Publicistika

  Nuo 2018-ųjų, kai protestuodami dėl gerokai sumažinto finansavimo kultūros žurnalui „Literatūra ir menas“ išleidome tuščią numerį, iš esmės niekas nepasikeitė. Tuomet į susidariusią situaciją reagavo (bent taip deklaruota) Seimo kultūros komitetas: imtas svarstyti ir rengti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimas. Žiniasklaidos rėmimo fondo (ŽRF) steigimas vietoj dabar veikiančio Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) pristatytas kaip kul...


Kai nuslinkęs Gedimino kalno šiaurinis šlaitas prisišaukė archeologus ir atvėrė legendomis apipintų did­vyrių kapus, prasidėjo istorinės atminties transformacija, į kurią pirmiausia buvo įtraukti mokslininkai. Tikrovė staiga suiro ir pradėjo srūti į savo ištakas, o netikėtas radinys pažadino pamirštą istoriją, visą laiką buvusią šalia. Tokia buvo parodos „Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija“ idėjos aušra, o &scaron...


× Uršulė Toleikytė ji klausė, ką darysiu vakarieneisakiau, kad švilpikusiš bulviųklausė recepto, kaip padaryti švilpikusiš bulviųsakau, išverdi bulves, sutrini, imi miltus   bet suprantu, kad ji nesirašoir kad galbūt iš viso tiktai klausosi mano balsokeletą kartų perklausėkiek reikia bulvių, sakau, kilogramosako – neturiu   sakau, o kaip nuotaikos šiandien?sako, viskas gerai, gal va irgi padarysiu šv...


Vėlyvo rudens vakarą sėdėjau ant suolelio prie Palangos tilto, gėriau vyną ir žliumbiau. Turėčiau gėdytis, bet tiek to: sėdėjau ir žliumbiau. Kažkodėl vyrui prisipažinti, jog verki, vis dar gėda. Bet pasakai, kad gėda, ir staiga: nebe gėda. Iš kairės į dešinę nuliuoksėjo lapė. Jei ji būtų pasirodžiusi pasąmonėje, priimčiau kaip simbolį. Bet tai įvyko tikrovėje, todėl linksmiau. Lapė pajūry? Neregėta.   I Lapę galima pabaidyti arba sumedžioti, bet šįkart paverčiu ją ...


Švenčių laukimo papročiai pagal lietuvių galerijas Sako, artėjant Kūčioms gyvuliai ima mykti, mekenti ir kosėti ruošdami balso stygas kalbėjimo performansui. Galbūt, bet man neteko matyti ar girdėti, o ką teko regėti, tai tokiu metų laiku prie kūrinių plušančius menininkus. Palinkusius ir drebiančius sluoksnį po sluoksnio, tašančius centimetrą po centimetro, žiedžiančius linkį po linkio. Dar teko dulkių kalnus, stumiamus iš galerijų, matyti. Galerininkai ir ku...


Italų archeologas ir meno istorikas Salvatore Setti teigia, kad miestai miršta trejopai: kai sugriauna priešai (Kartaginą su žeme sulygino Roma); kai svetima kariuomenė jėga įsitvirtina pavergdama vietinius gyventojus ir dievus (užimtą actekų sostinę Tenočtitlaną ispanų konkistadorai pavertė Meksiko miestu); ir galiausiai kuomet pati vietos bendruomenė praranda atmintį – tampa sau svetima. Ar Veneciją dar galima vadinti gyvu miestu? Klaidžiojant jo siauromis gatvelėmis calle...


Laudacija Elenai Baliutytei-Riliškienei, apdovanotai Vytauto Kubiliaus premija už knygą „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“   Šios premijos skyrimas ne tik įpareigoja vertinti dabarties literatūros tyrimų kokybę, bet ir suteikia progą prisiminti Vytautą Kubilių, kuriam šiais metais būtų sukakę 93-eji. Kai galvoju apie Kubilių, man atrodo, kad jis jau per toli (priklausydami...


× Elžbieta Banytė Kartais pasakymas, kad kurio nors žmogaus pristatinėti nereikia, labai juokingas, nes, dievaži, reikia – tikriausiai jei paaiškėtų, kad Elvis visgi gyvas, dalis (bent jau mano mokinių) tikrai nežinotų, kas jis toks. Bet kažkodėl esu beveik įsitikinusi, kad minėtasis pasakymas Ingridos Šimonytės atveju teisingas kokiais 99 proc.: sunku gyventi Lietuvoje ir nieko nežinoti apie buvusią finansų ministrę, Seimo narę, buvusią kandidatę į Prezidento postą (b...


Tradicinė Nobelio paskaita yra ypatingas žanras – jau vien todėl, kad proga jį išbandyti pasitaiko ne kiekvienam ir dažniausiai vienintelį kartą gyvenime. Laikotarpis tarp Nobelio premijos paskelbimo ir jos įteikimo laureatui paprastai būna kupinas euforinės sumaišties, kai gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir rami refleksija tampa sudėtinga. Todėl nenuostabu, kad toks žanras nestokoja gyvumo, emocionalumo, spontaniško noro pasidalyti su žmonija tuo, kas ra&s...


Nė neįsivaizdavau, kad net dvejus metus praleisiu Pekine, Kinijoje. Tiesą sakant, jeigu 2017-ųjų pavasarį manęs kas nors būtų paklausęs, kur labiausiai nenorėčiau gyventi, tikriausiai būčiau atsakius – Pekine. Kai dvejus metus Honkonge dirbau Tarptautinės Amerikos mokyklos Anglų literatūros katedros vedėja, kelis kartus lankiausi Pekine pas draugę Eveliną Daciūtę su šeima. Palyginus su šiuolaikišku ir kosmopolitišku Honkongu, Pekinas sukėlė siaubą – smogas...


Draugai