× Dovilė Dagienė-DoDa

2022-ųjų pabaigoje Radvilų rūmų dailės muziejuje buvo atidaryta vengrų kilmės JAV fotografės Sylvios Plachy paroda „Kada bus rytojus“ („When Will It Be Tomorrow“). Fotografijose įamžintos vietos ir žmonės, taip pat Niujorko – miesto, kuriame menininkė gyvena ir dirba, – kultūra, socialinis gyvenimas ir ryškios asmenybės. 

Prisimenant fotografės viešnagę ir rengiant šį interviu, sunku išvengti asmeniškumų. Sylvią pažįstu jau seniai. Dar fotografijos studijų metais atsitiktinai bibliotekoje atversta jos fotografijų knyga „Signs and Relics“ („Ženklai ir reliktai“, 1999), man, tuomet dar visai jaunam žmogui, ne tik paliko neišdildomą įspūdį, bet ir privertė įsidėmėti autorės vardą. Nuo šio susidūrimo praėjus keliolikai metų, fotografę jau neatsitiktinai sutikau kūrybinio meistriškumo pamokose Neapolyje. Tuomet supratau, kad iš mokytojų gauname ne tik (ar ne tiek) amato pamokas, bet veikiau pasaulėjautos ir vidinės laikysenos pavyzdį. Nors Sylvia buvo atvira ir nuoširdžiai bendravo su visais savo mokiniais, ji yra diskretiška asmenybė. Gal dėl šios priežasties dalis ir šio mūsų pokalbio, jos prašymu, liks nepaviešinta. Šiandien, kai socialinių tinklų turinys pripratino monetizuoti beveik kiekvieną gyvenimo akimirką, privatumą paversdamas produktu – dar viena preke ar paslauga, – tokia diskretiška laikysena gali pasirodyti kaip praėjusio laiko suformuotų įpročių inercija, tačiau pati Sylvia nevengia naujovių ir naujų technologijų. Fotografuoja telefonu ir, skirtingai nei aš, greitai atsako į elektroninius laiškus. Nuolat susiskambiname nuotolinėmis programomis ir t. t. Per vieną tokį pokalbį Sylviai guodžiausi esanti apimta artėjančio 40-mečio melancholijos ir, tik išklausiusi visus jos gyvenimiškus patarimus, staiga suvokiau, jog paguodos žodžių sulaukiu iš žmogaus, kuriam netrukus sukanka 80 metų. Gal būtent tą akimirką supratau, jog laikas išties neegzistuoja, o žmogaus amžiaus, kaip ir laimės pojūtis, yra jo vidinė būsena. Šalia Sylvios visuomet jaučiuosi esanti jos bendraamžė. Tik to amžiaus neįmanoma apibrėžti skaičiais. Po to, kai Sylvia išvyko, net ir Vilnius kurį laiką man atrodė kitoks. Vaikščiodama gatvėmis mačiau jį fotografės šviesoje. Žmonės gausiai lankė parodą. Plaukė geri ir gražūs atsiliepimai. Viskas rodėsi taip nuoširdu, tikra ir neįkyru. Nors paroda truko tris mėnesius, lankytojų atmintyje S. Plachy fotografijos alchemija, tikiu, išliks ilgam. 

 

Sylvia Plachy. Dovilės Dagienės nuotrauka

 

Vakar buvo parodos atidarymas. Tiek daug žmonių atėjo! Sulaukei daug dėmesio ir gražių žodžių... Kaip jautiesi ryte po atidarymo?

Jaučiuosi šiek tiek pavargusi, persisotinusi nuo viso vakar dienos dėmesio ir žmonių, bet labai laiminga!

 

Būti tokio dėmesio centre – lyg pačiai tapti fotografija. Visi gali į tave žiūrėti!

Man patinka rodyti savo darbus ir džiugina, kai matau, jog žmonės reaguoja. Tik interviu ir buvimas prieš kamerą man yra sunkus uždavinys.

 

Anądien vaikščiodamos Vilniaus gatvėmis kalbėjome, kad vieni žmonės labiau pasitiki fotografu, kiti mažiau. Kaip tai atsispindi tavo praktikoje?

