Darius Pocevičius. Kompozitorių miestelis Vilniuje

 Sinergijos ir patogumo sumetimais Vilniaus rašytojai sovietmečiu buvo apgyvendinti trijuose atskiruose daugiabučiuose Antakalnio rajone (žr. „Literatūra ir menas“, 2020, Nr. 12), o kompozitoriams pastatytas ištisas kvartalas – Kompozitorių miestelis. Jį sudarė 1965 m. baigti penki dviaukščių kotedžų gyvenamieji namai, metais vėliau atidaryta koncertų-perklausų salė ir 1988 m. iškilęs šešių aukštų daugiabutis su Muzikos fondo gamybinių dirbtuvių kompleksu.

 

Nepralenkta modernizmo ikona

6 dešimtmečio pabaigoje Vilniaus literatai pagal rūpinimąsi savo gerove smarkiai lenkė muzikus. 1958-ųjų spalį 30 garsių plunksnos meistrų atšventė įkurtuves naujame name Antakalnio pradžioje, o kompozitoriams skirtas namas dar nė nebuvo pradėtas projektuoti.

Kitų metų pradžioje rašytojus imta spėriai vytis: miesto valdžia muzikams skyrė 1,12 ha sklypą Žvėryne, Muzikos fondas – 700 tūkst. rublių, o Vyriausioji architektūros valdyba paskelbė projektinę užduotį. Pagal ją reikėjo suprojektuoti kompozitorių gyvenamąjį ir kūrybinį kvartalą su 16 dviaukščių kotedžų bei koncertų-perklausų sale. Trijų kambarių butai numatyti 55,6 kv. m, keturių – 66,8 kv. m naudingojo ploto. Pirmajame aukšte turėjo tilpti vestibiulis, ne mažiau kaip 10 kv. m virtuvė, valgomasis, vaikų kambarys ir sandėliukas, antrajame – ne mažiau kaip 20 kv. m darbo kambarys, miegamasis, vonia ir tualetas, rūsyje – skalbykla, džiovinimo patalpa ir sandėlis.1

 

Darius Pocevičius. Kompozitorių miestelis Vilniuje
Perklausų salės projekto eskizas, arch. V. Čekanauskas, 1960 m., VAA, f. ATD-263, p. 3.

 

Paskelbtas ir architektų konkursas. Jame dalyvavo jaunučiai, mokslus neseniai baigę vaikinai: Vytautas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, Jaunutis Makariūnas, Arvedas Kybrancas. Nežinia, kokias koncepcijas popieriuje jie braižė pirmąjį pusmetį (projektiniai siūlymai nesulaukė mūsų dienų), tačiau staiga viską pakeitė, atrodytų, paprasta turistinė kelionė į Suomiją. Dviejų Vytautų – Čekanausko ir Brėdikio – tandemas, pasižmonėjęs ir pamatęs, kokius modernius pastatus galima suprojektuoti, grįžo sujauktais protais ir nušvitusia sąmone.

„Tai buvo pirmas savarankiškas mūsų jėgų išbandymas. Dirbome dieną ir naktį, laimėjome. Koks džiaugsmas! 1959 m. vasarą teko lankytis Suomijoje – pirmą kartą susipažinti su nuostabia jos architektūra. Grįžę iš tos kelionės daug ką pakeitėme savo projekte“, – vėliau atviravo V. Čekanauskas2, niekada neslėpęs, kad Kompozitorių namų projektą nubeždžioniavo nuo suomių architektūros žvaigždžių Alvaro Aalto ir Aarne’s Ervi’o. Pripažino jis ir darbinį konfliktą su V. Brėdikiu: „Baigiant šią projektinę užduotį mūsų keliai išsiskyrė, ir darbo brėžinius teko užbaigti vienam.“3 Pasirodo, terminai labai spaudė, teko dirbti ir laisvadieniais, V. Brėdikis atsisakė, nes... mėgo žvejoti.

