Atmintis – mano teisėjas ir liudininkas, ir, deja, abu – prieš mane. Alfonsas Nyka-Niliūnas Regis, sunkiausiai įgyvendinamas dalykas mums yra prisiminti. Kaip Alfonsui Nykai-Niliūnui, atmintį aprašiusiam Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, 1989 m. gegužės 2-ąją. Iš to ir gimė šis tekstas – stebėjimosi, kad niekas neatsimena. Heloviniškąjį pirmadienį nuėjus į Antakalnio kapines, į Menininkų kalnelį, jau buvo pradėju...
Tarp lietuviško kino ir vietinių žiūrovų jau senokai vyksta keistas sadomazochistinis žaidimas. Žiūrovas į kino teatrą eina nesitikėdamas pramogos ar intelektualinės stimuliacijos. Jis tik nori, kad būtų šiek tiek geriau nei ankstesnį kartą. Perskaičius kolektyvinės sąmonės – socialinių tinklų – atsiliepimus, susidaro įspūdis, kad Lietuvos kinas dar netapo profesionaliu sadistu. Užuot susilaikęs nuo mazochistinių projekcijų įgyvendinimo, jisai, kaip tikras mė...
× Jorė Janavičiūtė Apleistame Ignalinos atominės elektrinės, vadinamosios Čornobylio elektrinės sesės, valdymo poste rangosi gyvatė. Branduolinio reaktoriaus šerdis – monstras, gyvensiantis dar mažiausiai milijoną metų. Režisierė Emilija Škarnulytė nuo etruskų griuvėsių ir paskendusių miestų iki moderniausių požeminių saugyklų fiksuoja pastangas užkasti tai, kas nemiršta. Posthumanistinę mitologiją tyrinėjanti audiovizualine kelionė, filmas „Kapiny...
„Mano mintys beveik visada – apie filmus“, – sakė italų kino režisierius Michelangelo Antonioni (1912–2007). 1983 m. Italijoje išėjusi jo knyga „Kėglinė prie Tibro“ sudaryta iš tekstų, kurie galėjo virsti filmais. 33 novelės ir miniatiūros, padedančios geriau suprasti režisieriaus pasaulį. Knygą lietuvių kalba spaudai rengia „Odilė“. Ištrauka Būti kartu, kartu Vyras ir moteris pajūrio restorane. Raudonas putoja...
× Toma Vidugirytė Jaunosios kartos režisierius Vytautas Tinteris šių metų Europos šalių kino forume „Scanorama“ pristato dokumentinį filmą „Dažnių žvejyba“. Tai nėra įprasta dokumentika, kurioje istorija pasakojama per įvykius, faktus ar žmones. „Dažnių žvejyba“ labiau apie emociją ir potyrį. Per pagrindinį filmo veikėją – garsų gaudytoją ir kolekcionierių Audrių – Vytautas kuria dokumentiką apie garsą. Dabartiniame vizualiajam...
„Mano Eldoradas“. Giedrės Kaukaitės tekstus „Litmenis“ spausdino, spausdino ir dar prašė. Pasirodo, ji rašo taip, kaip dainuoja! O nūnai dar vienas menininkas atgulė į knygą apie save ir kitus... Taip, daugybės leidžiamų biografijų, portretų, apybraižų krūvoje knyga iš karto išsiskiria stilingai valdoma pačios autorės (redaktorei beveik nereikėjo taisyti) plunksna. Tačiau ar aukšta siekiamybė išskleisti prieš publiką...
Egzistuoja reiškiniai, kurių prasmė nėra lengvai interpretuojama. Feministinė kino teorija jau seniai pastebėjo, kad klasikinis kino naratyvas – bet koks linijinis pasakojimas (užuomazga, veiksmas, kulminacija, atomazga) – steigia patriarchalinę, aplinką siekiančią užvaldyti galios logiką. Toks pats prasmės rigidiškumas galioja ir sekso scenoms – kad ir kaip kaitaliotume paviršiaus elementus (V+M, V+V, M+M, V+G), žiūrovas visada mato giliau, fiksuoją vaizdą...
Romo Lileikio filmu „Aš esu“ (1989) kino centras „Skalvija“ pradėjo ciklą, žvaliai pavadintą „Tegyvuoja lietuviškas kinas“. O man šis kūrinys – kaip branginama paslaptis, glūdinti paralelinėje kino istorijoje. „Aš esu“ – vienas tų filmų, kurie dėl aplinkybių ar atsitiktinumo nepatenka į oficialų kanoną. Jie lieka beveik nežinomi, tačiau taip likimas juos saugo. Tokie kūriniai – amžinai jauni, jų nenuzul...
Eldaro Riazanovo filme „Karnavalo naktis“ (1956) galima išvysti įdomią sceną. Sustabarėjęs biurokratas ir kultūros namų vadovas Ogurcovas stebi dviejų jaunų žmonių šokį. Jų ištreniruoti ir gražūs kūnai sužavi visus salėje sėdinčius ir stebinčius žiūrovus, bet tik ne Ogurcovą. Šis pasipiktinusiu balsu klausia: „Ar jūs suprantate, ką darote? Jūs ką, į pliažą atėjot?!“ Kai jaunos kultūros namų darbuotojos pamėgina aiškinti šokio esmę...
LRT televizijos „Daiktų istorijose“ buvo pasakojama apie erotiką sovietiniame Lietuvos kine. Laidos vedėjas Saulius Pilinkus nedrąsiai laikė moterišką raštuotą apatinį trikotažą ir monotonišku balsu pasakojo, kad to laikotarpio kinas privalėjo būti „skaidrus kaip krištolas“, kad ekrane parodyta nuslinkusi petnešėlė užtikrindavo filmui žiūrovų dėmesį. Išties žvilgtelėjus į tris TSRS populiariausius filmus kyla įtarimas, kad pusnuog...