Įkvėpta vokiečių literatūrologo Friedricho Kittlerio knygos apie XIX a. transformacijas „Discourse Net­works 1800/1900“, kurioje jis vienų kalendorinių metų pjūvio principu be jokio perėjimo aprašė 1800-uosius ir 1900-uosius išryškindamas skirtumus tarp romantinio ir moderniojo periodų, kitados svarsčiau palyginti du Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečius – 1938-uosius, pažymėtus Salomėjai Nėriai skirta premija už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ ir spektaklio „Atžalynas“ pagal Kazio Binkio pjesę premjera Valstybiniame teatre (Boriso Dauguviečio pastatymas), su 2010-aisiais, kai išleisti man didžiausią susižavėjimą kėlę šiuolaikinės lietuvių literatūros kūriniai – Valdo Papievio „Eiti“ ir Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Vėliau, kelerius metus skaičius 1938-aisiais Lietuvoje išleistas originalianes dailiosios literatūros knygas (nuo Antano Miškinio patriotinių poemų Lietuvai „Keturi miestai“, kuriose autorius poe­tiškai smerkė miesto purvynę, iki Liūnės Janušytės feministinio romano „Korektūros klaida“ apie lietuvių menininkų gyvenimą Paryžiuje; nuo Jurgio Jankaus dilogijos „Mokytojo palikimas“, kurioje veikėjas, vos tik kam nutikus, bėgdavo į Lietuvos laukus ieškoti egzistencinio prieglobsčio medžio šakelėj ar pušies spygly, iki Justino Pilyponio fantastinio populiariosios literatūros romano „Paslaptingas svečias iš Indijos“, skaitytoją šiurpinusio hipnozės seansų aprašymais), varčius tų metų kultūrinę periodiką bei dienraščius ir skaičiavus statistiką pagal tuometinėse „Bibliografijos žiniose“ pateiktus duomenis, 2010-ųjų literatūrinis naratyvas nuo manęs istoriškai nutolo, o prieškaris – įvairiomis jo prasmėmis – pernelyg priartėjo. Nors užduotis palyginti tuodu laikotarpius liko neįgyvendinta, supratau, kokie intensyvūs buvo tuometiniai procesai ir kaip tiksliai jie atspindi procesus, vykusius šiais laikais, jau Kovo 11-osios Lietuvoje. 

Dabartiniai knygų leidybos rodikliai („Bibliografijos žinios“, 2020) atskleidžia, kad per metus Lietuvoje išleidžiama 400–500 lietuvių autorių grožinei literatūrai priskirtinų veikalų, dar pora šimtų vaikų literatūros knygų. Netrūksta nei žanrų, nei popieriaus. Pavyzdžiui, Kaune įsikūrusi „RIDSALES kūrybinė spaustuvė“, anksčiau vadinusis „Termorenovacija“, spausdina knygas, brošiūras, žurnalus, skolų neturi, išlaiko 4–6 darbuotojus, gyvuoja jau ilgiau nei 20 metų ir, „Bibliografijos žinių“ duomenimis, per 2020-uosius išleido 15 proc. visų lietuviškos literatūros knygų („Alma littera“ – 5 proc., Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla – 4 proc., kitos literatūros lauke žinomos leidyklos – dar mažiau). Leidyklose, kuriose savo kūrybą leidžiantys autoriai susirenka literatūrines premijas, išeina vos trečdalis knygų. Vienos jų išgarsėja, kitos užmirštamos. Beje, vyrų ir moterų rašytojų yra apylygiai, nors premijuotų ir į kanoną įtrauktų vyrų yra daugiau. 

O kaip buvo anuomet? 

 

Liūnė Janušytė Paryžiuje. 1937 m.

 

Literatūros premijos 

 

