Spausdiname naujausio Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romano „Empūsijas“ recenziją, pasirodžiusią mėnraštyje „Twórczość“ (2022, Nr. 12). Neseniai knygą lietuviškai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 

 

Olga Tokarczuk. „Empuzjon“. – Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2022.

 

Romanas prasideda – sutinkamai su paantrašte – kaip siaubo detektyvas. Ditersbacho (dabar – Valbžycho mikrorajonas) geležinkelio stotyje stovi traukinys, iš kurio išlipo jaunas keleivis. „Pro tirštus garvežio dūmų kamuolius, kurie dabar draikosi po peroną, nieko nematyti. Reikia į juos įsiskverbti, leistis akimirką pilko rūko apakinamam, kol žvilgsnis, įveikęs šį išbandymą, taps aštrus, skvarbus ir visaregis.“*

Taip prasideda naujas Olgos Tokarczuk romanas, išleistas pirmasis gavus Nobelio premiją, tad ir lauktas su dideliu susidomėjimu, ir atidžiai stebėtas, nors iš anksto buvo žinoma, kad nebus parašytas su tokiu užmoju kaip „Jokūbo knygos“. Tai akivaizdžiai „atostoginis“ romanas, savotiškas rafinuotas literatūrinis pokštas, parašytas galbūt net labiau dėl rašymo malonumo, o galbūt skaitytojams, laukiantiems naujo kūrinio. Šiaip ar taip, Tokarczuk mėgsta keisti romano žanrus ir pavedžioti skaitytojus po įvairias literatūros sritis, bet, reikia pripažinti, ji tas permainas naudoja kalbėti apie sau ir kitiems svarbius reikalus. Pavyzdžiui, rašant detektyvą „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, jai rūpėjo – bendrąja prasme – žmonių santykis su gyvūnais, o dabar, rašydama „Empūsiją“, ėmėsi moterų priespaudos senais laikais, nes tai jai artima tema, kadangi daugybę metų atstovauja feminizmui. Tačiau romanas turi ir kitą siužetinę liniją, jau ne tokią žaismingą ir subtiliau dėstomą iki pat galutinio atskleidimo. Be to, ji diskretiška.

Taigi tai siaubo romanas, pagal apibrėžimą – pramoginis žanras, kurį Tokarczuk sumaniai imituoja ir išnaudoja savo tikslams. Jau pirma scena, pacituota įžangoje, veda į tai, kad iš tamsos išnyra brikelę primenanti transporto priemonė, kurią vadelioja nekalbus vaikinukas „keista apranga“. Ir prasideda kelionė į tos miglos gilumą, per tamsų mišką, iki pat klonio, kuriame yra gydykla ir ganėtinai paslaptingas, niūrus kaimelis. Veiksmo vieta, rutuliojantis įvykiams ir nepaisant, regis, ramaus kurortininkų gyvenimo, kelia vis didesnę baimę, panašiai kaip įprasti siaubo kūriniai. Koks nors pasivaikščiojimas po keistą vietą miške, kokie nors nerimą keliantys pasakojimai, iš pradžių tik šmėsčiojantys tarp romano įvykių, įtartinas vietinių elgesys. Galų gale paaiškėja, kad aplinkiniuose miškuose gyvena piktos kerėtojos – vartoju šį terminą, nes jis tinkamiausias. Galų gale Tokarczuk jas pakiša į romaną įtraukdama tą Aristofano „Varlių“ ištrauką, kurioje Dionizas išsigąsta Empūsos, kaip žinia, mintančios žmonių mėsa. Tiesą sakant, ir Dionizo palydovės menados taip pat, rodos, sudraskydavo aukas, gerdavo jų kraują ir valgydavo mėsą.

Kurortinę vietovę apsupusios įtūžusios kerėtojos. Įtūžusios, nes yra laukinės palikuonės vietinių moterų, kurios, XVII a. bauginamos burtais įtariamų moterų kankinimais ir žudymais, pasislėpė miške ir nebegrįžo prie ankstesnio gyvenimo. Ir šios kerėtojos kartą per metus pagrobia vyrą ir miške sudrasko jo kūną. Vietinių inkvizitorių išvargintas moteriškumas atsikeršija tų teisėjų ir kitų XVII a. vyrų palikuonims. Pasirodo, kad pagrįstai vietovė atvykėliams kelia grėsmingą įspūdį. 

Žinoma, laikantis Tokarczuk pasirinko žanro taisyklių, toje bendruomenėje yra kažkas, kas bando tą siaubą paaiškinti. Tai sanatorijos daktaras, manantis, kad visa tai fantazijos vaisiai, kuriuos susikūrė vietiniai vyrai, „ištroškę moterų, bet ir bijantys moterų“, ir pagrindiniam romano veikėjui paaiškinantis: „Nieko keista, kad jų galvose knibžda tokių pasakojimų.“ Ir šitaip „Empūsijuje“ auga nematomo moterų karo su vyrais šmėkla, karo, grįsto senais praeities įvykiais. Karo, netiesiogine prasme – teisingo, o feministiniu požiūriu – netgi būtino.

