Apsidžiaugiau sužinojusi, kad bus išleista portretinė knyga apie menininką, pagaliau parašyta vyro. Turėtų būti kitu kampu, kito raugo! Vienas dalykas Rūtos Oginskaitės ar Daivos Šabasevičienės ištaigingi paradiniai portretai, kitas – galbūt tiriamasis žvilgsnis, brovimasis per džiungles. Man net ir tobuluose Rūtos „romanuose“ (į kuriuos reikia įdėti daug darbo, čia jums, brolyčiai, ne pokalbius į krūvą sumesti) apie R. Verbą, V. Kernagį, V. Bagdoną,...
Iš ciklo „Augau teatre“ Juozo Grušo vardas namuose skambėjo taip, lyg kalbėtume apie giminę. Apie vyresnįjį žmogų – pagarbiai, su šiluma, atsargiai, kaip apie saviškį. Tasai Grušo „Herkus Mantas“, kurį statė Kauno teatre Henrikas Vancevičius, įsirėžė mano sąmonėj kaip kažin kas tuo laiku pavojinga, neleistina, audringa ir visus, esančius scenoje (dabar suprantu, kad ir salėje), vienijo. O namuose, būdama dar vaikas, girdėdavau: &b...
Tiriamąjį šokio spektaklį „Apnea“ (Menų spaustuvė, kovo 1 d.) sugalvojo profesionali šokėja ir choreografė Erika Vizbaraitė. Ji pati nejudėdama sėdėjo baseino / teniso korto teisėjo soste, o spektaklio pabaigoje – nepatikėdama rizikingo vaidmens nė vienam iš trijų režisuojamų šokėjų – paniro nežinia kiek ilgų minučių į rezervuarą su vandeniu (tikrų tikriausią!). Rezervuarą čionai turbūt reikėtų pavadinti kolba, o Juodąją salę – laboratori...
Iš ciklo „Augau teatre“ Mama veža mane rogutėmis į teatrą. Žaliakalnio kalnas, keliaujame iš Zarasų gatvės, kur gyvename su tėvelio mama, mūsų baba, tėčio seseria, t. y. tetute, ir su mano sese Kristina. Nusileidžiam nuo Žalio kalno. Mama traukia roges per apsnigtą miestą, mano keliai apsukti šiltu, mamos megztu apklotu, ji skuba į repeticiją. Mes skubam. Aš visa gerkle dainuoju, beveik rėkiu: „Tū-ru, tū-ru, nerandu durų... Prifikau kelnes, ...
Juozo Baltušio antrajame dienoraščių tome, apimančiame 1976–1983 m. ir 1300 puslapių, daug vietos skirta kinui ir teatrui. Tais metais pagal rašytojo novelę buvo nufilmuoti „Virto ąžuolai“ (rež. G. Lukšas) ir dokumentinis portretas „Filme – Juozas Baltušis“ (rež. R. Šilinis). Teatre J. Baltušio žmona Monika Mironaitė vaidino spektakliuose „Kazimieras Sapiega“, „Vaidinant Strindbergą“, &bd...
× Audra Baranauskaitė Paprastai žmonės vieni kitų klausinėja, ar skaitei knygą, klauseisi koncerto, lankeisi teatre, parodoje ir pan., bet niekada neklausiama, ar girdėjai kokį nors radijo spektaklį. Niekas tarsi nežino, kad egzistuoja tikrai ne viena puikiai pastatyta radijo pjesė ir kad tai nėra koks nors menkavertis žanras, tiesiog turi savo specifiką – garsus. Pirmasis radijo teatro vaidinimas – Kauno radijo stoties 1927 m. transliuota L. Giros „Beauštanti au...
Iš ciklo „Augau teatre“ Mama manęs laukdamasi vaidino. Toks likiminis vaidmuo – Kristina J. Grušo dramoje „Herkus Mantas“. Spektaklio pabaigoj ją pagonys nešdavo ant laužo ir sudegindavo. Iki dabar bijau ugnies. Visada bijojau. Ir su ja žaidžiau, mėgindama tą baimę įveikti. Tėvelis man gimus negalėjo pasitikti mamos ir pasiimti iš ligoninės. Repetavo. Pasiėmė tėvelio siųstas giminė, o mama to nepamiršo niekada. Jiems neleido...
Jaunas režisierius Adomas Juška „Miego brolio“ premjeroje leido patirti déjà vu. Džiaugsmingą, nes tai, kad jis Eimunto Nekrošiaus mokinys, kad „kažkas tokio“ jau buvo regėta ir išgyventa (konkrečiai kalbant, „Pirosmanyje“ ar „Mažosiose tragedijose“), nė kiek nenumaldo jo privilegijos vadintis autoriumi. Natos tos pačios, bet muzika kita. O ir meninė aukštuma pasiekta. Nors ir ne visu sugrotu kūriniu (ne pa...
× Milda Brukštutė Rimas Driežis – lėlių teatro režisierius ir dailininkas; nuo 2007 m. Vilniaus teatro „Lėlė“ „Gyvojo lėlių muziejaus“ vadovas. Menininkas, niekuomet negailėjęs energijos lėlių teatro žanrui kurti, saugoti ir skleisti, geriausiai turbūt žinomas iš daugybės paskaitų, pasisakymų lėlių teatro tema. Šį kartą, po rudenį atšvęsto 60-mečio, su R. Driežiu norėjosi pasikalbėti kiek kitaip: gilintis ne į lėlių teatr...
Sausis teatruose sausas ir apmiręs, kūrybinė ir komercinė banga atslūgusi, pasaulį vėl reikia imti ir tverti nuo nulio. Manau, metų pradžioje psichologiškai visiems labai tiktų miestų teatrų apsikeitimas bent vienu ryškesniu spektakliu, vienaip ar kitaip nuspalvinančiu bendrą horizontą. Po švenčių, dietos laikotarpiu, mielai Vilniuje pasižiūrėčiau ir klaipėdiečių baletą „Eglė žalčių karalienė“, ir kauniečių operą „Makbetas“, ir net panevėžiečių superd...