Laura Vazquez (g. 1986) – pripažinta jaunosios kartos prancūzų rašytoja, išleidusi septynias poezijos knygas, du romanus ir vieną pjesę, įvertinta gausybe apdovanojimų, tarp kurių ir Goncourt’ų premija už poeziją (2023). Autorė kuria savitą kalbinę harmoniją tarp dviejų prieštaringų polių: fragmentuota, abstrakti, spekuliatyvi kalba ir animistinė pajauta, leidžianti įsiskverbti į slėpiningą gyvojo pasaulio erdvę. L. Vazquez poetinėje visatoje gyvuoja...
Nuo 1974 m. kiekvieną šeštadienį dienraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ spausdinamas eilėraštis ir jo analizė. Iki pat mirties 2013 m. rugsėjį šią rubriką redagavo ją sugalvojęs vienas svarbiausių savo kartos literatūros kritikų Marcelis Reich-Ranicki, kuris leido ir kasmetines antologijas. Iš pradžių jose pasirodydavo tik vokiečių kalba rašyti eilėraščiai, o 2014 m. spalį išspausdintas Josifo Brodskio sonetas pradė...
Asmeninio archyvo nuotr. žvaigždės vanduo it minkštas kašmyro megztinis vėlų vasaros vakarą netikėtai atneštas mylimo žmogaus lengvai apgaubia pečius jame žybsėdamos krenta žvaigždės ne šiaip neria žemyn o puola tiesiai į glėbį ir ant panirusių kūnų gesdamos vėliau tyliai šnabžda – žmonės liečia mūsų rankas, žmonės liečia mūsų rankas iš erdvėlaivio statybos instrukcijų ...
Denisas Johnsonas (1949–2017) – amerikiečių poetas ir prozininkas, lietuvių skaitytojui jau kiek pažįstamas iš novelių rinkinio „Jėzaus sūnus“ („Rara“, 2021). Rašytojo eilėraščiai kalba apie žmones, gyvenančius visuomenės paribiuose, jis griežtas tiek sau, tiek vyraujančiai laikmečio kultūrai. Kaip pats yra sakęs, jam didžiausią įtaką darė Dr. Seussas, Dylanas Thomas, Waltas Whitmanas, Erico Claptono bei Jimi Hendrixo gitaros solo ir Thoma...
Zenono Baltrušio nuotr. Iš Araso dienoraščių I Le Rat Perché kai šitam bare Araso teatro aikštėje lankydavosi Verlaine’as jis vadinosi labiau verleniškai nors ir dabar velnioniškai smagiai le rat perché maždaug palėpėj tupinti žiurkė beje visai netoli už kelių žingsnių gimė ir augo Pierre’as Jeanas Jouve’as poetas apie kurį beveik nieko nežinau žinau tik kad gražiai ra&...
Ingeborg Bachmann (1926–1973) – viena svarbiausių XX a. vokiečiakalbių rašytojų, reikšmingas pokario literatūros ir intelektualios minties balsas. Filosofijos studijas baigė apsigynusi disertaciją apie Martiną Heideggerį. Pripažinimą jai pelnė poezijos rinkinys „Atidėtas laikas“ (1953), radijo pjesės, apsakymai, romanas „Malina“ (1971, liet. 2000) ir kiti kūriniai. Pagrindinės I. Bachmann kūrybos temos: karo smurto pasekmės, kolektyvinė sąžinė, ž...
Pauliaus Žižliausko nuotr. * * * praryju akmenėlį iš pirmos mūsų kelionės prie jūros visu garsu klausau ką tu galvoji kai esi viena dabar leista liestis ištisai per atminties ilgį o ne tik erogeninėm zonom alaus butelis jau buvo tuščias kai jį nusipirkau į odą įsisunkia visokiausių dalykų lašai pieno ir seilių tekilos ir sezamo aliejaus oda yra labiausiai ištvirkusi kūno dalis kai įsinėriau į savo odą kokių septyniolikos ji...
Roko Gelažiaus nuotr. Abudu pasaulio galai Mano vaikystės sodi vienu ailiu augo penkios obelys, kitu – trys grūšos, gałi jų vienišavo dar viena obelaitė, nokinus rūgščius obuolius, katrų skonis ir dartės sutraukia veidų. Rūgšči virto pirma. Dar spεjau po juoj iškasc gilių savo vaikystės duobį, ale pacos vaikystės jon tep ir nepakavojau – per menkas buvau, klonis per mažas, geltona piesk...
Uladzimieras Arlou (Уладзімер Арлоў), gim. 1953 m. rugpjūčio 25 d., – žymus baltarusių autorius, visų pirma išgarsėjęs kaip istorikas ir prozininkas, vėliau kaip poetas ir eseistas. Jis viena svarbiausių šiuolaikinės Baltarusijos literatūros ir istoriografijos figūrų. U. Arlou ypač vertinamas už indėlį formuojant baltarusių nacionalinę tapatybę. Parašė daug knygų apie baltarusių istoriją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Daugelio tarptautinių premijų laureata...
Günter Grass. „Wikipedia Commons“ nuotr. Pranašų maistas Skėriams užplūdus miestą, mums nieks nebevežė pieno, laikraščiai užduso, sargai atrakino vienutes ir išleido pranašus. Šie patraukė į gatves, 3800 pranašų. Nebaudžiami jie pamokslavo, godžiai mito tuo šokčiojančiu pilku knibždėlynu, kurį vadinome skėrių rykšte. Ko dar galėjome tikėtis – Netrukus mums ir vėl vežė pieną, laikra&s...