1935-aisiais Valstybinę literatūros premiją įsteigusi kultūrą globojanti Švietimo ministerija tais pačiais metais ją skyrė Ievai Simonaitytei už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“, kurį pati ministerija ir išleido, mat romanas itin reikšmingas tuometinei Lietuvai ne tiek literatūrinėje, kiek geopolitinėje plotmėje. Panašu, dėl šio romano Valstybinė literatūros premija ir buvo įsteigta – tuo teko įsitikinti skaitant Viktorijos Šeinos studiją1 apie I. Simonaitytės įšventinimo į rašytojas aplinkybes. Kad ir kaip ten būtų, I. Simonaitytės premijavimas tapo didelė paskata rašytojoms moterims, galėjusioms drąsiai ir viešai argumentuoti, kad laimėjusi pirmą valstybinę literatūros premiją, Simonaitytė „įrodė lietuvės moters sugebėjimus rimtai kurti“2. Bendrai valstybinės reikšmės literatūrinio įvertinimo materiali išraiška 5 tūkst. litų buvo gana menkas lašas bendrame Švietimo ministerijos biudžete, šiek tiek didesnė, nei leidyklos mokėdavo honorarą už parengto vadovėlio rankraštį, tad S. Kapnio slapyvardžiu prisidengęs Balys Sruoga spaudoje rašė, kad „prie penkių tūkstančių pridėti literatūrai dar dvidešimts“ valstybei būtų vien menkniekis3. Tačiau Valstybinė premija ją gavusiam autoriui ar gavusiai autorei suteikdavo simbolinį literatūrinės vertės kūrėjo statusą ir pripažinimą, užtikrindavo priėmimą į bendrą meninės vertės kūrėjų ratą. Juolab kad laureatus rinkdavo tuo tikslu sudaroma kompetentinga komisija iš autoritetingų institucijų – universiteto, Lietuvių rašytojų draugijos ir pačios Švietimo ministerijos atstovų. 

Tiesa, XX a. 4 dešimtmečio antrojoje pusėje būta ir daugiau lietuvių autoriams teikiamų prestižinėmis laikytinų premijų – nuo 500 iki 2000 litų vertės literatūros apdovanojimus steigė leidyklos, knygų spaustuvės ir visuomeninės organizacijos: knygų bendrovės „Sakalas“ ir „Spaudos Fondas“, „Spindulio“ spaustuvė, Katalikų Veikimo Centras, Raudonasis Kryžius (už vaikų literatūrą) ir Ukmergės miesto visuomenė. Jas kartu su Valstybine literatūros premija kasmet teikdavo prieš pat Vasario 16-ąją, per iškilmingą literatūros apdovanojimų šventę. 

 

Valstybinės literatūros premijos įteikimas Bernardui Brazdžioniui Vilniaus universiteto kolonų salėje. Vilnius, 1940 m.

 

„Sakalo“ knygų bendrovė

 

1939-ųjų vasarį, artėjant literatūrinių premijų įteikimo šventei, dienraštis „Lietuvos žinios“ „greta laureatų“ pasveikino ir knygų „čempijoną“4 – „Sakalo“ knygų bendrovę, kurios išleistos knygos jau kelintus iš eilės metus buvo apdovanojamos Valstybinėmis literatūros premijomis – Liudo Dovydėno romanas „Broliai Domeikos“ (1936), Jono Kossu-Aleksandravičiaus poe­zijos rinkinys „Užgesę chimeros akys“ (1937), S. Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ (1938) bei Bernardo Brazdžionio keturių giesmių iš Vilniaus praeities rinkinys „Kunigaikščių miestas“ (1939). „Sportininkai žino, ką reiškia tris kartus iš eilės laimėti, – pereinamoji taurė lieka nugalėtojo nuosavybe“, – sveikindamas „Sakalą“ su tuomet trečiąja iš eilės premijuota knyga dienraštyje rašė žurnalistas Alfonsas Vykintas Braziulis, kartu tarsi apgailestaudamas, kad „Valstybinės literatūros premiją gauna rašytojai, o leidėjas turi pasitenkinti tik moraliniu laimėjimu.“5

Tikimybė, kad šis „moralinis laimėjimas“ ir vėl atiteks „Sakalo“ bendrovei, buvo išties nemaža, nes šioje bendrovėje išleistų lietuvių autorių grožinės literatūros knygų sąrašas buvo neabejotinai ilgesnis, negu Valstybinės premijos skyrimo komisijai būtų galėjusi pasiūlyti bet kuri kita leidykla. „Bibliografijos žinių“ duomenimis, per 1938 m. iš 106 naujų grožinės lietuvių autorių knygų „Sakalo“ bendrovė išleido 32, „Spaudos Fondas“ – 19, Marijonų leidykla ir Šv. Kazimiero draugija – po 6, Mokytojų knygynas – 4, bend­rovė „Dirva“ – 3, „Šviesos“ knygynas – 3 naujas, kitos leidyklos – po 2 ar 1, taip pat 15 naujų knygų autoriai išleido savo lėšomis. Taigi „Sakalo“ bendrovės leidžiamos knygos dėl gausos neabejotinai formavo lietuvių rašytojų grožinės knygos literatūrinę sampratą, juolab kad nuo 1935 m. teiktos 2000 litų siekiančios kasmetinės premijos autoriams už geriausius šioje bendrovėje išleistus originalinius veikalus. 1939 m. vasario 13 d. vykusioje literatūros kūrinių apdovanojimo šventėje, kurioje S.- Nėriai įteikta Valstybinė literatūros premija, „Sakalas“ skyrė 2000 litų vertės premiją Petrui Cvirkai už apsakymų rinkinį „Kasdienės istorijos“. Ceremonijoje „Sakalo“ bendrovės knygos buvo minimos ir teikiant „Spindulio“ spaustuvės 2000 litų vertės premiją A. Miškiniui už 6 poemų apie Lietuvą rinkinį „Keturi miestai“ bei Ukmergės miesto visuomenės 500 litų vertės premiją Kaziui Borutai už romaną „Mediniai stebuklai“. Kitos dvi didžiosios knygų leidyklos tenkinosi mažesniu dėmesiu ir garbe – apdovanoti „Spaudos Fonde“ išleisti pakartotinių knygų tiražų autoriai – Vincas Krėvė-Mickevičius už pjesę „Skirgaila“ ir Pranas Mašiotas už trečiąkart išleistą knygelę vaikams „Ir aš mažas buvau“, o bendrovės „Dirva“ išleistas Jono Marcinkevičiaus istorinis romanas „Kražių skerdynės“ laimėjo Katalikų Veikimo Cent­ro skelbto konkurso premiją. 

