Januszas Głowackis (1938–2017) – lenkų prozininkas, dramaturgas, scenaristas, feljetonininkas, eseistas. Didžiausią pripažinimą pelnė kaip dramaturgas, o populiariausia jo pjese tapo „Naktigonė Niujorke“, kuri iki šiol vaidinama visame pasaulyje, pagal ją pastatyti ir keli spektakliai Lietuvoje. Lietuviškai pasirodė jo apysaka „Paskutinis kiemsargis“ (vertė Imelda Vedrickaitė-Frukacz, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008). J. Głowackis rašytojo karjerą pradėjo kurdamas apsakymus ir feljetonus. Anot jo paties, šie ne tik padėjo mokytis rašyti, bet ir leido pasakyti daugiau, nei buvo galima anuometinėje komunistinėje Lenkijoje. Tuomet žmonės laikraščius skaitydavo ne nuo pirmo, o nuo paskutinio puslapio, kuriame dažniausiai būdavo feljetonai.

 

Janusz Głowacki, fot. Iwona Burdzanowska/AG

 

Spausdiname du feljetonus iš knygos „Kaip būti mylimam“ („Jak być kochanym“) – 1972 m. rašytą „Apie Shakespeare’ą“ ir vėlesnių metų „Motulė Rusija ir skrybėlė“.

Apie Shakespeare’ą

                    Come, let us our holy work again.*

                                        „Ričardas III“, III veiksmas, 7 scena

Neseniai Šiuolaikinis teatras pastatė Eugène’o Ionesco „Makbetą“. Tikėjausi, kad puikių komedijų autorius išsityčios iš Williamo Shakespeare’o nevilties ir niūrumo, bet E. Ionesco nieko naujo neišgalvojo, pasirinko mažiausio pasipriešinimo kelią ir šaiposi iš valdžios. W. Shakespeare’as buvo pesimistas, jo parašyti kūriniai apskritai liūdnų liūdniausi. Publika iš jo pjesių išeidavo niekindami darbą, vieni kitus, šeimą, iš viso – gyvenimą, o blogiausia – valdančius žmones. Žinoma, būtina jį deramai įvertinti – buvo geras rašytojas, ir būtent tai jį labiausiai įpareigojo.

Argi iš talentingų žmonių neturime teisės reikalauti daugiau nei vien vienašališkai ir tendencingai pasirenkami darbščiai anglų tautai nepalankūs faktai ir temos? Tuomet Anglijai laikotarpis tikrai buvo geras: 1588 m. šalis įveikia Nenugalimąją armadą, jautinę žagrę pakeičia arklinis plūgas, 1589 m. Robertas Essexas išsilaipina Portugalijoje, 1596 m. R. Essexas ir Francis Drake’as sėkmingai pasirūpina Kadisu, auga eksportas į negrų šalis, trilaukio nuojauta kybo ore, Čederio grafystėje bandoma išrasti rūšinį sūrį.

W. Shakespeare’as, kaip daugelis polinkio į politiką neturinčių rašytojų, nematė arba nenorėjo matyti politinių ir ekonominių šalies pergalių. Karaliai būna skirtingi, negalima visų sukišti į vieną maišą ir šitaip silpninti valdžios autoriteto. Tiesą sakant, karalienė Elžbieta su W. Shakespeare’u šia tema kalbėjo daugybę kartų, pavyzdžiui, 1588 m. liepą Birnamo miške vykusiame didikų suvažiavime, ir tai autorius vėliau ironiškai panaudojo „Makbete“. Be to, karalienė pas jį nusiuntė laisvamanį lordą Westmasterlandą, vėliau pavadintą Elžbietos Toeplitzu, kad pamėgintų rašytoją paakinti džiaugsmingai pažvelgti į gyvenimą. Karalienė netgi pati asmeniškai jam mestelėjo keletą smagių anekdotų iš dvaro gyvenimo. Lordas Westmasterlandas buvo labai įdomi asmenybė, kartu su lordo Gloucesterio įbroliu, vyresniojo Bolendroke’o sūnumis ir jų sekėjais jis priklausė kartai, kuri anuomet vadinta „lordai 1588“. Tiesą sakant, visi jie tragiškai žuvo, kai girti vadeliodami žirgus dideliu greičiu įsirėžė į neapšviestą iš karo grįžtantį apgulties bokštą. Laimė, kad išgyveno vienintelis Westmasterlandas, kuris kaip įprastai jojo tiesiausiu keliu. Jam turime dėkoti už nepaprastai jaudinančius užrašus apie „lordų 1588“ nesugebėjimą prisitaikyti. Vis dėlto net jam nepavyko paveikti W. Shakespeare’o, nors draugavo su juo iki gyvenimo pabaigos, – neturėdamas nei itin daug laiko, nei noro, anglų tautos labui buvo šalia, kai tas drumstė nakties ramybę ir nepadoriai elgėsi „The Globe“ patalpose. Westmasterlandas buvo su rašytoju šiam mirštant ir oficialiai pranešė, kad W. Shakespeare’as prieš mirtį paneigė viską, ką parašė.