 

Olga Tokarczuk. „Empūsijas“  – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 

 

„Empūsijaus“ veikėjai vyrai tai – sąmoningai ar nesąmoningai – suvokia. Ir jaučia baimę, nors ją slepia kažkur giliai savyje. Tačiau ji išlenda jų pokalbiuose, kurie pagal Tokarczuk sumanymą tikriausiai turėjo priminti „Užburto kalno“ debatus, o jeigu neturėjo, tai romano recenzentams su jais susisiejo. Tačiau šis pėdsakas klaidingas – čia nesiekta parodyti namudinio filosofavimo, o norėta parodijuoti vyriškas kalbas, kuriose išliejama mizoginija, ilgai buvusi nuolatiniu vyrų pasaulio elementu. Šie Tokarczuk romano pokalbiai prikaišioti rašytojų, kurių sąrašą rasite „Autorės pastaboje“, tekstų parafrazių. Sąrašas užima pusę puslapio ir jame išdėstytos pavardės nuo Aurelijaus Augustino iki Williamo Butlerio Yeatso. Itin imponuoja, kad jame aptinkame Freudą, Kerouacą, Platoną, Sartre’ą ir, pavyzdžiui, Shakespeare’ą. Romane, žinoma, jų pavardės neminimos. Ar Tokarczuk, darydama tokią „apžvalgą“, norėjo atskleisti reiškinio įvairovę ir galybę? Tikrų tikriausiai – kitaip kraugeriškos kerėtojos disonuotų.

Voiničius, pagrindinis romano veikėjas, klausydamasis tokių pensiono gyventojų pokalbių, „pastebėjo, kad kiekviena diskusija, nesvarbu apie ką: ar apie demokratiją, ar apie penktąjį matmenį, ar apie religijos vaidmenį, socializmą, Europą, galų gale apie šiuolaikinį meną – galop išvirsdavo į diskusiją apie moteris“. Pastebėjo, jog vyrų pasaulis, kad ir iš kurios pusės į jį pažvelgtum, – bent jau taip reikalus sudėlioja Tokarczuk – visada nukreiptas į moteris, visada jos jam kelia žavesį ir siaubą. Ir turbūt šis siaubas (juk aplinkui laukinės kerėtojos iš miško) yra esmė. Ištraukti iš savo kasdienybės ponai kurortinėmis sąlygomis galvoja apie moteris ir jų bijo, o mizoginišku banalybių pliurpimu mėgina atsitverti nuo pavojaus, kurį nujaučia. Vienas jų netgi retoriškai Voiničiaus klausia, tarsi būtų Wiesławas Myśliwskis: „Ar sutiksite su manimi, kad žmogus egzistuoja tik kalboje?“ Ir jau kita tonacija priduria: „Viskas, išskyrus kalbą, yra gyvuliška ir nediferencijuota.“ Būtina pastebėti, kad jų kalbose minimos moterys taip pat nediferencijuotos – kažkokia bendra būtybė. Jeigu jos simboliu imsime, pavyzdžiui, Moną Lizą, tai vienas pašnekovų, remdamasis neigiamu jos grožio aprašymu, prieina išvadą, kad moterys iš prigimties apsimetinėja ir tai daro pirmiausia tam, kad paslėptų mentalinę tuštumą. Šis teiginys nuramino visus pašnekovus „ir, regis, bent jau šiuo klausimu visi sutarė“.

Būtų galima cituoti daug žavingų pasisakymų iš to mizoginijos reviu, kuris tęsiasi per mažiausiai pusę Tokarczuk romano, bet pernelyg nėra prasmės to daryti. Nes kas išplaukia iš tokių teiginių, kad moterų biologija buvo „visuomenės tvarką destabilizuojantis veiksnys“ arba kad jos priklauso žemesnei rasei, ar iš kažkur girdėto, kad „moters kūnas nepriklauso tik jai, priklauso visai žmonijai“, kadangi „jos gebėjimas gimdyti negali būti laikomas pri-va-čia savybe“? Iš to niekas neišplaukia, išskyrus šiuolaikinio skaitytojo juntamą gėdą už praeityje išsakytas kvailystes. Tad esminis klausimas: kam šiame romane, tokioje vietoje ir tokiu metu, kurie aprašomi, jų reikėjo?