 

Lietuvos rašytojų draugijos valdybos nariai su svečiais estais (stovi): Vytautas Sirijos-Gira, Jonas Graičiūnas, Kostas Korsakas,
Stasys Santvaras, Petras Cvirka, Antanas Kniūkšta, Antanas Vaičiulaitis; (sėdi): Vincas Mykolaitis-Putinas, F. Tuglasas, Antanina
Gustaitytė-Šalčiuvienė, ? Kivikas, Juozas Grušas, Liudas Gira. Kaunas, 1938 02 17. Nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo

 

 

Tiražai 

 

„Knygų čempijono“ titulu „Sakalas“ buvo vainikuotas ne tik dėl trečios iš eilės premijos, bet ir todėl, kad per 14 darbo metų 1938-uosius užbaigė pasiekęs „impozantišką dvejopą skaitlinę“ – išleidęs 500-inę knygą ir bendru šių 500 knygų tiražu pasiekęs 1 500 000 egz. skaičių. Kaip skelbė „Lietuvos žinios“, „Sakalo“ bend­rovė per visą veiklos laiką „su praėjusių metų paskutiniais leidiniais imtinai“ buvo išleidusi iš viso „originalinės beletristikos 84, poezijos 53, dramos 29, vaikų 34, verstinės beletristikos 113, praktinės literatūros 89, vadovėlių 104, iš viso 506 knygas“, kurios sudarė 1 535 500 egz., ir iš jų – 313 grožinės literatūros kūrinių (į šį skaičių įėjo ir vaikų literatūra), nors grožines knygas buvo pradėjusi leisti tik nuo 1927 metų. Ir „toks „čempijonas“ vertas pagarbos“, pasak jį sveikinusio žurnalisto, visų pirma todėl, kad „rašytojai, ypač jaunieji literatūros debiutantai“ kreipęsi į „Sakalo“ leidyklą, rasdavo joje „jautrius ir suprantančius žmones, mokančius įvertinti kūrinius ir suprasti žmogų“6. 

Gerokai vėliau išeivijoje gyvenantis lietuvių rašytojas ir diplomatas Antanas Vaičiulaitis iš JAV laiške leidyklos vadovui Antanui Kniūkštai (1892–1983) rašė: „Nėra ko girti, o vien pripažinti paprastą tiesą: anais laikais lietuvišką knygą išjudinote Jūs. Kai Jūs įsisiūbavote, mūsų literatūros gyvenimas pakilo ir paįvairėjo – ir jau paskui neatslūgo. Autorius su rankraščiu žinojo, kur kreiptis ir rasti suprantantį draugą. Buvote tai Jūs.“7

 

Leidėjų darbo sąlygos

 