Tačiau vis dėlto W. Shakespeare’as į „Ričardą III“ įterpia nuvertimo nuo sosto sceną. Kai rašytojas vaizdavo tironiškus karalius, Elžbieta tiesiogiai nesikišo, kadangi neįžvelgė jokių analogijų. Tačiau sumanymas versti nuo sosto jai pasirodė netinkamas teatrui, tad karalienė uždraudė statyti pjesę.

W. Shakespeare’as šios scenos nenorėjo atsisakyti net pasivažinėjęs su Westmasterlandu. O juk galėjo padaryti tuos pakeitimus nė nepakenkdamas kūriniui – šis netgi būtų tapęs vientisesnis, truktų trumpiau, neatitrauktų vadų nuo svarbių valstybės reikalų. Jis taip pat nesutiko lordų keisti į bajorus ir veiksmą perkelti į keturioliktą šimtmetį. Apskritai galima svarstyti, ar tik ne W. Shakespeare’as pakišo Oliveriui Cromwelliui vertimo iš sosto mintį ir šitaip prisidėjo prie karaliaus nukirsdinimo. W. Shakespeare’o politinis neįsipareigojimas tampa ypač akivaizdus, jo pjeses palyginus su tuo pačiu metu kūrusio, visame pasaulyje žinomo rašytojo Škoto Anonimo kūryba. Šis savo veikaluose sugebėjo pavaizduoti gražų, spalvingą, nepaprastai jaudinantį ir patriotizmo persmelktą Anglijos paveikslą, jame išryškindamas karalių, riterių, gyvulių augintojų, vėjo malūną sukančių žemdirbių ir kitų žmonių darbą.

Grįžkime prie „Makbeto“: iš pirmo žvilgsnio pjesė nukreipta prieš maištininkus ir išdavikus, bet apskritai visi karaliai gali pasijusti jos įžeisti. Nenoriu ginti šio kūrinio, kuris yra tendencingas, idėjiškai neteisingas, psichologiškai nelabai įmanomas ir tiesiog prastai parašytas. Netgi vaizduojant liaudį per W. Shakespeare’o maniją iškraipoma tikrovė. Ar tikrai paprastas anglų valstietes reikia vaizduoti kaip raganas? Jei būtų tik viena ragana, bet jų trys! Pasigilinkime į W. Shakespea­re’ui būdingą įžūlumą kurstant nuotaikas: raganos klykia, žemė dreba tarsi drugio krečiama – tai dar priimtina. Bet keliais posmais žemiau – skrendantį sakalą užkapoja pelėda? Maža to, žirgai užpuola ir vienas kitą ryja gyvus. Konsultavausi dėl šios scenos su specialistu, kuris visiškai atsakingai patikino, kad tai gal ir įmanoma kiaulių būryje, tačiau tarp žirgų – niekaip. Žodžiu, W. Shakespeare’as gerokai nutolo nuo realizmo.

Savo ruožtu „Henrike VII“ jis vaizduoja tikrus įvykius, bet ar teisingai? Ar tikslingai karalius nukrypėlis piešiamas kritiškai? Ar dėl didžiulės meno įtakos to neperims liaudis, ar teatro skleidžiamas įprotis nukirsdinti žmonas neįsisuks į plačiuosius sluoksnius, ar šitoks aidas nepasieks žemių, esančių į rytus nuo Elbės? Ar toks karaliaus vaizdavimas gali išlaikyti stiprų jo žmonų ilgalaikės sėkmės pojūtį?

Vėl grįžkime prie „Makbeto“: kiekvienam rašančiajam akivaizdu, kad dramaturgijos požiūriu būtų daug įdomiau, jei Makbetas nesitartų su žmona ir pirmiau Dunkanas būtų nužudytas, o tik prieš pabaigą paaiškėtų, kas yra nusikaltėlis. Laumės turėtų pasirodyti daugiausia vieną kartą arba visai nepasirodyti, nes jos tik ištęsia vaidinimą. Kalbant apie ideologinius principus, Malkolmas neturėtų apgaudinėti Makdufo ir išbandyti jo tokiu būdu, kuris gali pakenkti jo autoritetui. Taip pat nereikalingi Dunkano sūnūs, durininkas ir girtavimo per dvaro pasitarimą scena, nes turime atminti, kad menas turi gerą savybę apibendrinti, o jei ką reikėtų apibendrinti, tai pirmiausia inkstų liga sergančio Westmasterlando požiūrį, juolab kad Anglija pagal alkoholio suvartojimą tuo metu užėmė trečią vietą pasaulyje.

Kalbant apie strateginius reikalus, juntamas specia­listų konsultacijų trūkumas. Akivaizdžiai absurdiška, kad Makbetas savo pilyje nužudo Dunkaną, užuot palaukęs, kol tas išvyks, ir surengęs atsitiktinę akmenų griūtį slėnyje. Pilyje galėjo – provokuodamas – tik kiek susilpninti Dunkano autoritetą. Pavyzdžiui, pasitelkęs samdytas moteris apkaltinti prievarta. Žodžiu, po truputį jį kompromituoti, vėliau įkalbėti Banką jį nužudyti, paskui pašalinti žudiką Banką. Valdžios autoritetas visiškai nesumenktų, o valstybės požiūriu tai būtų teisinga.

