Teatras

Tris dienas praleidau su Klaipėdos teatrais, Vakarų Lietuvos regiono kultūra, kuri pretenduoja aplenkti Kauną ir priartėti prie Vilniaus. (O jeigu dar Klaipėdos meras gudriai susitartų su geležinkeliais bent valanda patrumpinti kelionę!) Į mūsų Nacionalinę operą jos vadovas Jonas Sakalauskas permetė prieš pusantrų metų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jo paties inicijuotus „Prūsus“ (lapkričio 15 d.). Vilniaus publika gerai atliko savo vaidmenį – plojo labiau n...

LNOBT hibridinėje šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“ (spalio 25 d.) tiek daug visko susipynę, kad norisi atmegzti, atskirti ir sudėlioti šito reiškinio komponentus, vardus, žanrus, daiktus į tvarkingas lentynas. Į aukščiausią vietą kelčiau kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės ir dirigento Ričardo Šumilos muziką. Aistringą ir aštrią ar slogią ir geliančią (meilės trikampio su moterimi-kupra scenoje), vaizdingai teatriškai kampuotą, pr...

Jautriu kūriniu mūsų Nacionalinė opera pasitiko Vėlines. Spalio 25–27 d. įvykusi kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera gražiai įsikomponuoja į šio rudens melancholišką nuotaiką ir prisiminimais apie išėjusius artimuosius persmelktą atmosferą. Spektaklio režisierius, choreografas, poemų, kostiumų ir šviesų dizaino autorius Itzikas Galilis prabyla balso ir judesio kalba, abstrakčiais tekstais, emocingai...

Mantra Nr. 6: Apie teatro vietos genijų (genius loci*). Žinau tai ne iš nuogirdų. Pastaruosius penketą metų dirbau teatre, kuris turi itin ryškų, apčiuopiamą vietos genijų. Ypatingame senos Pohuliankos gatvės rūme, kuris tarsi branduolinis reaktorius saugo galingą energetinį užtaisą ir gimdo vieną teatrinį reiškinį po kito. Čia dabar laimi tik tas, kas su vietos genijumi sugeba sutarti. Kas jo nepaiso arba negerbia, tas būna išstumtas. Užtat 2018–2019 m. teatro ...

Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, pabaiga Mantra Nr. 4. Dievinu scenoje dekoraciją, kuri stovi kampu į žiūrovus. Mat laikas teatre visuomet srūva iš kairės į dešinę. Personažai, jeigu kažkur iškeliauja – tiesiogine prasme ar metaforiškai – visuomet juda į kairę, t. y. prieš laiko srovę. O kuomet dekoracija būna pastatyta kampu į žiūrovų salę, tie laiko ir metaforų skersvėjai „pučia“ tiesiai publikai į veidus ir į jų ...

× Giedrė Steikūnaitė Moldavų dramaturgė ir režisierė Nicoleta Esinencu (g. 1978) 2007 m. įkūrė Mobilų Europos priekabų teatrą – norėjo atrasti ir įgyvendinti nešabloniškas saviraiškos formas, kurios neleistų kultūrai pulti į kapitalizmo glėbį (įskaitant ir investicijų ieškančio menininko-verslininko modelį). Tačiau tokia iniciatyva rinkos sąlygomis, žinoma, neišsilaikė. 2010 m. dramaturgė kartu su kolegomis įkūrė Spălători (mold. / rum. k. Skalbykl...

Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, pradžia Vis dėlto ištarsiu eretišką, gedulo laikotarpiu nepritinkančią mintį: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ir po didžiausios netekties pasekmės gali būti ne tik tragiškos, bet ir naudingos. Vėl turiu galvoje mūsų teatro postnekrošiškąją režisūrą. Kokių tik naujos režisūros tipų ir tipažų būta mūsų akiratyje pastaraisiais metais; čia ir „režisieriai pozuotojai“, ir „režisieri...

Algimantas Puipa (g. 1951) yra produktyviausias Lietuvos kino režisierius. Jis sėkmingai įveikė fizinę ir moralinę dykynę, skiriančią LTSR ir LR kiną (kas dar iš senųjų vilkų galėtų tuo pasigirti?), ir, likdamas ištikimas literatūros ekranizacijoms bei motyvams (drauge su kolega Gyčiu Lukšu), yra pajėgus imtis vis naujo filmo, naujos knygos. Režisūrinei „jaunai bangai“ užliejus mūsų sidabrinių gervių paplūdimį, šio jau 40 metų kuriančio režisieriaus ryžtas...

Mantra Nr. 1: „Ką rodo šiuolaikinis meno kūrinys – ar tai, ką jis rodo, ar tai, ko jis nerodo? XIX a. pabaigoje tapytojas Degas „Šokėjose“, taip pat broliai Lumière’ai pirmuose kino filmuose apvertė viską aukštyn kojomis. Nuo tol šiuolaikinis menas rodo ne tik (ne tiek) tai, kas rodoma rėmuose (kadre), o visų pirma tai, kas yra įsivaizduojama už rėmų ribų. Šiuolaikinis menininkas apeliuoja į publikos vaizduotę, kuri a) priva...

„Animus animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Aistė Žegulytė (g. 1986) sako, kad istoriją apie iškamšas pradėjo kurpti seniai seniai, prieš 6–7 metus, dar studijuodama. Taip, tai akivaizdus mąstymo, mėginimo susivokti procesas. Medžiaga, tekstas filmui. Tačiau kino meno suteikiamos kulminacijos, mano galva, „istorija“ nepasiekia, ji vis tiek lieka naratyvinė, nors autorė purtosi šito žodžio. Įmantrus (ir taip pat i&scaron...