Kinas


Pirmasis jaunų kinematografininkų – režisieriaus Jurgio Matulevičiaus ir operatoriaus Narvydo Naujalio (kaip scenarijaus bendraautoriai prisidėjo scenaristė ir režisierė Saulė Bliuvaitė ir filosofas Nerijus Milerius) filmo „Izaokas“ naratyvas supaprastintai skamba taip: žiūrovas pamato per Antrąjį pasaulinį karą Lietūkio garaže vykusias Lietuvos žydų žudynes, kuriose aktyviai dalyvauja iš jų besityčiojantys baltaraiščiai, vietiniai vokiečių kariuomenės talkininkai...


Aš, Kino ir teatro skyriaus redaktorė, kaip ir ilgiausiai, 13 metų redaktoriavęs Kornelijus Platelis, skaičiau „žmoniškesnį, betonines sienas ardantį“ „Lit­menį“ nuo studijų laikų. Nuo tų brežnevinių, kai jo tiražas siekė keliasdešimt, o ne kelis tūkstančius, kaip yra pastaruosius 30 metų. Todėl supykstu, kai kitas, tik trejus metus ištempęs vyr. red., o dabar sėkmingas televizinių serialų režisierius Alvydas Šlepikas kuria standarti...


 Fotoreportažas iš vaidybinio istorinio filmo „Poetas“  (rež. ir scenarijaus aut.: Vytautas V. Landsbergis, Giedrius Tamoševičius) filmavimo aikštelės (2021 m. birželis. Rumšiškės, Anykščių rajono apylinkės). Vytauto Suslavičiaus nuotraukos. Daugiau: https://www.poetas.lt/     Filme pasakojama tikra ir unikali Lietuvos partizanų išdavystės istoriją. Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, po antrosios so...


„Žmonės, kuriuos pažįstam“   Prieš porą metų nufilmuotas, bet kažkodėl neužbaigtas ir nerodytas naujas lietuviškas filmas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (gal buvo nevaisingai ginčytasi dėl pavadinimo?) jau ekranuose. Ir pačiu laiku. Tarpusavyje nepažįstamų žmonių gyvenimo istorijų lygiagretės vis dėlto susikerta mieste, kuriame, regis, prasiautė pandemija. Žmonės nemoka gyventi ir džiaugtis. Jie, kaip ir dera lietuvių kine, žiūri į tolį. Kaip para&scaron...


 „Man buvo 17 metų. Trys filmai per dieną, trys knygos per savaitę ir geros muzikos įrašai – to mano laimei būtų pakakę iki mirties“, – sakė kino režisierius François Truffaut. 17-os man buvo taip pat, tiktai trijų knygų vietą irgi užimdavo filmai. Per literatūros pamoką pasipiktinau mokytoja, paskelbusia nuosprendį: literatūra yra aukščiau už kiną! Kinas ir literatūra, man atrodė, stovėjo mažų mažiausiai greta, o 6 valandas per dieną žiūrėti kin...


Užtat yra kino fotografo Roko Morkūno nuotraukų iš filmavimo aikštelės – drauge su jo apmąstymais. O naują lietuvių kino opusą „Sinefilija“ kuria režisierius Algimantas Puipa: „Pasijutau dinozauru, todėl mėginsiu parodyti kitą savo pusę, tai, kuo užsiiminėjau 40 metų. Bet viskas bus kitaip.“ Ekstremalus scenarijus – Tomo Šinkariuko.   „Kinas mane traukė jau nuo vaikystės, bet iš arčiau su juo susidūriau tik pradėjęs dir...


Amerikietis rašytojas ir teatro kritikas Hiltonas Alsas 2017 m. laimėjo Pulitzerio premiją už kritikos straipsnius. Dabar kultūrinėmis temomis rašo žurnalui „The New Yorker“ ir dėsto kūrybinį rašymą Kolumbijos universitete. Straipsnyje, skirtame neseniai pasirodžiusiam dokumentiniam Keno Burnso ir Lynn Novick filmui „Hemingvėjus“, H. Alsas subtiliai derina asmenines skaitymo bei filmo žiūrėjimo patirtis su kultūrologinėmis įžvalgomis, konteksto analiz...


 „Barbarų belaukiant“. Pagarbi, netgi akademiška Johno Maxwello Coetzee’s romano ekranizacija. Tie, kas ją ir daugybę kitų į lietuvių kalbą Violetos Tauragienės ir Rasos Drazdauskienės išverstų nobelisto knygų skaitė, būtinai turėtų pasižiūrėti. Filmas stebuklingai nufilmuotas seno ir garsaus operatoriaus, dukart „Oskaro“ ordininko Chriso Mengeso (dabar 80-mečio galiūno): rembrantiški herojų portretai belaikės ir bevardės imperijos interjer...


  Ledo luite, skaidriame, tirpstančiame, įšalę žolynai ir palmės šakelė... Toks šių metų festivalio „Kino pavasaris“ vaizdinis logotipas sufleruoja aišku ką. Aišku ir kur – ogi namuose, ant sofutės, su savo laptopu ar (mano atveju) prie darbo stalo su naujutėliu „Lenovo“ 30 x 50. Vis dėlto kaip gerai, kad festivalio organizatoriai, Ramaškų šeimos klanas ir jų jaunieji kūrybiniai pagalbininkai, nepasidavė taip,...


Vitalij Binevič. Kančia kine

2021-03-11 23:59:02

In memoriam Kim Ki-dukui   Jis niekada nesimokė kino akademijoje. Jam visą gyvenimą patiko tapyti. Žiūrovai dažnai išeidavo iš salės jo filmui dar neįpusėjus. Net „Kino pavasaryje“, kai buvo rodomas „Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ (2018), keletas šešėlių begėdiškai išsprūdo iš salę gaubusios tamsos. Jis bandė kurti filmus, kuriuos pats norėtų žiūrėti, todėl ir liko Pietų Korėjos kino pramonės pakraštyje. Jis...


Draugai