Literatūra


Miglė Anušauskaitė. „Kas išsigando Šliūpo?“ Mano supratimu, Miglė Anušauskaitė – tikrų tikriausia pasakorė, nepaprastai gerai valdanti komiksų kalbą, o „Kas išsigando Šliūpo?“ daugeliu atžvilgių yra tiesiog pavyzdinis komiksas, kuriam prilygsta nebent pačios M. Anušauskaitės anksčiau sukurti vaizdiniai pasakojimai. Nors mosikuok šia knyga ir mokyk, kaip koncentruotai, įtraukiančiai, atviraširdišk...


Karantino pabaigoje jaustas pandeminės literatūros poreikis pamažu tenkinamas. Anot Jūratės Čerškutės, „įsižiūrėjus akivaizdėja, kad praėjusių metų prozoje veikia karantinas, virusas ir pandemija“*. Prie tokį poreikį tenkinančių knygų literatūrologė priskiria 2021 m. pasirodžiusias Valdo Papievio „Ėko“, Rolando Rastausko „Veneciją tiesiogiai“, Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijas“. Pandeminei tikrovei dėmesio skiria ir Kęstutis &Scaron...


Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jautiesi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą? Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?   Daiva Kaireviči...


Dawidas Mateuszas neegzistuoja. Jis neturi nei pilietinių teisių, nei pažymos, kad yra neteistas, nei sveikatos draudimo, nei jokių kitų egzistavimo įrodymų, išskyrus eilėraščius: tai tekstinė būtis, užgimusi 2013 m. ir gyvenanti jos autoriaus poezijoje. Ši būtis visiškai izoliuota, neturinti savo praeities, dabarties ar ateities. Kartais šiuo vardu prabyla jos autorius ir sumanytojas, tačiau jis nėra tapatus Dawidui Mateu­szui. Dawidas Mateuszas – bū...


Atsakymas į klausimą „Poeto biografija poezijoje – tik­riau nei būta ar pramanyta?“, mano galva, toks pats, kaip tas, kurį Erwinas Schrödingeris pateikė į klausimą, ar katė dėžėje yra gyva, – ir taip, ir ne. Poetai, pasitelkiantys savo gyvenimus kaip medžiagą, eilėraščiuose palieka savo realių gyvenimų pėdsakus. Skaitytojai apie tokius poetus neretai gali prisirankioti tam tikrų faktų. Galima sužinoti, kur poe­tas gimė, gyveno, koks jo šeiminis...


Atrodytų, apie disfunkcines šeimas jau nemažai parašyta. Vis dėlto tema jaudina, atliepia. Perversiški santykiai, ankstyvosios giliosios traumos, jų poveikis dar tik besiformuojančioms asmenybėms – visa tai dažnai slypi po blizgiais paviršiais ir pozavimu dailiems viršeliams. Visa tai, ką su savimi tampomės labai ilgai, – didieji nešuliai, sizifų akmenys, kuriuos ne visada pavyksta palikti net geriausio psichoterapeuto kabinete. Tačiau skaita...


„Didieji žmonės sužvėrėjo, puola vienas kitą, kaip alkani žmogėdros, ir kuomet jau prisisiurbs nekalto žmonijos kraujo – plyš ir karas sustos“ (p. 11). Taip pranašiškai šiandien nuskamba citata iš dokumentinės Norberto Černiausko knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Ką reiškia skaityti šią knygą po 2022 m. vasario 24-osios? Rodos, joje aprašyti laiko ženklai ima judėti erdvėje ir laike pasiekdami mus po a&...


Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jautiesi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą? Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?   Daiva Kairevičiūtė...


Trys aptariamos knygos įvairiais rakursais analizuoja tai, ką būtų galima pavadinti šiandienybe: dabarties žmogaus psichikos gelmes, seksualumo raišką ir patriarchato žaizdas, pandeminį bei popandeminį sociokultūrinį Lietuvos klimatą bei karą Ukrainoje. Atrodo, šiandienos aktualijos kūriniams turėtų suteikti gyvybingumo ir sugestyvumo. Tačiau aptariamos knygos neblogai iliustruoja, kaip vis dėlto sudėtinga literatūrinėmis formomis perteikti tai, kas vis dar taku, nenusistovė...


Marytė Kontrimaitė. „ Kristalų atskalos“. Dailininkas Arvydas Každailis. – V.: „Vaga“, 1971.   Jau beveik du mėnesius kasdien panašus tvarkaraštis: prabundi ir esi sekamas žinių. Lyg kas būtų sukeitęs vietomis – ne tu jas, o jos tave. Seka, stebi, nepaleidžia. Gyvenimas lyg ir nestoja, darbai vyksta. Remontuojantis butą kaimynas kartais gręžia sieną. Bet viskas tarsi nutolę. Užslopę po nuolatinio sumišimo šydu. Žinios nuolat...