Eldaro Riazanovo filme „Karnavalo naktis“ (1956) galima išvysti įdomią sceną. Sustabarėjęs biurokratas ir kultūros namų vadovas Ogurcovas stebi dviejų jaunų žmonių šokį. Jų ištreniruoti ir gražūs kūnai sužavi visus salėje sėdinčius ir stebinčius žiūrovus, bet tik ne Ogurcovą. Šis pasipiktinusiu balsu klausia: „Ar jūs suprantate, ką darote? Jūs ką, į pliažą atėjot?!“ Kai jaunos kultūros namų darbuotojos pamėgina aiškinti šokio esmę...
LRT televizijos „Daiktų istorijose“ buvo pasakojama apie erotiką sovietiniame Lietuvos kine. Laidos vedėjas Saulius Pilinkus nedrąsiai laikė moterišką raštuotą apatinį trikotažą ir monotonišku balsu pasakojo, kad to laikotarpio kinas privalėjo būti „skaidrus kaip krištolas“, kad ekrane parodyta nuslinkusi petnešėlė užtikrindavo filmui žiūrovų dėmesį. Išties žvilgtelėjus į tris TSRS populiariausius filmus kyla įtarimas, kad pusnuog...
Kas atsitinka piligrimystei sekuliariame amžiuje? Religinei kelionei į šventą vietą, kur šis pasaulis susitinka su anapusybe? Piligrimystė išsigimsta į turizmą. Kapitalistinė industrija absorbuoja vieną iš pamatinių religinių aktų kaip primityvių įspūdžių bombarduojamas atostogas. Ideologija dirba savo darbą ir svajotoją paverčia biuro planktonu ar startuolio moliusku – išstumia jį į šventinę kelionę, kad grįžęs būtų efektyvesnis darbe ir užmir&sca...
Lauryno Bareišos „Piligrimai“ tarsi išėjęs iš jo ankstesnio trumpametražio filmo „Atkūrimas“, kuriame kriminalistai į įvykio vietą atsiveža areštuotą vaikiną ir detaliai su manekenu atkuria nužudymo eigą – vasaros diena karšta, todėl galiausiai visi vyrai drauge su nusikaltėliu lenda į ežerą atsivėsinti. Ir nieko neįvyksta. Distancinis stilius (buvusio įvykio atžvilgiu) išlaikomas ir „Piligrimuose“ – čia v...
Piligrimai yra keliautojai, lankantys šventas vietas. Nuo paprastų keliautojų juos skiria ne tik fizinis kelionės tikslas, bet ir kelionėje turima dvasinė intencija, noras patirti vidinį pokytį, priartėti prie slėpinio. Nuo senų senovės piligriminių kelionių priežastimis tapdavo siekis gauti nuodėmių atleidimą, viltis, kad tam tikroje vietoje bus išklausytos maldos, pagyta nuo ligos. Pati piligrimystė kaip reiškinys yra susijusi su bandymais įveikti ribą tarp sacrum ir profa...
Gegužės 4-oji – Latvijos nepriklausomybės atkūrimo diena „Četri balti krekli“, arba „Elpojiet dziļi...“ („Ketveri balti marškiniai“, arba „Kvėpuokite giliai...“, Rolandas Kalninis, 1967) Šio Rolando Kalninio filmo rodymas, iškart po 1967-aisiais įvykusios premjeros, sovietinių institucijų buvo griežtai suvaržytas. Pirmųjų seansų pamatyti nespėję žiūrovai kūrinį išvydo tik po 20 metų. Ironiška, tačiau bene...
2022-ųjų kino festivalio lozungas – „Kad būtum, reikia kito“. Aiškiai referuojama į COVID-19 atliktą visuomenės destrukciją – tiek per pandemijos suskaldytą socialinį kūną, tiek į popandeminį asocialumą, per vieną maršą šūkavusį, kad mirtis geriau negu skiepai. Dabartiniame Rusijos karinės invazijos į Ukrainą kontekste, šis šūkis skamba absurdiškai. O žmogaus, patyrusio karą, ausiai – netgi niekšiškai. Bet grį...
Kiekvienas teatro ar kino režisierius, gaivinantis Šekspyro pjeses, turi rasti gerą pateisinimą dar vienam Hamletui, dar vienai Džuljetai. Šekspyras peržengia laiko ribas, bet yra ir išimčių: žeminimas ir principingos moters išjuokimas „Užsispyrėlės sutramdyme“ vargu ar juokina šiandien. Bet štai per pastaruosius 10 metų kino žiūrovams pristatytos net trys Škotijos princo interpretacijos: 2015 m. „Makbetas“ su Michaelu Fas...
Kodėl kino režisieriaus Hong Sang-soo kūryboje reguliariai atsikartoja žiemiški motyvai? Atsakymas turbūt paprastas: neretai jis sukuria bent du filmus per metus ir visad filmuoja natūralioje aplinkoje, taigi labai tikėtina, kad vienas tų filmų paklius į žiemos sezoną. Tik kodėl atrodo, kad žiemą šio režisieriaus veikėjai gyvena kitokį gyvenimą nei kitu metu? Štai filme „Viešbutis prie upės“ (2018) dvi jaunos moterys vaikšto po snieguotą peizažą ir...
Kino kūrėjų lauką galima padalinti tarp dviejų kraštutinumų: vieni kiną kuria dėl paties kino (pvz., Dziga Vertovas ar Jeanas-Lucas Godard’as), kitiems jis tėra priemonė spręsti kokioms nors problemoms – psichologinėms, socialinėms, istorinėms, neturinčioms nieko bendra su pačiu kinu. Tarp šių dviejų kraštutinių polių išsidėsto visi kiti. Sebastianas Meise akivaizdžiai priartėjęs prie antrojo poliaus, nors šio režisieriaus nepavadinsi paprasčiausiu...