Proza


  vakar vykusiame susirinkime pagaliau pasirinkome prioritetinę kryptį (brūkšnys) dirbsime su auksiniais šaukštais (taškas) kol kas dar nei sekretorė (kablelis) nei mano verslo partneris nežino (kab­lelis) kur visa pasisuks ir ar išsilinguos (kablelis) tačiau mano intuicija sako (kablelis) kad ši kryptis yra nepaprastai pelninga (kab­lelis) dinamiška ir taip toliau (taškas) man gaila retkarčiais mūsų švaistomo laiko (...


  Rimtai pavarė, pasiekėm visišką dugną, – sakau gipsuota ranka grabaliodamas tarp žvakidžių, – žemiau kristi nebėra kur. Kaip tyčia sulig tais žodžiais žvakidė išsprūsta man iš pirštų ir teškiasi į Pilies gatvės akmenis. – Atsiprašau, – mojuoju pirkėjai prieš nosį gipsu, – nesgrabaila. – Nieko baisaus, – dirbtinę šypseną demonstruoja damutė. – Aš tuojau, norėjote šit...


Veprių politechnikos mokyklą uždarė 2000-aisiais. Nuo tada mokyklos pastatas ir bendrabučiai apleisti. Šioje šviesos stokojančioje švietimo įstaigoje budi kadaise čia mokytojavęs vyras. Sutikęs potencialius įsibrovėlius, jis atveria užrakintas mokyklos ir bendrabučio duris. Tam, kad niekas pro langus neliptų ir durų nelaužytų. O už jų – sustojęs laikas ir apmirusi gyvybė. Pastatas neišvengiamai sunyks, klasėse kabančius plakatus nublukins per užuolaidų skepetas...


Vakaris Šaulys. Kapo duobėje

2022-04-12 20:52:53

  Ugnė buvo paprasta strazdanota mergina ryžais plaukais. Vidutinio ūgio, liesoka – tokia, kokių nevadina gražiomis. Jos keistą išvaizdą linksniuodavo mokykloje, ji sunkiai pritapdavo prie bendraamžių, tad radusi giminišką sielą laikydavosi įsikibusi kaip lobio. Paskutiniais mokyklos metais Ugnė atrado dvasinį pasaulį ir visa galva į jį paniro. Taip sutiko žmones, kurie ją priėmė, vertino, kviesdavosi dalyvaudavo dvasinėse praktikose – pagaliau mergina pajuto t...


Šioje spaudai rengiamo Marko Zingerio romano „Kai pasaulis buvo gražus“ dalyje pasakojama apie Nojų ir Bitę – guvią, žvalią, bet jau pagyvenusią porą, žurnalistą tarptautininką ir dailės galerijos Vilniuje savininkę, keliaujančius per Madridą į Kanarus pas sūnų Harį. Bitė dar nežino to, kas jos vyrą spaudžia kaip akmuo ant krūtinės: jų namai Lietuvos pasienyje užimti svetimos kariuomenės. Nojus apie tai sužinojo įsijungęs kompiuterį skrydžio metu ir dabar atidėlioja akim...


Geležinkelio stotis Rašau iš Peremislio – seno Austrijos-Vengrijos imperijos miesto, svarbaus geležinkelio mazgo, esančio netoli (vos 12 km) Ukrainos sienos ir dar 80 km nuo sienos iki Lvivo. Esu čia nuo šeštadienio (vasario 26 d., – red. past.), jau keletą kartų važiavau traukiniu į Krokuvą ir iš jos. Tai irgi senoji, dar austrų tiesta geležinkelio linija, kadaise jungusi imperijos sostinę Vieną su didžiausiu Galicijos miestu Lembergu (Lvivu). Pro...


Jurijus Vladimirovas (1908–1931) – rusų rašytojas oberiutas. Mirė dar neprasidėjus pirmiems oberiutų areštams. Kaip ir daugelis šios grupės kūrėjų, rašė eilėraščius vaikams (išleido 8 knygeles). Iš kūrybos suaugusiesiems išliko tik mašinėle spausdintas apsakymas „Fizkultūrininkas“ ir kelių eilėraščių rankraščiai, nors Daniilas Charmsas užrašuose mini J. Vladimirovo pjesę „Papjautoji...


Į Indoneziją kartu su dar 600 studentų iš įvairiausių pasaulio šalių nuvykau 2017 m. rugpjūčio pabaigoje. Buvome atrinkti studijuoti ir pažinti šios šalies kultūrą: kalbą, batiką, tradicinius šokius, gamelano muziką, kulinariją, turizmą. Priklausė nuo to, ką patys pasirinkome. Visgi pažintis su šalimi ir žmonėmis klostėsi ne tik (ir ne tiek) auditorijose, kiek už universiteto ribų. Svetimoje ir nepažinioje aplinkoje ėmė atsirasti draugų ir pažįstamų, vyr...


Vakarų Čekijoje, Bohemijos miškuose, kur iš žemės gelmių, kaip jokioje kitoje Europos vietoje, trykšta itin daug mineralinių šaltinių, įsikūrę net trys seniausi Europos kurortai. Į juos kelis šimtmečius rinkosi Senojo žemyno garsieji ir turtingieji, palikdami čia dalį negalavimų ir mėgaudamiesi kurortine atmosfera. Iš šių kurortų Karlovy Varai, arba Karlsbadas, yra pats didžiausias, tai gydyklų metropolis su visa tam sukurta pramone, didžiuliais p...


Roberto Bolaño. Klara

2022-03-02 19:55:20

Vido Drėgvos piešinys   Didžiakrūtė, laibakojė, mėlynakė. Mėgstu ją taip prisiminti. Nežinau, kodėl ją įsimylėjau, bet tiesa ta, kad įsimylėjau beprotiškai ir iš pradžių, turiu galvoje pirmąsias dienas, pirmąsias valandas, viskas klostėsi gerai, paskui Klara grįžo į savo miestą Ispanijos pietuose (Barselonoje ji atostogavo) ir viskas ėmė griūti. Vieną naktį sapnavau angelą: užsukęs į didžiulį tuščią barą išvydau jį sėdintį kampe prie balintos kavos puod...