompromisas Lietuvoje įgauna lyg ir realią formą. Bushas sutiko priimti Prunskienę – tai žymus šuolis į priekį: turbūt takoskyra jau peržengta. Tautiečių disciplina ir susiklausymas, reikia pasakyti, žavingi. Gegužės 3 d. Prunskienė Baltuosiuose rūmuose. Ak, viskas baigsis gerai (touch wood). Gegužės 4 d. Paskutinioji paskaita apie Cvetajevą. Įtampa man, tiesą...
Veržliais, audringais, laukiniais ar net sprogiaisiais „devyniasdešimtaisiais“ vadinamas XX a. 10 dešimtmetis daugeliui asocijuojasi su staiga pasikeitusiu gyvenimu, į madą atėjusiais spalvingais, keistais drabužiais, importiniais, dažnai falsifikuotais alkoholiniais gėrimais, neragautais maisto produktais, pirmaisiais pasipūtusiais turtuoliais ir, žinoma, monotoniškai triukšminga arba iki koktumo saldžia popmuzika. Ne vienas, apimtas nostalgijos, mi...