Makbetas turėjo visas sąlygas tapti geru karaliumi: veiklus, išradingas valdovas būtų galėjęs palengvinti anglų valstiečio dalią, sukurti ekonominio bendradarbiavimo su Vidurio Europos valstybėmis pagrindus ir stumti žmonijos istoriją į priekį.

 

* Sugrįžkime prie dvasiškų dalykų. (Vert. Aleksys Churginas)

 

Motulė Rusija ir skrybėlė

’90 metų pradžioje su lenkų intelektualų grupe vykau į Zagorską. Susimąstėme prie Boriso Godunovo kapo, aplankėme garsųjį vienuolyną ir ikonų muziejų. Jau turėjome palikti muziejų, bet paaiškėjo, kad garsus lenkų rašytojas pametė skrybėlės numeriuką. Muziejaus rūbinėje, siekiant geresnės tvarkos, duodami du numeriukai: atskiras paltams, atskiras kepurėms ir skrybėlėms.

Rūbininkė, pagyvenusi moteris rūsčiu ir ryžtingu veidu, pranešė, kad galvos apdangalo neišduos. Pripažino, kad skrybėlė yra, ir net akimirką padėjo ją ant barjero, bet, rašytojui žengus į priekį, paslėpė už nugaros. Lauke buvo 24 laipsniai šalčio, pūtė ledinis vėjas. Iš pradžių pamanėme, kad rūbininkė juokauja. Apsirikome. Septynerių metų Stalino kalėjimuose neįveiktas rašytojas palūžo. Pradėjo prašyti, paskui maldauti, vėliau grasinti, galų gale jį ištiko isterijos priepuolis.

Viskas perniek.

Praėjo pusė valandos. Padėtis atrodė beviltiška. Mūsų grupė priklausė oficialiai Lenkijos delegacijai. Priešais muziejų laukė juodas limuzinas „Čaika“ su rankomis siuvinėtomis užuolaidėlėmis ir vairuotoju. Mus lydėjo pažinčių turintis ir viską apie gyvenimą išmanantis vertėjas. Niekas nepadėjo.

Tuomet mūsų būrys patraukė muziejų saugančių raudonarmiečių dėmesį, šie lėtai pradėjo mus supti. Rašytojas žvilgtelėjo į juos ir pareiškė, kad skrybėlė sunešiota, kad niekada jos nemėgo, be to, gali apsivynioti galvą šaliku. Ir sparčiu žingsniu patraukė link durų. Tačiau dabar buvo užgautas vertėjo išdidumas. Jis pasivijo rašytoją ir nuplėšė nuo jo paltą. Paskui dramatiškai paskelbė, kad, jeigu skrybėlė per valandą negrįš ant savininko galvos, tai reikš, kad Rusijoje per pastaruosius metus niekas nepasikeitė.

Ir dingo.

Tuomet kareiviai netikėtai perėjo į mūsų pusę ir pabandė suminkštinti rūbininkę. Bet ji pareiškė jų nebijanti, nes laikai pasikeitė, betvarkė Rusijoje jau baigėsi ir kiekvieno piliečio pareiga – stovėti tvarkos sargyboje. Kareiviai nuleido galvas ir grįžo saugoti šventųjų ikonų.

Staiga pasirodė vertėjas. Pergalingai šypsodamasis priešais save stūmė muziejaus meno direktorių. Pašokome ant kojų, su palengvėjimu sagstėmės paltus.

Vis dėlto mūsų džiaugsmas buvo per ankstyvas.

Moteris meno direktoriui pareiškė, kad rūbinė nėra jam pavaldi, kadangi jis priklauso meno administracijai. Pažemintas direktorius skėstelėjo rankomis ir nuėjo pietauti.

Bet vertėjas nepasidavė. Nepraėjo nė dvidešimt minučių, o jis vėl pasirodė drauge su malonia ir elegantiška moterimi, kuri paaiškėjo esanti administracijos direktorė.

Dabar jau viskas vyko sklandžiai. Po trumpos apklausos buvo parengtas raportas. Jį pasirašė administracijos direktorė, garsus rašytojas, rūbininkė ir vertėjas. Tada skrybėlė buvo grąžinta.

Mums grįžtant į Maskvą praskleidžiau užuolaidėles ir pro prašmatnaus limuzino langą įsižiūrėjau į sniego nuklotus laukus ir Napoleono karus menančias suklypusias trobeles. Paskui pažvelgiau į garsaus rašytojo skrybėlę ir ėmiau mąstyti, kokiu pavidalu ir kokia forma atgims nemirtinga Motulės Rusijos dvasia.

 

Vertė Rimvydas Strielkūnas

Janusz Głowacki, „Jak być kochanym“, Warszawa: „Świat Książki“, 2005