Tiek laiko Europos publikos kino apdovanojimui LUX nominuoto filmo „Perimtas ryšys“ ukrainiečių režisierė Oksana Karpovič praleido klausydamasi rusų karių pokalbių telefonu, jiems skambinant į gimtinę. Kūrėja dalinasi įžvalgomis apie Rusijos visuomenę ir tuo, kas nepateko į filmą. Kadras iš filmo „Perimtas ryšys“ Karas man prasidėjo per garsą. Pirmas dalykas, kuris pakeitė mano įprastą tikrovę, buvo sprogimo garsas. Dar prie&scaron...
Moterys režisierės, kuriančios lietuviško kino įvaizdį. Lūžio kinas Lietuvoje prasidėjo be moterų. Ko norėti – už kameros jų nebuvo ir sovietmečiu. Pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio kino istorijoje nerasime Šarūno Barto, Arūno Matelio ar Audriaus Stonio moteriškosios lyties atitikmens. Pas Joną Meką stažuotis ir mokytis laisvės kurti taip pat vyko beveik tik vyriška kompanija. Vadinamajai lūžio kartai priklausė teatro ir kino režisierė Ra...
Nors nelaikau savęs kino žinove, šiais metais nekantriai laukiau „Sidabrinių gervių“ nominacijų. Ne tik todėl, kad grįžusi į Lietuvą gan tikslingai stengiausi pamatyti daugiau lietuviškų filmų ir turėjau savo favoritus. Kaip lakmuso lapelis jie turėjo parodyti, koks lietuvių visuomenės ir meno bendruomenės santykis su problemiškais mūsų kultūros, paveldo ir atminties aspektais. Tikėjausi suprasti, kokiame laike mes gyvename kaip šalis, ypač kai geopolitinė...
Apie Senegalo režisierių Ousmane Sembène (1923–2007). Kiekvieną dieną, kiekviename mieste yra kas nors naujo. Kiekvienas gatvės kampas, kiekvienos durys yra tema kūrėjui! Ousmane Sembène Mano pažintis su senegaliečiu režisieriumi ir rašytoju Ousmane Sembène prasidėjo 2015 m. Bolonijoje vykstančiame festivalyje „Il Cinema Ritrovato“. Ten buvo parodytas naujai restauruotas režisieriaus ilgametražis debiutinis filmas „Juodaodė i...
Apie Giedrės Beinoriūtės dokumentinį filmą „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ kadras Iš keturių šiais metais festivalyje „Kino pavasaris“ įvykusių lietuviškų premjerų dvi – dokumentiniai filmai. Tai Giedrės Beinoriūtės „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ ir Vytauto Puidoko „Murmančios širdys“. Abu filmai iškilmingai neša lietuvi&sca...
Apie Vytauto Puidoko filmą „Murmančios širdys“ (atskleidžiant turinį). Prisipažinsiu, pradėjęs žiūrėti Vytauto Puidoko „Murmančias širdis“ nuogąstavau, kad tai bus dar vienas lietuviškas dokumentinis filmas apie pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Mūsų kine jau matėme istorijų apie sunkiai besiverčiančias daugiavaikes šeimas, senelių namuose dienas leidžiančius vienišius, keistuolius iš gūdžios provincijos, sunkiai užsienyje užda...
Apie Saulės Bliuvaitės debiutinį filmą „Akiplėša“. Įsivaizduokime, kaip sunku tarptautiniu mastu įvertintam filmui sugrįžti į Lietuvą. Nors jo plakatą ženklina auksiniai leopardai ir bronziniai arkliukai, čia vienintelė erdvė, kurioje jam iš tiesų gresia būti nušvilptam. Nes toks yra lietuviško kino paradoksas. Jo siūloma realybė yra mūsų kasdienybė, kurią apnuogintą pamatyti kino ekrane ne visuomet malonu. Tiesa, geografiniu požiūriu šis paradoksa...
Tautvydo Stuko nuotr. Lietuvoje lankėsi lenkų kino režisierė Agnieszka Holland, bet diskutavo ne apie kūrybą, o pasaulio aktualijas. Savo paskutiniame filme „Žalia siena“ režisierė Agnieszka Holland tyrinėja moralinių ribų ir fizinių sienų klausimus. Filmą pernai rodė „Kino pavasaris“, o šiemet į festivalį atvyko pati režisierė ir specialiame seanse papasakojo apie filmo kūrimo paskatas, užkulisius. „Žalia siena“ i&scar...
Apie režisieriaus Mohammado Rasoulofo filmą „Šventosios figos sėkla“. Filmo „Šventosios figos sėkla“ kadras Naujausias Irano režisieriaus Mohammado Rasoulofo filmas „Šventosios figos sėkla“ („The Seed of the Sacred Fig“, 2024) siekia parodyti šių dienų realybę, kuri, pasak teokratinės Irano valdžios, neegzistuoja. Nors režisieriaus filmai uždrausti rodyti Irane (kaip ir daugelio kitų nepriklausomo kin...
Gyvūnų vaizdavimas latvių režisieriaus Ginto Zilbaluodžio animaciniame filme „Potvynis“ (latv. „Straume“ – „Srautas“) Katinas stebi balą, kuri greitai virs potvynio lavina, o lemūras, žiūrėdamas į nugvelbtą veidrodėlį, negali atitraukti akių nuo savo atspindžio. Taip pat jaučiuosi ir aš kaip žiūrovė – stebiu šį netyčia susidariusį gyvūnų būrelį ir lyg apkerėta seku, kaip jie paprasčiausiai gyvena ir „daro dalykus“. Atrodo...