Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Laimingai sutapus aplinkybėms, Kovo 8-ąją atšvenčiau su dviem nuostabiomis moterimis bastydamasi po Florencijos bažnyčias ir muziejus. Šis miestas – tik­ras ikirenesansinės tapybos lobynas, dosnus krucifiksų, šventųjų kankinių, alegorinių figūrų, na, ir, žinoma, Mergelės (Madonna) atvaizdų. Akys raibsta nuo freskų, o mintyse kiek padrikai dėliojasi moteriškoji viduramžių pasaulėvokos ikonografija: žindanti, ant Golgotos kalno nukankintą sūnų apraudanti ar nuolankiai arkangelo Gabrieliaus žinią apie būsimą motinystę išklausanti Madona, dažniausiai statiška, papuošta simboliniais rūbais ir ženklais, visad motina, Theotòkos. 

Atskiro, savo pasakojimo Marija neturi, bent mums jis neįdomus: Marija egzistuoja tik kaip Jėzaus gimdytoja ir amžinas mater dolorosa simbolis. Iš dailės istorijos žinome, kad seniausias Marijos vaizdavimas ankstyvosios krikščionybės mene buvo „Virgo Lactis“, pieno mergelė (III a. Priscilos katakomba Romoje), tikėtina, sietinas su egiptiečių deivės Izidės kultu. V a. vyskupui Nestorui pasibaisėjus mintimi, kad dievišką kūdikį galėjusi žindyti žemiška moteris, pieno mergeles imta drausti ar tarp rūbų klosčių maskuoti prasprūdusią krūtį. Stebina, tačiau tuo pat metu motinystė buvo ir garbinama, ir smerkiama. Bet kuriuo atveju suvokiama kaip kontroliuotina. 

Šį viduramžių moters vaizdinį savaip ir gan makab­riškai interpretuoja naujasis graikų režisieriaus Yorgo Lanthimo filmas „Prasti reikalai“ („Poor Things!“), pastatytas pagal škotų rašytojo Alasdairo Gray’aus to paties pavadinimo romaną. Protagonistė Bela Bakster (už vaidmenį aktorė Emma Stone apdovanota „Oskaru“) ryžtasi pasitraukti iš gyvenimo. Moteris laukiasi, tačiau karalienės Viktorijos laikų visuomenėje abortas – vienas griežčiausių tabu. Bela šoka nuo tilto, o krantan išplautą jos kūną aptinka vizionieriškas, tėvo sadistinių eksperimentų subjaurotas mokslininkas Godvinas Baksteris (akt. Willemas Dafoe) ir nutaria prikelti moterį naujam gyvenimui, mokslinio tyrimo tikslais. Jis implantuoja Belai jos pačios vaisiaus smegenis – iš esmės paverčia moterį savo kūdikio kūdikiu: Belai paliekamas jos kūnas, tačiau protas, sąmonė, vaizduotė ir visa, ką siejame su vidiniu pasauliu, yra kažkas iš esmės naujo, perkuriančio moters tapatybę. Naujoji Bela yra jos negimęs kūdikis. 

Filmas, daugelio linksniuojamas kaip feministinis ir progresyvus, kelia begalę etinių klausimų. Dievo vaidmenį prisiėmęs Godvinas nekart pabrėžia „išgelbėjęs“ moterį dėl jos stulbinamo grožio (beje, romanų kalbose Bella ir reiškia „gražuolė“) ir nesvarbu, kad taip jis paniekino moters valią ir pasirinkimą nebūti. Todėl tolesnė filmo linija yra vyro, o ne moters sprendimų grandinė: unikalus brandos ir emancipacijos procesas, leidžiantis Belai atrasti kalbą, jusles, kūną ir jo teikiamus malonumus, neišvengiamai veda prie išnaudojimo ir sudaiktinimo, nes malonumas pasaulyje, kur vyrai moka moterims už seksą, taip pat yra suprekintas.   

Manau, filmas mažiau trikdė tuos, kurie Beloje regėjo pirmiausia vaiką, pamažu atrandantį pasaulį, jo šviesiąsias ir tamsiąsias puses. Vaiką, kuriam būdingas smalsumas ir nuostaba, tyrimo momentai ir dar nesugadintas žvilgsnis į aplinką. Kurie regėjo kūdikį, o ne madoną. Besimokanti vaikščioti Bela truputį primena lėlę, aptaisytą gražiausiais rūbais, dėl to vietomis net kyla sąsajų su Barbe, dar viena šių metų kinematografine protagoniste. Tačiau greta infantilizuojančios projekcijos Bela turi priešistorę, kurios nenuslepia net įspūdingiausia kostiumų ir scenografijų estetika, tai yra tūkstantmetė moters kūno ir valios, reprodukcinių teisių ir laisvių suvaržymo istorija. Šia prasme filmas išties siūlo gilų feministinį pjūvį. 

Laimei, reprodukcinių teisių srityje daugelis šalių renkasi proveržį ir šiandienos beloms drastiški pasirinkimai nebebūtini. Svarbią dovaną Kovo 8-osios proga šiemet gavo prancūzės: šalies įstatymų leidėjai kovo 4-ąją įtvirtino savanorišką nėštumo nutraukimą kaip konstitucinę teisę. Prancūzija tampa pirmąja šalimi pasaulyje, įrašiusia aborto teisę į šalies Konstituciją. Ministras pirmininkas Gabrielis Attalas pareiškė: „Tai mūsų moralinė skola moterims, kurios buvo priverstos rinktis nelegalų abortą ir dėl to kentėjo.“ 

Moterų teisių tema Prancūzija juda priešinga kryptimi nei JAV, kuriose 2022-ųjų Aukščiausiojo Teismo sprendimu panaikinta ilgai galiojusi visuotinė teisė nutraukti nėštumą. Juda priešinga kryptimi nei Vengrija, Lenkija ar Malta (čia abortas iš dalies dekriminalizuotas tik 2023 m.). Juda priešinga kryptimi nei Italija, kurioje turime kraupų paradoksą: pirmoji Italijos istorijoje moteris premjerė deklaruoja regresyvias vertybes ir skelbia atvirą karą visoms motinystės idea­lą iškreipiančioms mažumoms – blokuoja europinį tėvystės pažymėjimą, persekioja LGBTQ+ šeimas, ragindama miestų merus išbraukti tos pačios lyties tėvus iš gimimo liudijimų, steigia Šeimos ir gimstamumo ministeriją, kuriai vadovauti paskiriama aršiausia moterų reprodukcinių teisių kritikė, homofobiškų ir transfobiškų pažiūrų ministrė Eugenia Roccella.  

„Esu Giorgia, esu moteris, esu motina, esu italė, esu krikščionė!“ – rinkimų programoje skelbė premjerė, įvardydama motinystę kaip svarbią tapatybės dalį, tačiau politiškai susiaurintą ir iš esmės diskriminacinę, toliau suvokiamą tik kaip biologinį faktą. Premjerė tvirtina niekada nepritarsianti surogatiniam nėštumui, kurį paniekinamai vadina nuomojamos gimdos praktika, nors tai iš dalies galėtų išspręsti nevaisingumo klausimą ir menamą demografinę krizę (ją, beje, išspręstų ir Europon migruojantys žmonės, bet tam reikia būti nerasistais). 

Italų moterims, siekiančioms solidarumo ir lygių teisių, vis dar tenka Kovo 8-ąją išeiti į miestų gatves ir protestuoti. Jokia teisė nėra garantuota amžinai, rašė Simone de Beauvoir, užtenka politinių ar ekonominių neramumų ir mūsų, moterų, teisės grįžta į sąrašo apačią.