 

Darius Pocevičius. Kompozitorių miestelis Vilniuje
B. Gorbulskio darbo kambarys, 2017 m. Autoriaus nuotrauka.

 

Projektas, ypač perklausų salės (1 pav.), išėjo ultramodernus, naujoviškumu jam prilygo nebent architektūros veterano Levo Kazarinskio 1961 m. suprojektuotas lenktas S. Nėries vidurinės mokyklos priestatas. Abu šie pastatai pateko į visus XX a. antrosios pusės reprezentacinius Vilniaus albumus ir iki šiol išlieka modernizmo ikonomis.

Spindėjo ir pastato vidus. Koncertų salės išgaubtos akustinės lubos padengtos obliuotos medienos lentelėmis. Erdvus vestibiulis su vargonus primenančiu monumentaliu mūriniu židiniu viduryje ir patogiais minkštasuoliais. Platūs langai, tarsi naikinantys sienas ir jungiantys interjerą su aplinkine gamta. Matinę šviesą skleidžiantys modernūs burbulai – savadarbiai rutulio formos šviestuvai, sumeistrauti iš Vilniaus elektros suvirinimo gamykloje gamintų dulkių siurblių „Saturnas“ korpusų.

 

16 butų tik garsiems ir labai garsiems

Dviaukščiai kotedžai Vilniui nebuvo naujiena. Tokiu principu 1913 m. pastatyta Józefo Montwiłło funduota Lukiškių kolonija J. Savickio, J. Tumo-Vaižganto ir Kražių g. sankirtoje, o 1930 m. – 25 kotedžų kvartalas T. Kosciuškos ir Olandų g. kampe, vadintas Antakalnio kolonija. Vis dėlto pokariu klestėjusio monumentaliojo neoklasicizmo fone dviaukščiai modernizmo stiliaus namai atrodė kaip revoliucinga naujovė.

Tarsi ruošdamasis projektuoti Lazdynus, 5 namus Žvėryno kvartale V. Čekanauskas išdėstė laisvai, taikydamasis prie vietos reljefo ir didesnių medžių. Pagal butų skaičių išėjo schema 4+4+2+2+4.

Butai suplanuoti pagal garsųjį modernizmo principą „Kas funkcionalu – tas gražu ir patogu“. Ypatingas dėmesys skirtas kompozitorių darbo vietoms. Kiekvienas butas antrame aukšte turėjo po didįjį kambarį su numatyta vieta darbo stalui, knygų lentynai ir muzikos instrumentui – pianinui ar fortepijonui. Kad kompozitoriai vienas kitam netrukdytų, jų darbo kambariai įrengti kuo toliau vienas nuo kito. Durys į balkoną vedė ne iš darbo kambario, o iš prieškambario, kad kiti šeimos nariai durų varstymu neišvaikytų genialių kompozicijos idėjų.

1965 m. sausį paskirti butai. Visi 16 naujakurių be išimties buvo kompozitoriai. Ir ne bet kokie, o garsūs arba labai garsūs. 4 kambarių butus gavo Eduardas Balsys, Justinas Bašinskas, Julius Juzeliūnas, Jurgis Gaižauskas, Vytautas Laurušas, Vytautas Paltanavičius, Antanas Račiūnas ir Rimvydas Žigaitis. 3 kambarių – Vytautas Barkauskas, Vitolis Baumilas, Algimantas Bražinskas, Benjaminas Gorbulskis, Vytautas Jurgutis, Vytautas Kairiūkštis, Juozas Karosas ir Antanas Rekašius.4

Kiekvienas naujakurys gražino buitį kaip sugebėjo. B. Gorbulskis į darbo kambarį perkėlė itin ekspresyvią ir spalvingą dail. Laimučio Ločerio freską, kurią šis buvo nutapęs ankstesniame Vienuolio g. namo bute (2 pav.).

