S-keltininkai


  Pseudoarcheologas bei verslininkas Semiras Osmanagićius 2005 m. nukeliavo į Visoko miestą Bosnijoje ir Hercegovinoje. Pamatęs piramidės formos Visočikos kalną nusprendė, kad tai prieš 12 tūkst. metų žmonių rankomis statytos didžiausios piramidės pasaulyje liekanos. Istorija tuo galėtų pasibaigti, bet čia buvo tik pradžia. S. Osmanagićius ją pavadino bosnių piramide, įkūrė fondą „Archeologinis parkas: saulės fondo bosnių piramidė“. Sugebėjo gauti leidimą kasinėji...


  Pasaulis pilnas erzinančių dalykų. Pavyzdžiui, žodžių. Štai internetai praneša, kad iš daugybės atliktų apklausų paaiškėjo, jog, tiesą sakant, bet kuri jums žinoma populiari angliška frazė baisiausiai erzina daugybę amerikiečių. „Empower“? Taip! „Think out of the box“? Aišku! „At the end of the day“?* Žinoma! O jei Lietuvoje vyktų labiausiai erzinančios frazės rinkimai, tokie populiarūs anglakalbiame interne...


  Kalbuosi telefonu su garbaus amžiaus žmogumi, žinoma, aptariame ir koronavirusą – kas prasirgo, kas jau paskiepytas. Vyriškis ir pasakoja: „Mano draugas sirgo, tai sakė, kad baisiausias dalykas buvo depresija – nieko nebesinorėjo gyvenime daryti.“ Mano ant­akiai pakyla – pasirodo, vyresnio amžiaus vyrai dabar kaip niekur nieko pasakoja vienas kitam ir apie savo psichikos sveikatą. Ką jau kalbėti apie visokius praeivius. Žingsniuojant palei...


× Aušra Maldeikienė     Daugiau kaip pusšimtį metų mano gyvenimas buvo surikiuotas pagal aiškią logiką – Bažnyčia, vaikai, virtuvė. Seka kartais keisdavosi, bet esmė – ne. Kol vieną gražią dieną (diena tikrai buvo graži jau vien dėl to atsivėrimo) supratau, kad vaikai užaugo; virtuvės, kaip ir viso kito ploto, kurį galėčiau puoselėti, ravėti ir gražinti, nebeturiu; o Bažnyčia prakalbo keiksmažodžiais. Keiksmažodžiai pylėsi nuo altorių. Keiks...


  Jei kūnas nėra daiktas, tai jis yra situacija; jis – mūsų galimybė užvaldyti pasaulį ir mūsų ketinimų eskizas. Simone de Beauvoir     Lytiniais dalykais ir lytiniais skirtumais susidomėjau gana anksti. Savaitiniame darželyje, kuriame kartais likdavau nakvoti, buvo tradicija – berniukai ir mergaitės mainais vieni kitiems rodydavo tai, kas paprastai slepiama. Jau darželyje žaisdami įsimylėdavom mergaites ir pasiskirstydavom, kuris kurią ves. Kieme draugavau su...


  Vienas profesorius neseniai pareiškė, kad virusas dabar yra protingesnis už žmogų, todėl šiose lenktynėse ir laimi. Ką gi, dar prieš mėnesį kitą apie virusą kalbėjome vartodami karo terminus, prasidėjus skiepijimo procesui persėdome į visureigius, varomus jau net ne elektra, o skysta žodžių tyre, ir leidomės į kovidinį Dakarą. Varžomės su greitesniu ir protingesniu, bet lenktynės yra lenktynės, net Dakare svarbiausia neiškristi iš trasos ir fini&scaro...


    Garsusis, klasika tapusio serialo „Tikras detektyvas“ („True Detective“) herojus Rustinas Cohlas kartą pasakė: „Laikas – tai plokščias apskritimas, o mes pasmerkti kartoti ir kartoti tai, ką jau kadaise esame darę.“ Pridėčiau, kad pasmerkti kartotis ir istoriniai įvykiai bei situacijos. Istorija primena vandenį, į kurį žvelgiame. Kažkas jį sudrumsčia, pasirodo įvairiausios dalelės: dumblas, nuoplaišos, smėlis ir pan. Vandens...


  Kartais pasigirsta minčių, kad visą įmanomą egzistencinę patirtį galima išreikšti keliomis archetipinėmis istorijomis. Likimo neišvengiamybę tobulai perteikia Sofoklio „Karalius Oidipas“, meilės galią ir tragizmą – mitinė Orfėjo ir Euridikės istorija ar Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“, pavydo aklumą – to paties Šekspyro „Otelas“... Žinoma, galima būtų svarstyti, kuris kūrinys pavergia daugiau žmonių ir...


  Mane visuomet erzino žmonės, kurie atpažįsta paukščių balsus ir žino vardus. Erzino, kai imdavo aikčioti ir pirštais baksnoti link kokio nors medžio ar krūmo. Niekaip negalėdavau pastebėti, kur tiksliai šakų ir lapų raizginyje nuo manęs tie paukščiai slepiasi. Visa ta paukščių, žolelių ir gėlelių, grybų ir kitų nežmogiško pasaulio atributų pažinimo aistra man atrodė svetima ir nereikšminga. O tada stojo pandemijos tyla. Man buvo grąžint...


Eugenijus Ališanka. Telegrama

2021-03-23 22:26:00

  Atsisveikinti dažniausiai nėra lengva. Taip, kartais džiaugsmingai atsisveikini, sakykim, su įkyriu pašnekovu, bet tai reti atvejai, ypač karantino sąlygomis, kai kiekvienas sutiktasis atrodo kaip brangakmenis. Paprastai atsisveikindamas kažką prarandi; ypač amžėjant tampa vis sunkiau atsisveikinti, pavyzdžiui, su mamos prieš tris dešimtmečius megztu megztiniu, nors artimiausią penkmetį jo nė neketinu nešioti. Kaip sako prancūzai, gal ne tik jie: atsisveikin...


Draugai