Atsakymų į jį yra mažiausiai pora. Vienas jau nuskambėjo: vyrai jais ginasi nuo pavojaus, kurį jaučia gresiant. Nes nežino, ką lapkričio pradžioje užpuls kerėtojos, ir niekas nenumano, kurią dieną ir valandą. Ir slepiasi už šių pažiūrų, nori jomis apsitverti savo pasaulį, kurį gerai pažįsta ir kuriame juos daug dalykų skiria, tačiau banalybės apie moterų prigimtį visus suvienija. Nes šios banalybės slypi giliai juose, netgi sudaro jų vidinį pasaulį, jiems sufleruoja, kas yra gera ir saugu, o kas – bloga ir pavojinga. Viskas čia dera ir šioje konkrečioje romano situacijoje tik taip jie gali apsiginti nuo sunkiai atpažįstamo pavojaus. Stato žodžių sieną. 

Antras atsakymas toks: visi šie mizoginiški pagyvenusių vyrų pokalbiai – romano pagrindinio veikėjo permainų katalizatorius. Tai pagrindinė siužeto linija. Kažkoks Voiničius – kaip jį pristato autorė – „vandentiekio ir kanalizacijos inžinerijos studentas iš Lvovo“, susirgo plaučių liga ir 1913 m. buvo išsiųstas gydytis. Būtent jis romano pradžioje važiuoja per tamsų mišką iš geležinkelio stoties į šiek tiek nejaukų kurortą. Ir nuo pradžių skaitytojas mato, kad jo gyvenime esti kažkokia paslaptis. Tik įėjęs į savo kambarį pensione, jis užkišo rakto skylutę, kad niekas jo slapta nestebėtų. Pamažu romano autorė „įmeta“ vis daugiau scenų, kurios sufleruoja, jog pagrindinis veikėjas slepia savo dvilypumą. Jau jo vaikystės prisiminimuose atsiranda kažkoks „vidus“, kuris slėpėsi po „išore“, „ir tokį jį tada matydavo pasaulis“. 

Jo dvilypumą autorė iš pradžių apžaidžia subtiliai, bet po truputį jį išstumia į pirmą planą. Rodos, kuo ilgiau jis nebendrauja su savo labai vyrišku tėvu ir kuo ilgiau klausosi kitų pensiono gyventojų tiradų, tuo stipriau pasireiškia jo moteriška prigimtis: „Nelabai ką galėjo pasakyti ir apie geidulius, nes – tiesą sakant – kažkaip ligi šiol seksu jis menkai tesidomėjo.“ Auga domėjimasis paslaptingomis aplinkybėmis mirusia pensiono savininko žmona – slapta lankosi jos kambaryje, matuojasi jos batus (tinka kaip nulieti), kitas garderobo detales ir tuomet jaučiasi puikiai. Per gydomąsias vandens procedūras kategoriškai atsisako nusirengti nuogai. Apie save mano „esąs netikras daiktas, pigi klastotė“. Kitoje situacijoje, nusirengęs marškinius, pirmiausia užsidengė krūtinę. Jaunasis Voiničius medicinos požiūriu tikriausiai yra interlytis asmuo – tai, kas yra priešinga viena kitam pasaulyje, kuriame jis gyvena „išoriškai“, „vidujai“ susitinka ir kažkaip sugyvena. Ir tik romane aprašomu jo gyvenimo laikotarpiu gimsta vidinis konfliktas. Iš to kilo įsitikinimas, kad tos kurortininkų kalbos suveikė kaip katalizatorius. Jaunuolis netikėtai pateko į „fronto“ sąlygas, išvydo, kaip vyriškas pradas kovoja su moterišku ir kaip miškuose besislapstantis moteriškas pradas grasina vyriškam. 

Dramatiškoje pabaigoje vietiniai, – kurie, pasirodo, siekdami išsigelbėti, kasmet kraugeriškoms kerėtojoms pakiša po kurortininką, – auka parinko būtent Voiničių. Tačiau iš to nieko neišeina. Kerėtojos nesudrasko jaunojo Voiničiaus kūno, nes jame pajunta moterį, tad ne prieš jį / ją nukreipiamas jų pyktis. Jos dingsta, o jis grįžta į kaimą ir jam jau aišku dėl savo tapatybės – apsirengia mirusios kaimietės, išnaudotos ir žemintos despotiško vyro, drabužiais ir dingsta. Voiničius netapo inžinieriumi, nors tai turėjo jį, tėvo manymu, padaryti vyru, ir įsidarbino virėja ligoninėje, o po karo be pėdsakų dingo Berlyne. Štai šitaip paaiškėja, kad naujasis Tokarczuk romanas – tai pasakojimas apie didžiulę pagrindinio veikėjo permainą, radikalią ir nuoseklią. Tai, kas vyriška, jame nusileido tam, kas moteriška, ir pasirinko jis moters likimą, kad jaustųsi savimi ir atrastų vidinę ramybę. Tikriausiai.

 

* Visas citatas vertė Vyturys Jarutis, – vert. past.

 

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas