Proza


  Skamba žadintuvas. Nutildau ir miegu toliau. Dar kokias keturias valandas. Nors iš vakaro sau griežtai esu pasakęs, kad jau pakaks, reikia režimo. Reikia vėl įrėminti save gražesniuose laiko rėmeliuose, kad jie nustelbtų pilkšvą buvimą. Reikia tapti aiškesnės struktūros dalimi. Reikia kažką tikslingai veikti. Ypač šiuo apokaliptiniu laikotarpiu. Bet būtent juo miegas tampa vienu didžiausių malonumų. Sapnuose vyksta intensyvesnis ir įdomesnis gyvenimas nei...


 Skrydis per visą Turkiją – geros dvi valandos, kaina – tik koks ketvirtis šimto eurų. Vienas šalies pakraštys keičia kitą, tad skirtumai – taip pat akivaizdūs. Vietoj patrauklaus, bet gigantiško, miniom įdaryto Stambulo dar per iliuminatorių ima šieptis tuščios erdvės, akina spinduliai, pirma atšokantys nuo sūraus ežero paviršiaus, vėliau – nuo oro uostą supančių baltų viršukalnių. Leidžiantis trapu į pa...


  Ištrauka iš rašomos knygos „Antakalnio purvas“   Vasaras leisdavau kaime, tėvo gimtinėje Ukmergės rajone, kur visada buvo blogas kelias, nes senelis nepriklausė kolūkiui, tad ir kolūkis nesirūpino susisiekimu su vienkiemiais, kurie egzistuoja patys sau. Tik užtvenkus dirbtinį ežerą atsirado padoresnis privažiavimas senelių trobos link, nors traktoriai nuolatos išmušdavo duobių, kuriose prisikaupdavo molingo purvino vandens ir tėvas...


Artem Čech. Ant stogo gera

2021-06-22 23:30:14

Artemas Čechas (tikr. Artemas Čerednykas) gimė 1985 m. Čerkasuose. Kijeve baigė sociologijos studijas, vaidino Čerkasų dramos teatre, dirbo žurnalistu, reklamos kūrėju, apsaugininku, dailininku modeliuotoju. 2015–2016 m. kariavo Donbaso fronte. Parašė 8 romanus ir karo esė knygą „Nulinis taškas“ („Точка нуль“, 2017, vertimas į lenkų kalbą pelnė J. Conrado premiją). Naujausiame novelių romane „D rajonas“ („Район „Д“, 2019)...


  Du dalykai neabejotinai jungia mane su dabartimi – tai kurortai ir buitiniai nesklandumai. Poilsis be tikslo ar užlūžęs kompiuteris prisega mane, besitabaluojančią laike, prie šiandienos kaip segtukas skalbinį prie virvės. Šiaip beveik visada, skirtingai nei gyvuliai ir žvėrys, skendžiu praeityje arba ateityje. Visiškai aišku, kad, kai ateis sparčiai artėjantis laikas išeiti, jausiuosi čia ir dabar negyvenusi.   Vilmantas Marcinkevičius. &...


Donata Mitaitė. Rojuje ir aplink

2021-06-10 23:55:49

  Kai pasikalbėjusi su mamos gydytoju pakilau eiti, jis paklausė, ką toliau veiksiu. Atgniaužiau saują su palatoje mamos įduotu raktu, pririštu prie apdrožto šakaliuko: „Važiuosiu į vienkiemį.“ Praeis kelios dienos ir gydytojui įkyrės vis mamos kartojamas klausimas: „Kada namo?“ Neteks kantrybės: „Ir kas jūsų ten taip labai laukia?“ – „Kumelytė ir du šuniukai!“ Toks dabar mano ūkis. Keliuosi anksti, nes važinėju lan...


Julius Keleras. Moterys pievoje

2021-06-03 19:26:48

  Moterys su granatomis, moterys priekinėse fronto linijose, moterys nuogom krūtim su vėliavomis ant barikadų, moterys su rėkiančiais kūdikiais ant rankų, moterys su granulėmis, su skiepų ar nuodų švirkštais, su paršiukų, vaikų, dar bala žino kuo spalvingai nuterliotom prijuostėm, klumpančios, pavargusios, senstančios, žilstančios, plinkančios, lieknėjančios moterys, nukarusiom, liūdesių nugairintom krūtim, keikiančios kūriniją, vyrus, vaikus, Visatą. Keikiančios vi...


Arminas Bartulis. Palangė

2021-05-25 01:25:26

  – Ne. Sakau jums, dievaži, turbūt paskutinį kartą mandagiai... – privėrė duris, kad žvilgtelėtų į pritaisytą ant jų lentelę. – Dvidešimt ketvirtą kartą sakau – ne! Aš nesimesiu. Nes nesimesiu niekada. – Bet dabar labai puiki proga – Europos Sąjungos lėšomis kompensuojama iki pusės visos renovacijai skirtos sumos. Jeigu pažvelgtumėt į lankstinuką, – konsultantas, derybininkas, vadybininkas ar velniai žino kas (šitai...


Kai H. Č. pareiškė, jog ryškiausia spalva paletėje yra juoda, – studijų metais mane ištiko malonus šokas. Neseniai mėgavausi per radiją klausydamasis, kaip apie spalvas ir spalvų sandarą pasakoja Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Fotonikos ir nanotechnologijų instituto apšvietimo tyrimo grupės mokslo darbuotoja daktarė A. Z. K. ir pamaniau: na, dar kurį laiką teptuko į rankas neimsiu. Laidos apie spalvos gimimą ir kelionę nuo &scaron...


Paolo Milone psichiatrijos srityje dirba 40 metų. Daugelis knygoje „Menas surišti žmones“ („L’arte di legare le persone“) aprašomų psichiatrijos skyriaus realijų pakitę, įskaitant pokalbių kambarius, pacientų rišimą prie lovų, požiūrį į medikalizaciją, šiandien vis dažniau įvardijamą kaip perteklinę. „Nesu joks senosios psichiatrijos nostalgikas, – teigia autorius. – Esminis klausimas yra ne rišti ar nerišt...


Draugai