Teatras

× Uršulė Toleikytė ji klausė, ką darysiu vakarieneisakiau, kad švilpikusiš bulviųklausė recepto, kaip padaryti švilpikusiš bulviųsakau, išverdi bulves, sutrini, imi miltus   bet suprantu, kad ji nesirašoir kad galbūt iš viso tiktai klausosi mano balsokeletą kartų perklausėkiek reikia bulvių, sakau, kilogramosako – neturiu   sakau, o kaip nuotaikos šiandien?sako, viskas gerai, gal va irgi padarysiu šv...

× Milda Brukštutė   Nuo 1998 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ vaidinantis ir muziką spektakliams kuriantis Irmantas Jankaitis aktorinio meistriškumo (su muzikine pakraipa) mokėsi Jono Vaitkaus kurse. Aktorius, neapsiribojęs vienu teatru, vaidino (-a) ir Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Cezario Graužinio, Oskaro Koršunovo, Yanos Ross spektakliuose. Be to, I. Jankaitis, kaip vokalistas, atliko Algirdo Martinaičio, Antano Kučinsko, Antano Jasenkos, Gi...

× Skaidrė Baranskaja   Jau pirmasis, eksperimentinis Martyno Rimeikio, kaip choreografo, pasirodymas 2012 m. projekte „Kūrybinis impulsas“ sudrebino Lietuvos baleto pasaulėlį. Kompozicija „Belaukiant Godo“ buvo rimta paraiška nutraukti įsigalėjusią kviestinių baletmeisterių tradiciją ir pasiūlyti kažką savita, lietuviškoje meno dirvoje išauginta. Šiandien M. Rimeikis – sunkiasvoris, už Lietuvos ribų matomas choreografas, nova...

Tris dienas praleidau su Klaipėdos teatrais, Vakarų Lietuvos regiono kultūra, kuri pretenduoja aplenkti Kauną ir priartėti prie Vilniaus. (O jeigu dar Klaipėdos meras gudriai susitartų su geležinkeliais bent valanda patrumpinti kelionę!) Į mūsų Nacionalinę operą jos vadovas Jonas Sakalauskas permetė prieš pusantrų metų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre jo paties inicijuotus „Prūsus“ (lapkričio 15 d.). Vilniaus publika gerai atliko savo vaidmenį – plojo labiau n...

LNOBT hibridinėje šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“ (spalio 25 d.) tiek daug visko susipynę, kad norisi atmegzti, atskirti ir sudėlioti šito reiškinio komponentus, vardus, žanrus, daiktus į tvarkingas lentynas. Į aukščiausią vietą kelčiau kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės ir dirigento Ričardo Šumilos muziką. Aistringą ir aštrią ar slogią ir geliančią (meilės trikampio su moterimi-kupra scenoje), vaizdingai teatriškai kampuotą, pr...

Jautriu kūriniu mūsų Nacionalinė opera pasitiko Vėlines. Spalio 25–27 d. įvykusi kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera gražiai įsikomponuoja į šio rudens melancholišką nuotaiką ir prisiminimais apie išėjusius artimuosius persmelktą atmosferą. Spektaklio režisierius, choreografas, poemų, kostiumų ir šviesų dizaino autorius Itzikas Galilis prabyla balso ir judesio kalba, abstrakčiais tekstais, emocingai...

Mantra Nr. 6: Apie teatro vietos genijų (genius loci*). Žinau tai ne iš nuogirdų. Pastaruosius penketą metų dirbau teatre, kuris turi itin ryškų, apčiuopiamą vietos genijų. Ypatingame senos Pohuliankos gatvės rūme, kuris tarsi branduolinis reaktorius saugo galingą energetinį užtaisą ir gimdo vieną teatrinį reiškinį po kito. Čia dabar laimi tik tas, kas su vietos genijumi sugeba sutarti. Kas jo nepaiso arba negerbia, tas būna išstumtas. Užtat 2018–2019 m. teatro ...

Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, pabaiga Mantra Nr. 4. Dievinu scenoje dekoraciją, kuri stovi kampu į žiūrovus. Mat laikas teatre visuomet srūva iš kairės į dešinę. Personažai, jeigu kažkur iškeliauja – tiesiogine prasme ar metaforiškai – visuomet juda į kairę, t. y. prieš laiko srovę. O kuomet dekoracija būna pastatyta kampu į žiūrovų salę, tie laiko ir metaforų skersvėjai „pučia“ tiesiai publikai į veidus ir į jų ...

× Giedrė Steikūnaitė Moldavų dramaturgė ir režisierė Nicoleta Esinencu (g. 1978) 2007 m. įkūrė Mobilų Europos priekabų teatrą – norėjo atrasti ir įgyvendinti nešabloniškas saviraiškos formas, kurios neleistų kultūrai pulti į kapitalizmo glėbį (įskaitant ir investicijų ieškančio menininko-verslininko modelį). Tačiau tokia iniciatyva rinkos sąlygomis, žinoma, neišsilaikė. 2010 m. dramaturgė kartu su kolegomis įkūrė Spălători (mold. / rum. k. Skalbykl...

Tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, pradžia Vis dėlto ištarsiu eretišką, gedulo laikotarpiu nepritinkančią mintį: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ir po didžiausios netekties pasekmės gali būti ne tik tragiškos, bet ir naudingos. Vėl turiu galvoje mūsų teatro postnekrošiškąją režisūrą. Kokių tik naujos režisūros tipų ir tipažų būta mūsų akiratyje pastaraisiais metais; čia ir „režisieriai pozuotojai“, ir „režisieri...