1938 m. „Sakalo“ bendrovėje, įskaičiuojant vedėjo pareigas už bruto 500 litų atlygį einantį ir patį A. Kniūkštą, dirbo 5–6 tarnautojai, tarp kurių buvo ir kasininko pareigas atliekantis bendrovės bendrasavininkis Simas Zareckas, taip pat sąskaitininkas, ekspeditorius, sandėlininkas, gaudavę bruto 200–300 litų atlyginimus8. Tačiau kartais sakaliečiai dirbdavo po 16–20 val. per parą, nepaisydami hierarchinės tvarkos ir pareigybių skirtumų. Nors toks atsidavimas literatūriniam darbui Kniūkštai atrodė neišvengiamai svarbus ir reikalingas, tačiau taip pat jis kainavo kai kuriuos kitus asmeninio gyvenimo aspektus. Atsiminimuose jis rašė, kad „Sakalui“, rodos, viską buvo paaukojęs: „Ir pusę savo jaunystės, ir šeimos gyvenimą (kurios per jį nesukūriau), ir aukštąjį mokslą, kurio it žvaigždės siekiau.“9 Besirūpindamas rašytojų gerove, be autorių, įvairių institucijų pasitikėjimo bei išleistų knygų, nei pats A. Kniūkšta, nei „Sakalo“ bendrovė turto nebuvo sukaupę, o ir kiti leidėjai, bandydami atkalbinti rašytojus nuo rankraščių atidavimo „Sakalui“, šaipydavosi, kad A. Kniūkšta „turi tik dviratį ir šunį“10.

Pora metų prieš „apvainikavimą knygų čempijonu“ interviu „Lietuvos žinioms“ A. Kniūkšta pasakojo, kad 12 metų dirbanti bendrovė „Sakalas“ „tebegyvena pašiūrėje“, kurioje ir pats dažnai taip sušąla, kad prie stalo nebegali dirbti, ir tai jį skatina galvoti apie bendrovės reformą ir „žmoniškesnes patalpas“, o be to, „dabartinėse ribose darosi nepaprastai ankšta“ ir jam „beveik vienam“ pasidarę „nebepanešamai sunku“. A. Kniūkšta tuomet dar buvo nenusprendęs, ar „Sakalą“ perdaryti į akcinę bendrovę, ar išplėsti pritraukiant „daugiau narių su didesniu kapitalu“, esą savo kapitalą „Sakalui“ jau buvo pasiūlęs ne vienas knygą mėgstantis ir pasiturintis asmuo, žinoma, „tuo norėdamas ne pasipelnyti (kas gi iš knygų Lietuvoj pralobo?), bet padėti dar plačiau praskinti kelią Lietuvos knygai“. Leidyklos vadovas tikėjosi, kad įgyvendinęs šiuos planus galės imtis didesnių darbų ir svarstė įsteigti savo spaustuvę bei savo knygyną, kad reformuota „Sakalo“ bendrovė kartu su jai kūrybą leisti patikinčiais rašytojais taptų „labiau nepriklausomi“11. Sunkumų knygų leidybos srity būdavo ir kitokių, pavyzdžiui, 1938-ųjų pabaigoje Kaune staiga pritrūko popieriaus ir prieš pat Kalėdas spaustuvių ir leidyklų darbas stojo. Tačiau šąlantis „pašiūrėje“ ir tuo pat metu apsuptas būrio įvairiausių rašytojų A. Kniūkšta turėjo daug žadančių profesinės plėtros planų ir vizijų, pavyzdžiui, leisti prestižinį literatūros žurnalą, kuriame tribūna būtų suteikiama įvairių požiūrių ir ideologinių pakraipų rašytojams, – šį norą A. Kniūkštai pavyko įgyvendinti, tiesa, žurnalas ėjo neilgai, ir ne tik dėl istorinių kataklizmų, bet ir dėl vidinių politiškai ideologizuotų prieštarų tarp pačių literatų – idėja „nemaišyti politikos su literatūra“ neveikė nei praktiškai, nei morališkai. 

 

Moterys literatūroje

 

