Neseniai teko lankytis Vilniaus lenkų teatro „Studija“ dviejuose monospektakliuose „Čia kalba Šveikas“ ir „Raudonosios armijos karininko užrašai“, kurių premjeros įvyko prieš šešetą metų, o tematika tapo tik dar aktualesnė. Vargu ar surastume kitą tokį romaną, kuriame apie karą būtų kalbama taip satyriškai, nors asmeninės rašytojo patirtys buvo labai įvairios. JaroslavoHašeko „Šauniojo karei...
„Naujasis Baltijos šokis“ Šiais, 2022 Viešpaties metais „Naujasis Baltijos šokis“ neieškojo jokios didelės koncepcijos, gairių, nesivadovavo kažkieno teoretizuotais kriterijais ar dar kokiu dirbtinai suręstu tradicijos svaigalu. Dimitrio Papaioannou „Transverse Orientation“ veikalu startavęs festivalis tarsi savaime sukalė rėmus, tarp kurių skleisis naujo šokio paveikslas. Žinia, D. Papaioannou net neturi rėmų ar ben...
Kelių savaičių apžvalgą pradėčiau nuo nekultūringų, pavydulingų Vilniaus ir Kauno santykių. Kitą rytą po kultūros sostinės performanso ant mūsų upių Santakos lrytas.lt perskaičiau vos ne keiksmažodžius, skirtus įvykusiam renginiui. Nematė, negirdėjo, nebuvo žadėto žvėries... Gal man prisisapnavo? Nes greitai rytinis pranešimas buvo išimtas. Įdėta kita šalta ir trumpa informacija su šiaip taip atspėtų žvaigždelių pavardėmis. Aš pati renginį žiūrėjau per televiz...
Iš spektaklio „Kauno pavasaris ’72“ anotacijos supratau, kad Romo Kalantos, kaip personažo, scenoje nebus ir niekas teatre nedegs. Kaip tokį tikrą įvykį išspręs spektaklio kūrėjai? Jų teigimu, atėjęs į premjerą žiūrovas klaidžios pabėgimo kambario labirinte, klaidžiojimas bus ne mažiau įdomus negu galimas atradimas. Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje nė vienos laisvos vietos. Tačiau ne vien šis spektaklis pažymi kalantines. Ką tik atsidarė paroda „1...
Vladas Sipaitis (1904–1992) – tarpukario dramos aktorius ir drauge baleto šokėjas (labiau balerinų asistentas), režisierius. Smetoniškų laikų scenų bei salionų žvaigždė ir drauge rerichiškos, vydūniškos dvasinės struktūros asmenybė, žingeidi, tobulinanti save, be to, raštinga. Jaunimo teatro ilgamečio aktoriaus Sauliaus Sipaičio (g. 1940) ir mokslininkės Marijos Aušrinės Pavilionienės (g. 1944) tėvas. Pokariu, 1949 m., aktorius buvo iš...
x Agnė Muralytė Claire Heggen gyvena Paryžiuje. Aktoriaus kūnas, judesys ir gestas sudaro jos kūrybos esmę. Menininkė tiria ir plėtoja judesio teatrališkumą, plėtoja dialogą su kitais scenos menais – šokiu, cirku, muzika, lėlių ir objektų teatru. Claire, brandaus amžiaus moteris, pritrenkia energija ir vikrumu. Jos spektakliai palieka didžiulį įspūdį, nes yra nepaprastai poetiški. Gal galėtumėte prisistatyti skaitytojams. Esu teatro „...
Garsiąją pjesę „Belaukiant Godo“ Samuelis Beckettas (1906–1989) parašė po Antrojo pasaulinio – ir iki dabar ji buvo itin laukiama visose europinėse scenose. Spektaklio publika privalėdavo pati susimedžioti atsakymus ir beveiksmio veiksmo prasmę. Depresyvūs, nieko radikaliai reikšmingo sustojusiu taikiu laiku nedarantys (ne, buvo sukurta ES), bet niekur nuo scenos nenueinantys, nepasikariantys ant medžio, o tiktai vienas kitą baksnojantys valkatos laukia I&s...
Kasdienybe virtęs karas griauna bet kokį loginį pasaulio suvokimą, todėl griebiamės kitų būdų keistumui suvokti. Žmogiškos prigimties mėsinėjimas, mistika – tik keli jų, bet scena visada yra ta platforma, kurioje vyksta didysis pasaulio virsmo eksperimentas. Vienas didžiausių tos platformos kareivių – Valentinas Masalskis. Prieš gerą dešimtmetį atvykęs į Klaipėdą Valentinas sukūrė čia savitą teatrinę mokyklą, išleido ne vieną aktorių laidą, rūpinosi jomis...
„Tai apie paralyžiuojančią meilės idėją“, – sako režisierius Jokūbas Brazys, ir jo „Žuvėdroje“ (kovo 18 d. OKT) žodžiai tampa kūnu. Visus čechoviškos pjesės personažus vaidina labai jauni žmonės, vieno kurso studentai, todėl paralyžiaus, nirvanos, sekinančios meilės raumenų (o ir kaulų) ištraukimas į spektaklio paviršių nestebina – jie prašo ir netgi reikalauja meilės. Meilės šiaudo griebiasi trokšdami išge...
× Skaidrė Baranskaja Plaukiant reikšmingų ir mažiau reikšmingų sostinės kultūrinių įvykių srovėje, ima ir ištinka Kaunas. Buvusi laikinoji, o šiemet dar ir Europos kultūros sostinė šių eilučių autorę dažniausiai pagauna netikėtai, lyg ir nieko ypatingo nesitikint. Taip buvo su Gintaro Varno „Sombru“, Gildo Aleksos „Kandidu“, o dabar impresija trinktelėjo iš Kauno valstybinio muzikinio teatro pabūklų. Gioachino Rossini&rsquo...