 

Kaimynų šventės ir konfliktai

Pirmaisiais miestelio gyvavimo metais kaimynai mielai tarpusavyje bendravo ir virto laiką drauge maloniai leidžiančia bendruomene. Prie to daugiausia prisidėjo kompanijas cementuojantis, guvus, išmoningas ir charizmatiškas B. Gorbulskis.

„Kai tik atsikraustėme į Žvėryną, į vadinamąjį kompozitorių miestelį, Benjaminas kartu su Algimantu Bražinsku tapo kompozitoriškų kaimo kapelų iniciatoriumi. Subūrė visus, kas tik kuo grojo. Jis pats – triūba, Bražinskas – akordeonu, Gaižauskas – smuiku, visi kiti – įvairiomis dūdelėmis, barškaliukais, puodais... Ir pradėjome sveikinti jubiliejų proga ten gyvenančius kolegas. Pirmasis, kurį pasveikinom, buvo profesorius Antanas Račiūnas, šventė šešiasdešimtmetį. Aštuntą valandą ryto užgrojom prie durų. Jas atidarė pats profesorius, basas, su pižama... Ant­rąjį pasveikinome Julių Juzeliūną. Jis jau žinojo, buvo pasiruošęs – su kaklaraiščiu, šampanu ir taure rankose“, – pasakojo R. Žigaitis.5

Tradicija gyvavo ne vienerius metus. Miestelio gyventojai važiuodavo sveikinti ir kolegų, gyvenančių kitose Vilniaus vietose. Paskutiniu tokiu jubiliatu simboliškai tapo pats B. Gorbulskis. Ankstų 1975-ųjų rugsėjo rytą kaimynai susirinko prikelti jo 50-mečio proga.

Taigi rutina, kaip dažniausiai būna, nugalėjo šventę. Bet ne tik rutina. Mažose uždarose bendruomenėse labai padidėja ilgalaikio konflikto tikimybė. Marina Nadeždina-Gorbulskienė iki šiol gerai prisimena, kaip ir kodėl jos vyras atsisakė vaikščioti į naujų muzikos kūrinių perklausas: „Buvo gal kokie 1970-ieji. Benjaminas parašė naują oratoriją. Pasigyrė kitiems, padarė įrašą ir tradiciškai buvo pakviestas į perklausą. Pasipuošė ir nuėjo. O perklausius kūrinį tradiciškai vykdavo pokalbiai su autoriumi. Klausytojai išsakydavo pagyrimus ir kritines pastabas. Taip buvo ir tą kartą. Tik pagyrų beveik nesigirdėjo, vien kritika. Mat rimtiems muzikos akademikams lengvesnis žanras ir įsimintinesnė melodija buvo ne prie širdies. Benjaminas grįžo namo visas išraudęs ir piktai riktelėjo: „Daugiau neisiu pas tuos senus stuobrius!“ Senus – turėjo galvoje ne amžių, o konservatyvias jų pažiūras į muziką. Ir iš tikrųjų daugiau nė karto nenuėjo, nors buvo kviečiamas.“6

 

Kaligrafinė atmintis ant sienų

M. Nadeždinos-Gorbulskienės buto rūsyje – įdomus reliktas. Prie sienos pritaisytos dekoratyvinės plokštės su Gorbulskių šeimos svečių autografais. Jų keli šimtai. Daug sunkiai įskaitomų, tačiau yra ir aiškių, kaligrafinio šrifto. Geografija – plati. Dominuoja lotynų abėcėlės raidės, bet yra ir kirilicos, gruzinų rašto, japoniškų hieroglifų.

 

Darius Pocevičius. Kompozitorių miestelis Vilniuje
Atminimo lentos kompozitoriams, 2020 m. Autoriaus nuotrauka.