1938-aisiais moterų savivokai literatūroje reikšmės turėjo du kanoniniai įvykiai: vienas pasaulinio lygmens – 37-oji Nobelio literatūros premija buvo paskirta 4-ai moteriai – amerikiečių rašytojai Pearl S. Buck – už realistinį valstiečių gyvenimo Kinijoje aprašymą ir šedevrinius memuarus; antrasis reikšmingas Lietuvos mastu – 4-oji Valstybinė literatūros premija įteikta S. Nėriai. Tačiau moterų įtraukimo į literatūrinių apdovanojimų panteoną nereikėtų pervertinti – visos kitos literatūrinės premijos nuo 1935 m. iki pat nepriklausomybės pabaigos atiteko vyrams, su viena nedidele išimtimi – 1937-aisiais Bronei Buivydaitei už 200 p. apimties apysaką vaikams „Auksinis batelis“ (1936) ją išleidusi „Sakalo“ bendrovė skyrė 500 litų vertės apdovanojimą. 1938-ųjų pabaigoje „Lietuvos aide“ pasidžiaugta moterų literatūros pasiekimais, mat prieš porą metų pasiektas didžiausias moterų parašytų naujų kūrinių tiražas – 1936-aisiais išėjo 13 jų veikalų, o visais nepriklausomo gyvenimo metais jau 10912, tačiau tai buvo beveik tiek, kiek vyrų parašytų literatūros veikalų anuomet Lietuvoje buvo išleidžiama per vienus metus. „Bibliografijos žinių“ literatūros srityje esantys įrašai rodė, kad 1938 m. Lietuvoje iš 106 naujų lietuvių autorių grožinės literatūros knygų, moterų parašytų knygų buvo 17 (poezijos 4 iš 26, prozos 8 iš 35, vaikams skirtos literatūros 5 iš 26). Tais metais visi 19 draminių veikalų buvo parašyti vyrų, ir nei 1938 m., nei kuriais nors gretimais metais nebuvo nė vienos moters parašytos ar parengtos literatūros kritikos, teorijos ir istorijos knygos, nors vyrai vien per 1938-us tokių išleido 8. Tiesa, viena iš šių 8 kritikos knygų išskirtinai buvo skirta rašytojai – tai 228 p. apimties ir 2200 egz. tiražu išėjusi Juliaus Būtėno parašyta Žemaitės biografija. Tačiau nebuvo panašu, kad apie rašytojų gyvenimą ir kūrybą didesnės apimties veikalus būtų rašiusios pačios moterys. Ir kaip jos galėjo tokius rašyti, kai, pavyzdžiui, menininkų ir pačios rašytojos gyvenimą reflektuojantis L. Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938, „Sakalas“) spaudoje buvo pasitiktas moralizuojančiomis recenzijomis, esą kūrinys per banalus ir neturi nieko bendro su moderniškuoju menu: „...argi šiokiems proziškiems tikslams kas į Paryžių važiuoja?“13, arba su tariama užuojauta, kad romanas esąs nupiginta ir skaitytojui nesuprantama vieša autorės išpažintis apie jos intymų gyvenimą14. Bet bjauriausiai L. Janušytės romaną komentavo pačios moterys – žurnale „Moteris ir pasaulis“ recenzentė teigė, kad šiuo romanu autorė apskritai žemina moterį, esą „iš kur moteris gali turėti tiek nekuklumo?“, esą „nedorybėmis moteriai niekad negalima lenktyniauti su vyru, nes jau vien tas lenktyniavimas yra skaudus moteriai pralaimėjimas“15. 

 

O vietoj epilogo tegu lieka pačioms ir patiems sau reflektuoti: kuo skiriasi šios iškarpos ir kuo panašios? 

 

1 Viktorija Šeina. „Premija kaip kanonizavimo institucija: „Aukštųjų Šimonių“ likimo sėkmės istorija“, „Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės (XIX a. pabaiga–XX a. pirma pusė)“, 2022.

2 [Ona Beleckienė] O. Sk. „III lietuvių moterų literatūros vakaras“, „Naujoji vaidilutė“, 1939, Nr. 1.

3 [Balys Sruoga] S. Kapnys. „Daugiau valstybės premijų“, „Lietuvos žinios“, 1938, Nr. 278.

4 [Alfonsas Vytautas Braziulis] Ed. Vingėla. „14 metų ir 500 knygų: Sakalo platūs sparnai“, „Lietuvos žinios“ 1939, Nr. 35.

5 Ten pat.

6 Ten pat.

7 Antano Vaičiulaičio laiškas Kniūkštai, 1972 m., JAV, MLLM archyvas, 22540.

8 „Sakalo“ bendrovės tarnautojų algų lapai, MLLM archyvas, P20347.

9 Antanas Kniūkšta. „Dar kiek apie save“, 1966 m., MLLM archyvas, GEK 7705.

10 Kniūkštos autobiografija, 1981 m., MLLM archyvas, P15267.

11 Antanas Kniūkšta. „Rūpesčiai dėl mūsų knygos. Mūsų knygos padėtis 1936 met.“, „Lietuvos žinios“, 1937, Nr. 6.

12 „Moterys literatūrinės kūrybos keliu“, „Lietuvos aidas“, 1938, Nr. 550.

13 [Vincas Žilionis] Žibuntas V. „Mūsų menininkai Paryžiuje“, „Kultūra“, 1938, Nr. 5.

14 Viktoras Katilius. „Liūnės Janušytės „Korektūros klaida““, „Naujoji romuva“, 1938, Nr. 19.

15 K. Česnavičienė. „Moterų literatūra: Liūnė Janušytė. Korektūros klaida“, „Moteris ir pasaulis“, 1938, Nr. 9.