Teatras


× Jūratė Širvytė-Rukštelė     Pirmą kartą Mauro Durante ir jo grupę „Canzoniere Grecanico Salentino“ (CGS) sutikau prieš metus Adelaidės festivalyje Australijoje. Santūrus ir kuklus menininkas pribloškė taip, kad su kolega pakoregavome pofestivalinius planus ir nuvykome į Melburną, kur CGS aprėpė visą Tarantos festivalį – nuo salentietiškų pusryčių, pizzica dainavimo bei šokio kursų iki finalinio koncerto. Stebėjau...


× Jūratė Visockaitė Aktorė Aldona Bendoriūtė (g. 1972, Marijampolėje), kaip ir ankstesniame žurnalo numeryje kalbėjęs aktorius Sergejus Ivanovas, senokai dirba Jaunimo teatre. „Balsuočiau už vieną teatrą-namus. Už stabilią talentingą trupę, kuri vis pasipildo naujais nariais“, – sako Aldona. Aktorei teko susitikti ir bendrauti su Maša, Jelena Andrejevna, Sonia, sesele Retčed, Svetlana, netgi tokia serijine vyro kankine Rūta... Tačiau ji nesitapatina su personažai...


Iš ciklo „Augau teatre“   Tėvai, o ir daugelis to meto žmonių, sukosi kaip išgalėjo. Pokario vaikai, grūdinti nepriteklių, skurdo, alkio... Atėję iš sunkios vaikystės, vos sudurdami galą su galu, jie dirbo, dirbo ir dirbo... Kai mano būsima mama Danutė Juronytė dar gyveno Panevėžy, jos mama, palikusi namie tris vaikus, dirbo keliomis pamainomis Panevėžio cukraus fabrike. Eidama iš fabriko močiutė užsidėdavo cukraus maišelius ant kūno po drabu...


Mūsų režisierius metų pradžioje buvo pakviestas į MCHAT’ą, kad supurtytų jį ir pastatytų privalomą šio teatro repertuare, ant scenos uždangos plevenančią „Žuvėdrą“. Spausdiname fragmentus iš recenzijų po premjeros (3 val. 45 min.) vasario 28-ąją.     Taip jau susiklostė: Maskvos dailės teatro repertuare visuomet privalo būti „Žuvėdra“. Simbolinis plunksnuotis, klykaujantis būtent virš dabar esančio laiko. Garbingą A. Čechovo (min...


Apsidžiaugiau sužinojusi, kad bus išleista portretinė knyga apie menininką, pagaliau parašyta vyro. Turėtų būti kitu kampu, kito raugo! Vienas dalykas Rūtos Oginskaitės ar Daivos Šabasevičienės ištaigingi paradiniai portretai, kitas – galbūt tiriamasis žvilgsnis, brovimasis per džiungles. Man net ir tobuluose Rūtos „romanuose“ (į kuriuos reikia įdėti daug darbo, čia jums, brolyčiai, ne pokalbius į krūvą sumesti) apie R. Verbą, V. Kernagį, V. Bagdoną,...


Dovilė Zelčiūtė. Ugnis

2020-04-23 18:36:13

Iš ciklo „Augau teatre“ Juozo Grušo vardas namuose skambėjo taip, lyg kalbėtume apie giminę. Apie vyresnįjį žmogų – pagarbiai, su šiluma, atsargiai, kaip apie saviškį. Tasai Grušo „Herkus Mantas“, kurį statė Kauno teatre Henrikas Vancevičius, įsirėžė mano sąmonėj kaip kažin kas tuo laiku pavojinga, neleistina, audringa ir visus, esančius scenoje (dabar suprantu, kad ir salėje), vienijo. O namuose, būdama dar vaikas, girdėdavau: &b...


Tiriamąjį šokio spektaklį „Apnea“ (Menų spaustuvė, kovo 1 d.) sugalvojo profesionali šokėja ir choreografė Erika Vizbaraitė. Ji pati nejudėdama sėdėjo baseino / teniso korto teisėjo soste, o spektaklio pabaigoje – nepatikėdama rizikingo vaidmens nė vienam iš trijų režisuojamų šokėjų – paniro nežinia kiek ilgų minučių į rezervuarą su vandeniu (tikrų tikriausią!). Rezervuarą čionai turbūt reikėtų pavadinti kolba, o Juodąją salę – laboratori...


Dovilė Zelčiūtė. Tuopelė

2020-03-23 20:09:50

Iš ciklo „Augau teatre“   Mama veža mane rogutėmis į teatrą. Žaliakalnio kalnas, keliaujame iš Zarasų gatvės, kur gyvename su tėvelio mama, mūsų baba, tėčio seseria, t. y. tetute, ir su mano sese Kristina. Nusileidžiam nuo Žalio kalno. Mama traukia roges per apsnigtą miestą, mano keliai apsukti šiltu, mamos megztu apklotu, ji skuba į repeticiją. Mes skubam. Aš visa gerkle dainuoju, beveik rėkiu: „Tū-ru, tū-ru, nerandu durų... Prifikau kelnes, ...


Juozo Baltušio antrajame dienoraščių tome, apimančiame 1976–1983 m. ir 1300 puslapių, daug vietos skirta kinui ir teatrui. Tais metais pagal rašytojo novelę buvo nufilmuoti „Virto ąžuolai“ (rež. G. Lukšas) ir dokumentinis portretas „Filme – Juozas Baltušis“ (rež. R. Šilinis). Teatre J. Baltušio žmona Monika Mironaitė vaidino spektakliuose „Kazimieras Sapiega“, „Vaidinant Strindbergą“, &bd...


× Audra Baranauskaitė Paprastai žmonės vieni kitų klausinėja, ar skaitei knygą, klauseisi koncerto, lankeisi teatre, parodoje ir pan., bet niekada neklausiama, ar girdėjai kokį nors radijo spektaklį. Niekas tarsi nežino, kad egzistuoja tikrai ne viena puikiai pastatyta radijo pjesė ir kad tai nėra koks nors menkavertis žanras, tiesiog turi savo specifiką – garsus. Pirmasis radijo teatro vaidinimas – Kauno radijo stoties 1927 m. transliuota L. Giros „Beauštanti au...


Draugai