 

Gana lengva atpažinti kaimynų parašus. Kad šituose namuose garbinta Euterpė, liudija Teisučio Makačino, Mikalojaus Noviko, Algimanto Raudonikio, Stasio Vainiūno, Stasio Žlibino pavardės ant sienos. Greta jų įsiterpę dainininkų Svetlanos Bagdonaitės, Vlado Dauginčio, Eduardo Kaniavos, Stasio Povilaičio autografai. Matyti, kad čia lankėsi ir muzikos žmonės iš tolimų kraštų: gruzinų estrados žvaigždė Giuli Čocheli, rusų kompozitorius Aleksandras Kolkeris, vokiečių džiazo muzikantas Werneris Pfülleris. Svečiuotasi ir literatų: Vytautas Bložė, Aleksas Churginas, Grigorijus Kanovičius, Eugenijus Matuzevičius, Eduardas Mieželaitis. Būta ir aktorių: Eglė Tulevičiūtė, Henrikas Kurauskas. Ir žurnalistų: vilnietis Antanas Prokopavičius, Berlyne gyvenęs Leonas Stepanauskas su žmona Marlena. Atklysdavo ir itin kuklių asmenybių, pasirašiusių gana mįslingai, pavyzdžiui, Liuda P. Visa ši kaligrafinė kakofonija primena, kad A. Mickevičiaus g. 33 name kadaise virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, gausiai pagardintas bohemos kvapais.

 

Darius Pocevičius. Kompozitorių miestelis Vilniuje
Kompozitorių daugiabutis Traidenio g. 34, 2020 m. Autoriaus nuotrauka.

 

Butai muzikos modernistams

Kompozitorių Lietuvoje mažiau nei rašytojų ar dailininkų. Tačiau aštri butų stokos problema Kompozitorių sąjungą lydėjo visą pokarį, o 8 dešimtmetyje pasiekė kritinę ribą. Muzikos fondo būstinę Maskvoje bombardavo dešimtys Sąjungos pirmininko prašymų, kol 1976 m. vasarą atskriejo ilgai laukta žinia apie skirtus 700 tūkst. rublių. Vilniaus valdžia nedelsdama skyrė 0,2 ha sklypą J. Kupalos (dabar – Traidenio) gat­vėje, šiauriau perklausų salės. Nugriauti ten stovėję trys medinukai.7

Tuometis Kompozitorių sąjungos pirmininkas Vytautas Laurušas prašė butus suprojektuoti per du aukštus – taip, kaip senuosiuose kompozitorių namuose. Eksperimentas, anot V. Laurušo, pasiteisino: „Šiame name gyvens kompozitoriai, o jų kūrybinis darbas yra specifinis, susijęs su garsu, tad projektuojant būtina į tai atsižvelgti.“8

Taip ir buvo padaryta. Suprojektuotas įmantraus postmodernistinio stiliaus šešių aukštų 18 butų gyvenamasis namas (3 pav.) ir prie jo prisišliejęs Muzikos fondo gamybinių dirbtuvių korpusas. Butai per du aukštus, gana erdvūs, 3 ir 4 kambarių. Tačiau bendro ir naudingo ploto santykis pakrypęs aiškiai pastarojo nenaudai. Įsivaizduokite 4 kambarių butą, kurio bendras plotas 113,6 kv. m, o naudingas – tik 68,2 kv. m. Kambariai nedidukai, nes 45 kvadratus suryja vestibiuliai, laiptai ir pan.

Statybos truko be galo ilgai. Tik 1988-ųjų spalio pabaigoje Kompozitorių sąjunga paskirstė butus – 10 keturių kambarių ir 8 trijų. Įkurtuvėmis džiaugėsi 12 kompozitorių ir 6 muzikologai. Didesnius butus gavo kompozitoriai Julius Andrejevas, Algimantas Bražinskas, Vytautas Juozapaitis, Bronius Kutavičius ir Juozas Širvinskas. Mažesnius – Feliksas Bajoras, Osvaldas Balakauskas, Justinas Bašinskas, Borisas Borisovas, Jurgis Juozapaitis, Rimvydas Racevičius ir Jonas Tamulionis. Greta jų apsigyveno muzikologai Algirdas Ambrazas, Juozas Antanavičius, Rūta Gaidamavičiūtė, Donatas Katkus, Vytautas Landsbergis ir Ona Narbutienė.9

