Vaikščiodamas po kapines pagalvojau, kodėl nejaučiu šalčio. Mirties rezervuarai turėtų būti sukaustyti šalčio, ir Dante Alighieri mums galėtų pritariamai pašnabždėti, kad žemiausieji pragaro ratai – amžinojo įšalo žemėje. Arba kodėl ne karštis? Čia tiek sielvarto, nevilties, tiek sudužusių vilčių ir svajonių, visa tai turėtų suformuoti kažką panašaus į sielvarto reaktorių. Bet nieko nėra. Yra tik išorinis karštis arba ša...
Šviesios atminties mano vyras Romualdas Lankauskas, iškeliavęs amžinybėn 2020 m., paliko nemenką archyvą. Tvarkydama jį radau keletą tekstų, kuriuos jis, matyt, ketino publikuoti, bet nespėjo... Romualdas buvo ne tik rašytojas, novelės meistras, bet ir dailininkas, surengęs ne vieną personalinę tapybos parodą (iš viso net šešiolika), dalyvavęs per dvidešimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Priklausė dailininkų Individualistų grupei. Tapy...
Medicinos mokslų daktarė Aldona Rainytė – mokslininkė, gydytoja pediatrė, tremtinė, visuomenininkė. Užaugo Sibire, 1956 m. grįžo į Lietuvą ir baigė studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Per vieną studentišką kelionę į Vakarų Ukrainą susipažino su būsima poete Judita Vaičiūnaite. Pateikiame atsiminimų fragmentą apie šią išvyką ir pažintį. 1959 m. sausio mėnuo. Visi buvome paskutinio kurso studentai: keli medikai, du ar trys fizikai ar matematikai,...
Vokiečių žurnalistas ir rašytojas Jochenas Buchsteineris knygoje „Mes buvome Rytų Prūsija. Eilinė vokiečių šeimos istorija“ atveria galimybę giliau pažinti Rytų Prūsijos istoriją ir jos vietą Europos atminties kultūroje. Remdamasis savo močiutės dienoraščiu, autorius pasakoja apie vienos Rytprūsių dvarininkų šeimos priverstinį pasitraukimą į Vakarus. Kartu rašytojas išskleidžia platesnį istorinį kontekstą, paminėdamas ir kitas teritorijas, i&...
Odisėjas Hado karalystėje sutinka draugą Elpenorą, kuris girtas nuriedėjo nuo Kirkės namų stogo, nusisuko sprandą ir liko nepalaidotas, nes draugai skubėjo išplaukti. Jo vėlė prašo Odisėjo palaidoti jį, sudeginti su šarvais ir į kapą įsmeigti irklą, kuriuo irklavo keliaudamas kartu su Odisėju ir jo bendražygiais. Pasigavau kažkokį sumautą virusą, skauda gerklę, galvą, varva nosis, na, gerai, galvoju, ko gero, snargliai yra nosies ašaros, taigi nieko baisa...
Nidoje, priešais marias, leidykla „Kitos knygos“ šiemet septintus metus atidaro Vasaros knygyną su atrinktu asortimentu iš daugelio leidyklų. Čia pasikeisdami sukasi „Kitų knygų“ darbuotojai, kasdien fiksuoja akimirkas ir siunčia laiškus Vilniuje likusiems kolegoms. Įspūdžių iškarpose iš pernykščių susirašinėjimų – pirkėjų portretai, knygos ir, aišku, pajūrio orai, surašyti knygyno sumanytojo...
2022 m. MAMbo – Bolonijos modernaus meno muziejus – pakvietė pasinerti į tris paras trukusią ekspediciją po pasirinktus miesto muziejus ir, išsirinkus vieną arba kelis artefaktus, savo vaizduotės balsu bei pasirinkta literatūrine forma išskleisti Bolonijos miesto archyvą. Tekstas pasirodė dvikalbiame (anglų ir italų k.) leidinyje „The Floating Collection“, lydėjusiame tarptautinę muziejaus parodą tuo pačiu pavadinimu. Esė lietuvių kalba publikuojama pirmą ka...
Praeitis persekioja žmogų. Arba žmogus persekioja praeitį. Grįžti į savo praeitį, į jaunystę kaip nusikaltėlis į nusikaltimo vietą. Arba praeitis susiranda tave ir apkaltina nusikaltimais, kuriems netaikomas senaties terminas. O gal pats grįžti į praeitį kaip detektyvas, bet visi įkalčiai klaidina, nes esi ir nusikaltėlis, ir auka. Sigito Parulskio nuotr., 2022 Vaikštau po miestą, kuriame gyvenu keturiasdešimt metų (norėčiau sakyti keturis šimtus, b...
Legendinis Kartaginos karvedys Hanibalas su keturiasdešimt tūkstančių karių ir keliomis dešimtimis kovos dramblių žygiuoja per kalnus, Pirėnus ir Alpes. Drambliai kalnuose tarsi ne savo vietoje – keistas mąstymo paradoksas. Kažkodėl jie čia nedera, atrodo per dideli, nors iš esmės jiems kalnai labai tinka, jie juk patys yra vaikščiojantys kalnai. Nežinau, kodėl galvoju apie dramblius Kaukazo kalnuose, žingsniuoju slėniu tarp dviejų kalnagūbrių, kuriuo teka kreiv...
In memoriam režisieriui Bélai Tarrui 2025 m. gruodžio 10 d. sakydamas kalbą Nobelio premijos iškilmėse vengrų rašytojas László Krasznahorkai išreiškė padėką italų renesansui, Kiotui, paskutiniam Ekstremadūros vilkui, menkai žinomiems poetams iš Rumunijos pašonėje įsikūrusios Diulos ir dar daugeliui kitų žmogiškų ir nežmogiškų būtybių bei buvinių, – be abejo, dėkojo ir bene garsiausius jo romanus &bd...