Teatras


Monospektaklis „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT, Medicinos biblioteka, liepos 14 d.) yra apie tėvus ir vaikus. Kuriuos pirmiausia pražudo bloga valdžia, o tada jie žudosi savo blogose šeimose. Jaunas režisierius Antanas Obcarskas sako, kad paėmė bendraamžio prancūzo autobiografinį romaną, nes jis labai panašiai autobiografiškas. Tai šiek tiek keista, bet įdomu. Biografijų duomenys nurodo, kad Édouard’as Louis (g. 1992) augo skurdžioje provincijos...


Nacionalinis Kauno dramos teatras – švarutėlis, kompaktiškas, mandagus. Trys didžiuliai pasvirę fojė veidrodžiai įkvepia. Įėjęs į salę išvysi save... Jaunų merginų garbės sargyba. Klausiu, kas yra tų keistų aktorių portretų autorius – merginos nežino. „Paroda laikina“, – atsako. Tai ir gerai, anonimas nekomentuojamas. Teatro istorijos puslapyje perskaitau rizikingą klausimą: „Teatras – tiesos ar melo erdvė?“ Šįkart...


Kaip čia gražiau pasakius? Klaipėdos dramos teatro ledlaužis vis dėlto prasigrūda į jūrą ir plaukia... Penktasis tarptautinis teatro festivalis „Theatrium“ (lot. atrium – vidinis namo kiemas, šviesa tik iš viršaus), kaip sako poetas Gintaras, gal net pirmasis pasaulyje atidaro tokį šventinį renginį! Tačiau jo programoje – itin rimti kūriniai (be čionai aptariamų dviejų, dar italų „Makbetas“ ir lietuvių „Austerlicas“), t...


 Man atrodo, Virginia Woolf vis dėlto buvo vilkė kovotoja. Nuo paauglystės nepatikli, permainingos nuotaikos, motinos ir kitų artimųjų mirčių persekiojama mergina, kaip ji pati sakė, „sulaužyta lėlė“, susirado „savo kambarį“, kuriame užsidariusi rašė, lipdė save irstančią, suicidinę. Gyveno ilgai, parašė daug – pasveriant, ką ir kaip parašė, labai daug. Peržvelgiant jos biografiją, skaitant knygas šimtaprocentinei mūsų daugumai ra&sc...


  Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje, šimtmetį stojiškai, jau be gluosnio svyruoklio gyvuojančiame (negaunančiame pinigų remontui) kultūros pastate, nūnai LRDT, apsireiškė pirmoji pokarantininė premjera – spektaklis „Valia“ – pagal Vasilijaus Šukšino (1929–1974) kūrybą. Taip, remonto reikia, tačiau netgi dabar atėjusi ir teatrą retrospektyviai apžvelgusi, įkvėpusi, atsėdėjusi pajutau savotišką, kiek iškrypėli&...


× Skaidrė Baranskaja   Sunku būtų rasti geresnį pašnekovą bandant tyrinėti gyvąją Lietuvos baleto istoriją nei Skaidra Paškevičiūtė-Siparienė. Gyvoji istorija sunkiai iškenčia sausą faktų kalbą, nes tai istorija, nutikusi tik vakar, tik prieš 30 metų. Todėl pirmiausia susitinku ir kalbuosi būtent su Skaidra. Su baletu ji susieta jau 48 metus: kelis dešimtmečius šoko, o dabar yra LNOBT baleto scenos vadovė. „Daug gražių dalykų nutikda...


Hermanis ir Gorbačiovas

2021-03-16 23:19:07

Maskvos Nacijų teatre rodomas (teatrai Maskvoje tebeveikia, nors žiūrovų skaičius mažesnis) praėjusio sezono anšlaginis spektaklis „Gorbačiovas“, kurį pastatė latvių režisierius Alvis Hermanis (premjera 2020 m. spalio 10 d., trukmė 3 val.). Vaidina garsūs rusų teatro aktoriai: Gorbačiovą – Jevgenijus Mironovas, jo žmoną Raisą – Čulpan Chamatova. Po pasisakymų prieš Krymo aneksiją A. Hermaniui buvo uždrausta įvažiuoti į Rusiją, bet vėliau J. Mironovo pra&scar...


Iš ciklo „Augau teatre“   Bijojau mokyklos. Bijojau realaus gyvenimo, buvau socialiniam gyvenimui neparuošta ar tiesiog liguistai gyvenimui negabi. Darželio nelankiau, turbūt mama suprato, kad būčiau praverkusi visą laiką, tai gal pasigailėjo. Sesuo taip pat pavaikščiojo į darželį trumpai. Nebijojau tik savo namų ir teatro. Labai gaila, kad nemokėjau maldų, šitai atėjo vėlai, studijų metais. (Neseniai išgirdau humoristo ir aktoriaus Petrosian...


× Agnė Muralytė   Filipinietis Ricardo Abadas (g. 1946) – sociologijos daktaras, režisierius ir teatro pedagogas, garsaus Filipinų rašytojo ir teatro revoliucionieriaus Rolando Tinio (1937–1997) mokinys. R. Abado biografijoje daugiau kaip šimtas spektaklių, kuriuose Vakarų ir Rytų kultūros susilieja į bendrą visumą. Vienas didžiausių jo nuopelnų yra pirmosios vaidybos studijų programos Filipinuose sukūrimas. Su Ricardo susitikome Manilos Ateneo universitete...


 Perskaičiau Svetlanos Aleksijevič literatūrinės dokumentikos knygą „Cinko berniukai“ ir pasižiūrėjau Oskaro Koršunovo teatro sukurtą „Zoom“ spektaklį „Alpulys“ (pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę). Norom nenorom gretinu šias patirtis ir klausiu: kokią vietą many randa „Zoom“ teatras? Ką cinko berniukai šnabžda į ausį prieš nukrentant į slaptingą alpulio būseną? Ir apskritai, ar praėjus trisdešimčiai me...


Draugai