Dovydą Strimaitį pirmą kartą sutikau 2024 m. Baltijos šokio platformoje Rygoje. Čia dalyvavau kaip „Ne(w)kritikos“ mokymų dalyvė – kartu su jaunųjų kritikų grupe stebėjome pasirodymus ir ieškojome naujų būdų, kaip rašyti kritiką. Dovydas čia dalyvavo todėl, kad jo kurtas šokio spektaklis „Duetas“, atrinktas tarptautinės žiuri, buvo vienas iš trijų lietuvių darbų, pristatomų platformoje. Šokio menininkai ne tik rodė savo kūri...
„Nenoriu karjeros baigti kaip pasenusi balerina“, – daugiau nei prieš dešimtmetį, kai kalbėjomės Amsterdame, sakė primabalerina Jurgita Dronina. Šiandien, po dviejų karjeros dešimtmečių, nepraradusi jokių profesionalumo įgūdžių ji priėmė siūlymą tapti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės meno vadove. Kupina patirties, idėjų ir ambicijų šokėja iš Toronto grįžo į Vilnių. Jurgita Dronina. Martyno A...
Rašau apie du labai skirtingus spektaklius. Prieš pradėdama šį tekstą, norėčiau pacituoti kitą – ištrauką iš Davido Lyncho knygos „Sapnų kambarys“: „Daugumos žmonių gyvenime tiesiog pilna paslapčių, bet šiais laikais viskas juda žaibišku greičiu, mums trūksta laiko sėdėti ir svajoti, todėl sunku pastebėti tas paslaptis. Pasaulyje lieka vis mažiau vietų, kur naktį danguje gali pamatyti žvaigždes, norint jas dabar pamatyti, t...
Pirmaisiais karjeros metais Łukaszas Twarkowskis ėjo bene tuo pačiu keliu, kuriuo nuo praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio žengė visi svarbesni „jaunesnių ir gabesnių“ kartų atstovai. Pirmus spektaklius kūrė Vroclavo Lenkų teatre (2015–2017 m. netgi buvo jo etatinis režisierius) ir Krokuvos senajame teatre. Jo vaidinimais vieni nepaprastai žavėjosi, kiti juose kankinosi, o didesnė dalis ne juokais sumišdavo. Jis kūrė idealią medžiagą hipsterių kultui, kurio senieji se...
Parduodu pasakas!.. Parduodu pasakas!.. Papasakosiu jums pasaką!.. Kartą gyveno... kartą gyveno labai vargingas batsiuvys, labai vargingas, neįtikėtinai vargingas!.. (Iš Federico Garcíos Lorcos pjesės „Mergaitė, laistanti baziliką, ir princas kodėlčius“, 1922) „Paklausykite, ponai, šitos vaikų šventės programos, kurią skelbiu pasauliui iš šios lėlių scenos...“ – taip publiką, kurią sudarė daugiausia vaikai, prie&s...
Valentino Masalskio režisuota „Tiesiog pasaulio pabaiga“ Juozo Miltinio dramos teatre Jeano-Luco Lagarce’o pjesė „Tai tik pasaulio pabaiga“ („Juste la fin du monde“) – tarsi mažoji paskutinės dramaturgo pjesės „Tolima šalis“ („Le Pays lointain“) versija. Pjeses skiria penkeri metai. Jose – tie patys dialogai, ta pati situacija: mirštantis trisdešimt ketverių Luji grįžta namo. „Tai ti...
Kartais, ypač teatre, nutinka taip, kad, artėjant premjerai, kūrinys atrodo nepavykęs, bet vis tiek tenka jį išleisti. Atšaukti spektaklį – itin skausminga procedūra. Tad „Literatūra ir menas“ teiraujasi teatro kūrėjų, ar jiems yra taip nutikę. Jei taip, ką jie tuomet daro ir kaip dėl to jaučiasi? Galų gale, kas parodo, kad kūrinys – nevykęs? Laura Kutkaitė Specifinį darbą imu kurti dar bent metus iki pradėdama repeticijas, viską aplink košd...
Jaunimo teatre – naujausia britų dramaturgo Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ versija, kurią sukūrė jaunosios kartos režisierius Jonas Kuprevičius Iškart po spektaklio „Shopping and Fucking“ premjeros Valstybinio jaunimo teatro koridoriuje išgirdau pirmuosius teatro vilkų komentarus: „išfiltruotas, išvalytas Ravenhillas“, „ne taip gilu, kaip Koršunovo“, „kokia paviršutinišk...
Latvijos teatro veidrodis sezono geriausiųjų festivalyje „Skate“ „Juozapas ir jo broliai“ Valmieros teatre. Valmieros teatro archyvo nuotr. Veidrodis yra neatsiejamas kelionių atributas. Ne vien „parengti veidą susitikti veidus“, nes reprezentuoji kitą šalį, net jei niekas to nežino. Veidrodis kelionėse visada atgręžtas į tave, kadangi niekaip neišvengsi lyginimo su savimi, ypač jei kelionė – ne į egzoti&sc...
“ Dmitrijaus Matvejevo nuotr. Bene klastingiausi (ir todėl dar paveikesni) meno kūriniai neretai būna tie, kurie kalba ne tik apie tai, ką kalba, bet ir apie patį savo kalbėjimą. Turbūt daug kas yra patyręs paradoksalų atvejį, kai meno kūrinio siekis iliuzinėmis priemonėmis priartinti tikrovę dar stipriau pavyksta tada, kai yra išviešinamas ar bent neslepiamas jo iliuziškumas. Tokiu būdu jis demaskuoja pats save, šitaip ir suviliodamas žiūrov...