Dzūkija apie save primena kiekvienais metais vasario viduryje. Būtent tada mes nustembame, kad vėl reikia mokėti už elektrą. Aš nedelsiant prisijungiu prie per metus šiek tiek apleistos feisbuko grupės „Saulės parkas Dzūkija“ ir gaunu ten įprastą raminamųjų dozę – parkas veikia, žiemą saulės mažai, sniego valyti nuo modulių neapsimoka, nes vėl užsnigs, o ir pažeisti elementus galima, ir, svarbiausia, kituose parkuose – tas pats, negamina ir ten elektros...
Vienoje tinklalaidėje nugirdau aistringą pasisakymą, kad skaityti reikia kuo daugiau, nes skaitymas negalįs sukelti žmogui jokio pavojaus. Susimąsčiau: ar tikrai? Asmeninio archyvo nuotr. Prieš keletą metų vienos moters namuose pamačiau kolekciją: ji su vyru į milžinišką lentyną krovė vien knygas apie psichologiją. Sakau būtuoju laiku, nes santuokos tai neišgelbėjo. Ar neatsitiko taip, kad jiedu tarp savęs iš knygų pasistatė sieną? Ar t...
Mano protas turi slaptą stalčių. Į jį patenka keisčiausi kultūriniai klodai – ne iki galo suprasti filmai, eilėraščiai, knygos, man ne visai aiškios idėjos. Šio stalčiaus turinys atlieka budėtojo vaidmenį ir tampa parengtimi kažkam, kas dar iškils. Pavargęs protas jau nebesistebi aštriais politikų pareiškimais ir moralės standartais. Stebėdamas su dirbtinio intelekto pagalba sugeneruotus paveiksliukus, kur JAV prezidentas vaizduojamas tai popiežium...
Garaže dažnai taip atsitinka – ieškai vieno dalyko ir randi kitą. Šį kartą netikėtu radiniu tapo keli 2004 m. muzikiniai žurnalai: kaip nauji, visi aptraukti nepraplėšta plastiko plėvele ir su kompaktinėmis plokštelėmis viduje. Šiek tiek nustebau, ko tais 2004-aisiais nepasidomėjau muzikos naujienomis, bet po akimirkos prisiminiau – žurnalas buvo dvisavaitinis, ir aš gana greitai pavargau nuo informacijos kiekio. Liudo Parulskio nu...
Ankstyvas rytas, kamštis, gretimame automobilyje sėdi moteris, skara apsigobusi galvą. Pagarsinu radiją: fotožurnalistas, dar kartą grįžęs iš karo zonos Ukrainoje, pasakoja, kaip jam sunku Vilniuje kalbinti dėl mažmožių suirzusius žmones. Pirmojo pasaulio problemos – turi rankas, kojas ir depresuoja. Fronte daug paprasčiau – arba gyveni, arba džiaugiesi, kad išgyvenai. Dar priduria, kad ukrainiečiai už tokį suirzusį mažmožių pasaulį juk lieja kraują. Nes geras gy...
„Susipažįstu su kokiu nors italu, ir jis teiraujasi, iš kur aš. Sakau, kad gimiau Maskvoje, ir tas puola glėbesčiuotis sakydamas, jog labai mėgsta rusų literatūrą. O aš jam į tai: kai sutinkate anglą, jūs taip pat puolate glėbesčiuotis šaukdamas, kaip mylite Shakespeare’ą ir Dickensą? Žmogus tuomet susimąsto: o kodėl aš taip elgiuosi?“ – vasario pabaigoje svetainėje „Bernardinai.lt“ pasirodžiusiame interviu pasakojo Rusijos o...
Šie metai prasidėjo siaubais. Pirmasis ištiko pamačius Baltųjų rūmų paskyroje paviešintą imperinę vaizduotę normalizuojantį memą. Jame Grenlandijos toliais šalia pingvino žygiuoja Donaldas Trumpas, o sniege įspaustos paukštiškos prezidento pėdos tarsi klausia, kiek dar galima kliautis žmogiškumu. Kartu su sausio speigais siaubai tik tankėjo: JAV eskalavo siekį užvaldyti Grenlandiją, buvo paviešinti Jeffrey Epsteino failai. Vieni piktinosi d...
Reikia didelio vaizduotės šuolio, kad šiuolaikinę kultūrą ir meną pavadintum dvasingumo šaltiniu. Sunkiai įsivaizduojama, kad kultūra remtų, saugotų, plėtotų idėjas, kurios priskirtinos dvasios sferai. Jei atsigręžtume bent į devynioliktą amžių, galbūt dar turėtume apie ką kalbėti, rastume nemažai pavyzdžių ir autorių, kuriems rūpėjo ne tik kaip, bet ir kas, ne tik forma, bet ir turinys, esmė, savo pačių ir žmonių, kurie susidurs su jų kūriniais, moralė. Nic...
Lengva kalbėti apie demokratines idėjas, kol nesusiduriame su jų taikymo praktika. Galima teoriškai pagrįsti daugelį svarbių koncepcijų, tačiau jos dažnai neišlaiko gyvenimo testo. „Ką žmonės galvoja apie karą, visiškai nesvarbu, toliau kalbėjo teisėjas. Karas niekada nesibaigia.“ Citata iš Cormaco McCarthy romano „Kraujo meridianas“ (vertė Vidas Morkūnas) nemoralaus realizmo pjūklu pjauna idealistinio pasaulio medį. Kas gali išsaugoti ž...
Tado Kazakevičiaus nuotr. Šveicarų režisierius Milo Rau, pradėdamas vadovauti Gento teatrui 2018 m., pristatė aktualaus teatro manifestą. Aštuntas jo punktas skelbia: „Scenoje naudojamos įrangos visuma neturi viršyti 20 kubinių metrų, t. y. turi tilpti į autobusiuką ar furgoną, kuriems vairuoti tinka įprastos vairavimo teisės.“ Tai reiškia, kad jau kūrimo procese galvojama apie gastroles ir kaip pasiekti kuo daugiau žiūrovų. ...