Kai buvau jauna, gatvėje sutikti žmonės neprieštaraudavo, kad juos fotografuočiau. Jeigu jie manęs paklausdavo, kodėl tai darau, atsakydavau: „Studijuoju fotografiją ir man patinka, kaip jūs atrodote.“ Tai tiesa. Mane traukia jaudinančios, gražios akimirkos. Vėliau, kai pasenau ir negalėjau išsisukti sakydama, kad esu studentė, tiesiog pasakydavau, kad esu fotografė.

Kartą, būdama Los Andžele, pamačiau dvi gražiai apsirengusias vyresnes moteris, laukiančias autobusų stotelėje. Nufotografuotos labai susierzino ir jų neįtikino tas mano pasakymas: „Man patinka, kaip jūs atrodote.“ Nuogąstavo, kad galiu uždėti jų veidus ant kokios nors jaunos nuogos moters kūno. Nustebau: „Kaip jums tai šovė į galvą? Kodėl turėčiau tai daryti?“ Tai atsitiko 9 dešimtmetyje, gerokai prieš „Photoshop“. Jos pralenkė savo laiką!

 

Ar dabar dažnai prarandame pasitikėjimą vienas kitu?

Prarandame pasitikėjimą vienas kitu ir tuo, kas bus. Imame įtarinėti, kad viskas, ką darome, gali mums pakenkti.

 

O ką reiškė būti moterimi fotografe 7 dešimtmetyje Niujorke?

Visada jaučiau, kad tai pranašumas: žmonės labiau pasitiki moterimis, o 7 dešimtmetyje mūsų nebuvo tiek daug. Kartą vienas pažįstamas fotografas priminė, kaip man pasisekė, kad esu moteris, kadangi  vyrams daugelyje situacijų, pavyzdžiui, su vaikais, sekėsi sunkiau, nes dauguma mamų jausdavo grėsmę, jei į žaidimų aikštelę ateidavo vyras su fotoaparatu. Mane pristabdydavo tik mano drovumas. 

Apskritai nėra lengva nei vyrui, nei moteriai. Mes norime visko: meilės ir darbo, o jei turime pašaukimą fotografijai ar dar kam nors, tikimės, kad turėsime galimybę dirbti toje srityje, kuri mums patinka.

Kad grąžinčiau studijų paskolą, dirbau biure, o savaitgaliais darydavau užsakymus, bet visada nešiodavausi fotoaparatą ir fotografuodavau. Likus metams ar dvejiems iki 30-mečio, nusprendžiau, kad laikas – dabar arba niekada, ir nusprendžiau imtis fotografijos. Išėjau iš darbo biure, parodžiau savo nuotraukas žurnalų redakcijoms ir pradėjau gauti daugiau užsakymų. Maždaug tuo pačiu metu su vyru nusprendėme, kad atėjo laikas susilaukti kūdikio, taigi 1973 m., kai buvau 5 mėnesį nėščia, fotografavau Andy Warholą žurnalui „New York Magazine“.

 

O kaip sekėsi suderinti motinystę ir fotografės darbą?

Su Elliotu susipažinome, kai jam buvo 21-eri, o man – 19, tuomet dirbome vasaros stovyklos vadovais. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Baigęs koledžą, jis tapo vidurinės mokyk­los mokytoju, o aš dirbau biure ir laisvai samdoma fotografe. 1973 m. gimė mūsų sūnus Adrienas (Adrienas Brody, žinomas amerikiečių aktorius, pelnęs „Oskarą“ už pagrindinį vaidmenį filme „Pianistas“, – aut. past.). Ne visada dirbau visu etatu, o ir Elliotas, jis – nuostabus tėvas, kiekvieną dieną 15 val. paimdavo sūnų iš mokyklos, susidorodavome. Adrienas augo žvalus, smalsus ir mes jį dievinome. Dažnai jį fotografavau neversdama pozuoti, o leisdama jam būti. Jis tapo vienu iš mano mėgstamiausių objektų ir tebėra iki šiol. Taigi tapęs aktoriumi prieš kamerą jautėsi patogiai, nes kamera jam buvo mama.

 

Koks buvo tavo kelias į fotografiją? Kaip išmokai fotografijos meno? Kas tavo mokytojai?

