Evgenios Levin nuotrauka

 

Jau kelinti metai su studentais, studijuojančiais ne filosofiją, per įvadinį filosofijos kursą skaitome René Descartes’o „Metafizinius apmąstymus“. Bent šį tą nutuokiančių apie Vakarų filosofiją skaitytojų, tikiu, nė kiek nenustebinau. Klasikinis tekstas, įtvirtinantis ne vieną populiariajame mąstyme galiojančią idėją – kūno ir sielos perskyrą, sielos nematerialumą, mąstymą kaip asmens pagrindą ir pan. Ant­ra vertus, tokiu mano pasirinkimu galima suabejoti – prie sudėtingesnio teksto nepratusiai jaunuomenei (ačiū tau, mokykla) barokiniai R. Descartes’o išvedžiojimai neretai pasirodo painūs ir su jų gyvenimu neturintys nieko bendro. O be reikalo, – sakau tuomet. Juk šiame tekste filosofas sakosi ieškantis atsakymo į savo gyvenimo klausimus. Jis tvirtina, kad jam visą gyvenimą rūpėjo pažinti sielą ir Dievą. Ir štai jis, po dienos darbų sėdėdamas prie židinio, apie šiuodu dalykus mąsto. Juk tokius klausimus, iškilusius paaug­lystėje ir nepaleidžiančius visą likusį gyvenimą kelia ne tik R. Descartes’as. O jūs, klausiu auditorijos, apie ką susimąstote, kai važiuojant troleibusu išsikrauna telefonas, užgęsta socialinių tinklų ekranai ir nutyla spotifajus?

Pajuokavimus netrunka pakeisti rimti atsakymai, nors iš pirmo žvilgsnio gal kiek trivialoki – lemtis ir mirtis, gyvenimo prasmė ir laimė (pastaroji, beje, retokai), gėrio ir blogio realumas, žmogaus unikalumas ir kitų nuomonės svarba. Bet visame šiame sraute kasmet vis labiau girdėti kažkoks autentiško klausimo siekis – reikia formuluoti klausimus taip, kad jie būtų saviti. Reikia klausti apie krūvą skirtingų dalykų, nors iš esmės jie susiveda į paprasčiausią vieną – pavyzdžiui, ar egzistuoja mano gyvenimą valdančios jėgos? Sakytume, taip ir klausk, kam tiek gudravimai ir daugžodžiavimai. Betgi ne, kiekvienas nori paklausti savaip!

Nors būti savimi jaunatviškasis imperatyvas liepia, kiek pamenu, mažiausiai nuo pat praėjusio amžiaus pabaigos (įdomu, kaip buvo tarybiniais laikais?), man atrodo, niekuomet nebuvome taip apsėsti autentiškumo, kaip šiandien. Žinoma, galima ironiškai pastebėti, kad tas autentiškumas konstruojamas iš labai riboto kiekio detalių, kurias siūlo prekybos ir socialiniai tinklai, kino ir serialų kūrėjai, muzikos ir įvairiausių socialinių vaidmenų atlikėjai. Tad pats tokio autentiškumo autentiškumas yra daugiau nei abejotinas. Kur tie autentiški klausimai ir išgyvenimai, klaustų ciniškas kritikas, jei iš esmės jie suformuluoti ne pačių individų, o savotiškos autentiškumo industrijos?

O visgi knygynų lentynas lėtai, bet užtikrintai tvindo autofikcijos, terapinių išpažinčių bei kitokios dokumentikos banga. Dokumentinių filmų festivalių skaičius galbūt lenkia meninio kino šventes. Verslo sėkmės istorijas atskiedžia pasakojimų apie nesėkmes vakarai. Net socialiniuose tink­luose, tame gražaus grožio ir pavydėtino gyvenimo bastio­ne, pritarimo ženklus skina pasakojimai apie nusivylimus ir traumas. Visi šie dalykai, net jei ir gerokai pagražinti, laikomi autentiškesniais nei bet kuri grožinė kūryba. Galbūt jie tokie ir yra.

Bet kam skirti tiek dėmesio – nesupranta vis dar nemažas kultūrinio klasicizmo gerbėjų būrys, šventai tikintis, jog meninė, o ne emocinė vertė lemia vieno ar kito kūrinio svarbą. Argi stilius nėra svarbiau už autentiškumą?! Kaip tame anekdotiniame pasakojime apie Antaną Škėmą ir Henriką Radauską, girdėtą bene dar mokyklos suole. H. Radauskas ragina A. Škėmą taisyti savo tekstų stilių, o šis ginasi, kad negali to padaryti, nes jie parašyti širdies krauju. H. Radauskas į tai atšauna, kad prieš žudydamasi dėl nelaimingos meilės kokia nors tarnaitė irgi rašo laišką, kuris neabejotinai yra „parašytas krauju“, bet dėl to ne mažiau juokingas. Ir nebėra čia ko pridurti. Šachas ir matas tam erzinančiam autentiškumui ir apskritai visokiai sentimentaliai beskonybei.

Nors, tiesą sakant, kažin. Nes galiausiai šachas ir matas, ar bent užmarštis gali ištikti tuos, kurie nesugeba ar nenori kalbėti būtent šia autentiškumo kalba. Ir visiškai nesvarbu, iš kur ji atsirado. Galbūt dėl neaiškaus nūdienio kultūrinio ar net civilizacinio nuosmukio. Galbūt ji paplito todėl, kad dabartiniai paaugliai ir jaunuoliai yra jautrių snaigių karta, nepajėgi peržengti rūpesčio savimi ir priimti gyvenimo iššūkių (ar kaip ten sakoma?). O galbūt dėl visko kaltas apsisukęs kultūros ciklas ir vėl atėjęs romantikų laikas, kai grakščias klasikines formas keičia jautriai audringas turinys. Manote, surasime kaltuosius ir viskas bus kaip buvę? Anaiptol.

Autentiškumo šmėkla klaidžioja po Vakarų pasaulį ir mūsų Gintarinę pakriūtę. Ar jūs pasirengę su ja gyventi?

Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.