S-keltininkai


  Nedidelėse dirbtuvėlėse sutinkame kokių 60-ies meist­rą. Jis dėvi šviesias kelnes gerai įspaustu kantu, languotus marškinius ir mėlyną liemenę. Tarp tvarkingai surikiuotų senų įrankių, dėžučių ir stiklainėlių sukasi eksperimentinis džiazas. Mums pradėjus apžiūrinėti nedideles skulptūrėles smagiai pribėgęs pasakoja, ką išskaptavęs. Štai Palmyros karalienė Zanobija, antai šumerų reljefai, o šioje lentelėje – pirmoji pasaulyje muzika &nd...


  Karas Ukrainoje tapo vyraujančia mūsų kasdienių pokalbių ir diskusijų tema. Apie Rusijos agresijos priežastis ir motyvus diskutuojama net ir mokslinėse konferencijose. Bet kokia šio karo prasmė dažnai nesutariama. Manau, Ukraina pasirinko nuoseklų europietiškų vertybių ir liberalios demokratijos kelią, kuris veda visiškai priešinga linkme nei Rusijos autoritarizmas ir antiliberalizmas. Rusija tiesiog negalėjo toleruoti pliuralistinės, liberalios demokratijo...


  Kadaise ne juokais supykdžiau vieną jauną kolegą filosofą neformaliame pašnekesyje apie nesibaigiančias švietimo bėdas pacitavęs Andrių Mamontovą: „...jei tu nori keist pasaulį, keisk pirmiau save.“ Mintis, žinoma, nebuvo nei nauja, nei stulbinanti, A. Mamontovas ją tik sueiliavo. Užtat kolega kone sprogo: jei institucijos sistemiškai žlugdo, tai savęs keitimas – paprasčiausia saviapgaulė! Kaip apskritai taip galima galvoti?! Gal ir negalima. Be...


  Anądien sapnavau karą, nors beveik niekada nesapnuoju. Virš miesto lėkė skeveldros, jos žiro į vis mažesnes, o šios kliudė namus ir juos taškė tarsi vandens srovė popierių. Kaip vaikystėje žaidžiant tet­rį – tos atplaišos mainėsi prieš paliesdamos taikinį, kol įgaudavo tinkamą formą, kad užpildytų spragą, atitiktų ir tada visa statinių eilė ar namo siena tiesiog pranykdavo. Karas idealiai prisiglaudžia ir tarsi nulupa odą. Galima tik svajot...


  Prisimenu, paauglystėje nemėgau gegužės mėnesio. Ir tik todėl, kad prasidėdavo visuotinis žydėjimas, kad medžiai ir krūmai apsipildavo baltais žiedais. Visi tie „žiedai tarp žiedų“, „kaip žydėjimai vyšnios“, masinė euforija, grožėjimasis baltais vainikais, nuotraukos – tada dažniausiai nespalvotos – man atrodė kaip banalumo fiesta. Dabar spėlioju, gal paaugliškas testosteronas mušė į smegenis ir akino. O gal tiesiog tokiame amži...


  Euromaidano metais rusų kilmės prancūzų rašytojas Antoine’as Volodine’as (g. 1950) išleido onirišką distopinį romaną – siaubo pasaką apie Antrąją Sovietų Sąjungą „Terminus radieux“ („Švytinti pabaiga“ arba „Apšvitinta pabaiga“). Po naujos, šįkart lemtingos Spalio revoliucijos prieš vakarietiškas vertybes, pasaulis prievarta sujungiamas į Orbisą – sovchozais ir branduolini...


  „Pilietiškumas“, „pilietinė visuomenė“ yra turbūt visiems girdėti, bet tuščiai skambantys žodžiai. Kamšalas Prezidento metinėje kalboje, didaktiška pamoka 9 klasėje, nuo realybės nutolę straipsniai, šlovinantys tarptautinius paramos fondus. Tačiau atmetę tokį beatodairišką nuvalkiojimą šiuose žodžiuose iššifruotume gražią idėją – demokratinės šalies piliečiai yra įsitraukę į bendro gėrio...


  Skaitydamas internetuose nuomones, kaip Europos valstybių vadovai turėtų teisingai pagelbėti Ukrainai, prisimindavau dujų katilą buvusiame Rytų Berlyne, stovėjusį kadais mano nuomotame bute ir tiekusį man šilumą bei karštą vandenį. Tas katilas veikiausiai atminė H. Kohlio kancleriavimą, jei ne Sienos griuvimą. Kai jis įsijungdavo, pasigirsdavo garsus pokštelėjimas, lydimas grėsmingo ūžesio. Baidydavausi jo. Pirmomis savaitėmis naktį pažadintas kone šokdavau...


Dalius Jonkus. Karo prasmė

2022-04-24 20:38:58

  Akys jau neatlaiko įtempto naujienų stebėjimo ekranuose. Žuvusiųjų kūnų ir sugriautų miestų vaizdai nebejaudina. Karas Ukrainoje, nepaisant visų vykstančių žiaurumų, tapo kasdienybe. Laukdami žinių iš fronto taip pasineriame į kasdienybę, kad nebemąstome apie šio karo prasmę. Vis dar tikimės, kad karas greitai pasibaigs ir viskas grįš į įprastas vėžes. Tačiau taip nebus. Šis karas negrįžtamai pakeitė pasaulio tvarką, bet ji pasikeitė (o gal dar tik keičiasi...


Eugenijus Ališanka. Šikniai

2022-04-24 18:46:32

  Rytais savo mažajame parke, kuriame esu prisodinęs pušelių, kukmedžių, tujų ir visokio kitokio velnio, vis randu stirnų spirų. Medeliai ir krūmeliai nyksta akyse, nepadeda jokios tvorelės, raišalai, vis kas nors apsinuogina. Ryja ir vietoje šika, atsidusęs pagalvoju. Ir ką tu joms padarysi? Apimtas bejėgystės pasvajoju apie šautuvą, bet suprantu, kad jas gina Jungtinės Tautos ar kokia kita organizacija. Vasaromis prie buksmedžių, augančių palei namus, vis...