Fotografiją atradau 1964 m. lankydama kursus pas Arthurą Freedą, naują Pratto instituto dėstytoją, kuris pats mokėsi pas Ralphą Hattersley. Jis tikėjo, jog fotografija apima dvasinę ir psichologinę dimensijas, ir įskiepijo supratimą, kad nuotrauka nėra tik dokumentinis įrašas, ją galima ir skaityti. Ji turi tokią pat prasmę, kaip ir rašymas. Studijuodama išmokau naudoti fotoaparatą, išryškinti juostelę ir popierių, taip pat radau savo pašaukimą. Bet viskas prasidėjo, kai man buvo 13. Po Veng­rijos revoliucijos kaip pabėgėlė atsidūriau Austrijoje. Laukė dveji imigracijos metai JAV. Kadangi nemokėjau kalbėti vietinėmis kalbomis, išmokau suprasti pasaulį savo akimis. Fotografijoje man patinka tai, kad galiu nufotografuoti ir rankoje turėti popieriaus lapą, kuris ir po daugelio metų išlaiko ypatingos akimirkos įspaudą.

Mano mokytojas Arthuras Freedas kartą pasiūlė aplankyti André Kertészą (parodos „Kada bus rytojus“ plakate panaudota fotografija, kurioje matomas A. Kertészo rankos šešėlis, – aut. past.). Manė, kad mano fotografijos turi savitą ir A. Kertészui būdingą jautrumą, be to, šis fotografas irgi kilęs iš Vengrijos. Taigi jį aplankiau ir mes susidraugavome. Buvo švelnus, malonus žmogus. Praleisdavome popietes kalbėdamiesi apie gyvenimą, fotografijas, valgydavome sriubą ar vaikščiodavome po Vašingtono aikštės parką. Laikau jį savo dvasiniu seneliu.

1974 m. Clay’us Felkeris, naujosios žurnalistikos šalininkas ir legendinis žurnalo „Herald Tribune“, o vėliau ir „New York Magazine“ redaktorius, tapo „The Village Voice“ savaitraščio vyriausiuoju redaktoriumi ir mane pasamdė. Po kelerių metų tapau etatine fotografe ir tai buvo mano svajonių darbas, trukęs trisdešimt metų.

 

Sylvia Plachy. „Gusas ir Ida“, 1988

 

Kaip atrodė tavo darbas „The Village Voice“?

„The Village Voice“ – savaitinis laikraštis, kuris 6 dešimt­mečio pabaigoje pasirodė Grenič Vilidže ir buvo skirtas bytnikų kartai. 9 ir 10 dešimtmečių Niujorkas atrodė kaip pasaulio centras. Susitikdavau su meno ir politikos žmonėmis, aprašiau kai kuriuos to meto įvykius, asmenines istorijas, keliavau į Kuveitą, Nikaragvą ir Serbiją, Kroatiją ir kuravau skiltį „Unguided Tour“ („Nevedama ekskursija“). Šioje skiltyje, laikraščio pradžioje pasirodydavo fotografija be komentaro. „Unguided Tour“ vėliau tapo ir mano pirmosios knygos pavadinimu.

Skilties nuotraukos galėjo būti iš bet kurios vietos: gatvės ar net mano draugų ir šeimos aplinkos. Anksčiau mėgdavau išeiti į gatvę įkvėpti oro ir stebėti žmones. Geresnėmis dienomis jaučiau, kad esu visatos dalis. Kad ir kur vaikščiojau, jeigu kažkas mane užkabindavo, padarydavau keletą greitų kadrų, nuskubėdavau su atsiprašančia šypsena ir akimirka, užfiksuota fotojuostelėje.

 

Ar šiandien vaizdas labai pasikeitęs?

Gatvės nėra tokios, kokios buvo 9 ir 10 dešimtmečiais, visi žiūri į savo telefonus.

 

Ką šiandien pasakytum jaunam fotografuojančiam žmogui? Tokiam, kuris svajoja ar pradeda fotografuoti?

Fotografija nebėra tokia, kokia buvo. Pasaulis negrįžtamai pasikeitė, tačiau jis vis dar žavi stebuklingais išradimais, o jauni ir talentingi žmonės ras būdą išreikšti savo žmogiškumą.

Kai kurie vis dar naudos juosteles ir spausdins tamsioje patalpoje, bet kadangi žurnalų ir laikraščių mažėja ir jie tampa skaitmeniniai, nejudantys vaizdai ekrane lengvai virsta judančiais vaizdais ir vaizdo įrašais. Fotografija keičiasi, bet vis tiek bus gerų darbų, atliekamų naujais būdais ir priemonėmis, parodančių grožį, džiaugsmą, kančią ir užuojautą.

 

Dovilė Dagienė-Doda – fotografė, dėstytoja.