Taigi du senieji Kompozitorių miestelio gyventojai – Justinas Bašinskas ir Algimantas Bražinskas – persikėlė į naują namą ir taip pasigerino buities sąlygas. Likusieji – Žvėryno naujakuriai. Bajoro, Balakausko, Kutavičiaus pavardės liudija, kad Traidenio g. 34 name apsigyveno naujoji modernistinės muzikos kūrėjų karta, kūrybiniame fronte pergalėjusi gretimuose kotedžuose įsikūrusią senąją gvardiją.

 

Atminimo salelės

Muzikos kūrėjai ir atlikėjai istoriniu atminimu skųstis lyg ir negalėtų – ant įvairių Vilniaus pastatų kabo 25 atminimo lentos su muzika susijusiems garbiems asmenims: kompozitoriams, dirigentams, operos solistams ir estrados dainininkams. 13 iš jų, šiek tiek daugiau kaip pusė, primena mums praeityje garsius kompozitorius: E. Balsį, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (2 lentos), Balį Dvarioną, Konstantiną Galkauską, B. Gorbulskį, J. Juzeliūną, Aleksandrą Kačanauską, J. Karosą, Konradą Kavecką, A. Račiūną, Joną Švedą, Stasį Vainiūną.

Muzikams skirtos lentos išsibarsčiusios po visą miestą, tačiau daugiausia jų dviejose atminimo salelėse: Kompozitorių miestelyje Žvėryne ir ant kūrybinių darbuotojų namo A. Vienuolio, A. Goštauto ir A. Jakšto g. kampe. Abiejose vietose po keturias. Santykis būtų 5:3, jei lenta B. Gorbulskiui būtų pakabinta ne A. Vienuolio gatvėje, o Žvėryne, kur jis gyveno tris kartus ilgiau (4 pav.).

Taigi memorialinėmis lentomis pažymėtas penkių Kompozitorių miestelio gyventojų atminimas: E. Balsio, minėto B. Gorbulskio, J. Juzeliūno, J. Karoso ir A. Račiūno. O kur dar 11 senųjų miestelėnų, palikusių gilią kūrybinę brydę lietuvių akademinės ir klasikinės muzikos istorijoje? Atsakymas į šį klausimą terminuotas. Juk greit ateis laikas, kai atminimo lentomis reikės apkabinėti gerokai vėliau statytą muzikos modernistų namą Traidenio gatvėje.

 

1 LTSR kompozitorių sąjungos gyvenamo ir kūrybinio kvartalo projektinė užduotis, 1959-12-28, VAA, f. 1036, ap. 11, b. 228, l. 1–6.

2 Vytautas Čekanauskas: „Čia mano namai“. Statyba ir architektūra, 1984 m. liepa, Nr. 7, p. 15.

3 Ten pat.

4 Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl butų paskirstymo naujuose namuose A. Mickevičiaus, Birutės ir J. Kupalos gatvėse, 1965-01-08, VAA, f. 761, ap. 9, b. 1004, l. 56–58.

5 „Čia priėjo Gorbulskis... Prisiminimai apie kompozitorių“. Sudarė Audra Baranauskaitė. – V.: „Versus aureus“, 2010, p. 44.

6 Pokalbis su Marina Nadeždina-Gorbulskiene. 2018-02-05 garso įrašas iš autoriaus archyvų.

7 Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl sklypo skyrimo J. Kupalos g. 34, 1976-11-12, VAA, f. 761, ap. 9, b. 1742, l. 53–55.

8 LTSR Kompozitorių sąjungos raštas Valstybiniam statybos reikalų komitetui, 1978-09-07, LCVA, f. R-545, ap. 1, b. 3839, l. 73.

9 Vilniaus vykdomojo komiteto sprendimas dėl butų paskirstymo name J. Kupalos g. 34, 1988-10-31, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2884, l. 130–134.

 

Draugai