Iš ciklo „Atminties stalčiai“ × Rolandas Rastauskas Luchino Visconti „Mirtį Venecijoje“ pirmąkart išvydau Vilniuje 1972-ųjų kovą uždaroje peržiūroje Dzeržinskio gatvės gale, plačiaekranę, juodą ir baltą – rusai vogdavo spalvotas, bet neturėjo geros kopijavimo technikos, tad Dirko Bogarde’o operinis grimas „sušvelnėdavo“. Juosta pritrenkė ne akivaizdžiu pederastiškumu (tada nelabai supratau, ką tai...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Visos geležinkelio stotys nelaime dvelkia vienodai, kiekviena tą dvelksmą maskuoja savaip – šviežios kavos kvapu, knygynėlių, firminių apatinių bei gėlių gausa ir pan. Kartais net įsileidžia kokį aukštakakčių kuratorių ignoruojamą menininką – argi gaila? Istorija, kurią rengiuosi papasakoti, apaugusi interpretacijomis. Tai, be abejo, jau tam tikro statuso ženklas, nulemtas ne tik figūrantų, bet – svarbiausi...
Vakaras. Iškritęs sniegas. Tokiu metu pernai skyriausi su vyru. Tąsyk eglutė taip ir liko stovėti kieme, pasipuošusi antikvariniais žaisliukais. Tiesa, vieną jų supykusi sudaužiau į namo sieną. Vėliau ilgai rankiojau žalsvas šukes. Šiemet viskas kiek kitaip. Neturiu eglutės, žaisliukai guli rūsyje. Vaikams ir man agresyvus gripas. Daugiausia, ką pavyko padaryti – tai pasimelsti vakare prieš užmiegant. / / / Žiemai sušildyti užku...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Kultūros istorikai, manau, neleis sumeluoti: godotinos Vilniaus knygų mugės prototipas – Tarptautinė Varšuvos knygų mugė stalinistiniame torte (Pałac Kultury i Nauki), tarsi atbogintame tiesiai iš paties Maskvos centro. Deja, ne oro, o pavergimo ir pažeminimo paštu. Debesų šydą praduriančio špilio laikrodis seniai rodo nebe Maskvos laiką, o viduje įsikūrę muziejai, teatrai ir galerijos grandiozinį...
Po daugelio dešimtmečių metaliniams Vilniaus garažams atėjo galas. Kadaise itin geidžiamos metalinės dėžutės jau kuris laikas griaunamos. Kelia estetikos problemų, todėl siejasi su netvarka. Kadangi daugelis garažų stovi valstybinėje žemėje, dėl jų kyla ir nemažai teisinių ginčų. Liepkalnio garažų bendrijos leidimas Grįžkime į sovietmetį. Tada automobilis buvo prabangos prekė, perkama visam gyvenimui. Nenuostabu, jog savininkai jais rūpinosi visomis išgalėmis...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Ana Achmatova kartą yra pastebėjusi, kad nevalia tikėti dialogais memuaruose. Vos tik atmintis įjungia šnekamosios pavarą – nušvinta saldi melo čiuožykla. Nesunku prisiminti, kuo žmogus buvo apsirengęs, kokios veislės šunimi dangstėsi nuo tikrovės, o štai ką bylojo ainiams – tik vėjas tau pasakys. Bet išimčių esama – kai kurios memuaruose ištartos frazės virsta sparnuotomis, keli...
Snigti ima dar iš vakaro, tankiai, be spalvų, ir paskutinės minutės poreikiai grimzta melancholiškoje, kokia būna tik sekmadienio vakarą, vienspalvių snaigių ir spalvingų automobilių pūgoje. Atsikėlus 4 valandą ryto, šaligatviai ilsėsis po storu sniego sluoksniu, o lagaminą tempsiu Gedimino prospekto viduriu ir jei sutiksiu praeivių, jie bus pasirinkę tokį patį maršrutą. Jei prisiverti atsikelti anksti, gauni mielą dovaną, tikrą vizualią brangenybę intravertui –...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Sutiktas kino ir teatro žvaigždes (tėvynės skliauto čia neturiu omeny) galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Vienai – Vladimirui Vysockiui – po „Hamleto“ Maskvos Tagankos teatre esu net padovanojęs riebią Vilniaus verbą, kurią vazoje ant palangės jo virtuvėje, Mažojoje gruzinų gatvėje, galima išvysti kai kuriuose dokumentiniuose filmuose. Išsaugojo, neišmetė. Kontaktinis asmuo,...
Jurgis norėjo būti kaip visi. Bet jis negalėjo būti kaip visi. Net jei visi Jurgiai būtų panorėję tapti kaip visi, net milijonai Jurgių, susivieniję šiame pasauly dirbtiniuose miestuose, nebūtų įstengę to pasiekti. Tad kam pastangos? Iš čia ateidavo giluminis liūdesys. Jurgis jį savyje triuškino žaisdamas, neva labai linksma. Antai jis troško turėti Dievą, juo tikėti, žaisdavo net popiežių ir šventąjį sužadėtinį, kuris tartum vedęs; bet negalėjo...
Iš ciklo „Atminties stalčiai“ Visada manydavau, kad klausimai, į kuriuos nėra staigių ir vienareikšmiškų atsakymų, trumpam sustabdo patį žmogaus, daikto, netgi geografinio darinio egzistavimo laiką. Kol ieškai, ką atsakyti į paradoksinį klausimą, esi gyvas, dar žaidime, dar neišspirtas iš vaisingų santykių ir perspektyvų tinklo. Lygiai taip pat gelbstisi ir klausėjas. Tuo galėjau įsitikinti vieną gražią dieną Londone, kai mano &scaro...