Paryžiaus bukinistai rašytiniuose šaltiniuose minimi dar nuo XVI amžiaus. Dabar jų Senos krantinėse dirba apie 250. Knygas jie laiko „butelio žalumo“ (bouteille) dėžėse, pritvirtintose prie akmeninių krantinės baliustradų. Šių dėžių dizainą ir spalvą reglamentuoja miesto merija. Dabar tokių dėžių Paryžiuje yra apie 900, o knygų jose – per 300 000. Paryžiaus bukinisto amatas tapo neatskiriama miesto kultūros dalimi. 1991 m. Paryžiaus bukinistai buvo įrašyti į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Bukinistė Hélène apie save kalbėjo labai nenoriai. Ji sutiko pozuoti fotosesijai, bet apie savo asmeninį gyvenimą nepasakė beveik nieko. Nenorėjo išduoti net savo pavardės. Aš jos nespaudžiau, labai džiaugiausi, kad ap­skritai sutiko pozuoti. Pasak Hélène, bukinisto amatas nėra pelninga profesija, iš jos daug neuždirbsi. Kad toks darbas patiktų, reikia, jog tai būtų hobis, aistra. Daug bukinistų specializuojasi –­ vieni pardavinėja grožinę literatūrą, kiti – senovines afišas ar žemėlapius, treti – meno knygas ir taip toliau. Beje, Hélène kolega, dirbantis šalia jos, prekiavo dailės ir fotografijos knygomis. Iš jo nebrangiai nusipirkau gana retą garsaus prancūzų, turinčio lietuviškų šaknų fotografo Willy’o Roniso spalvotų fotografijų knygą (jis visą gyvenimą fotografavo beveik tik nespalvotai). Dabar šios knygos viršelis man yra nuolatinis priminimas ir puikus pavyzdys, kad galima įdomiai nufotografuoti net ir tokį nuvalkiotą dalyką kaip Eifelio bokštas. Iš to, kaip Hélène bendravo su savo kolega, supratau, jog Paryžiaus bukinistai – tai savotiška gana uždara ir draugiška bendruomenė, mažas mik­ropasaulis, kuriame visi vienas kitą pažįsta ir vienas kitam padeda. Kol ji pozavo, kolega saugojo ir prižiūrėjo jos „parduotuvę“. Hélène dar minėjo, jog neprivalo dirbti kiekvieną darbo dieną. Pasirašę sutartį su Merija bukinistai įsipareigoja, jog dirbs ne mažiau nei 4 dienas per savaitę. Jei blogas oras, jei lyja, jie gali ir nedirbti. Beveik visi bukinistai turi savo kilnojamus darbo „kabinetus“ – sulankstomus staliukus, kuriuos pastato ant šaligatvio prie pat gatvės, kur nuolat važiuoja automobiliai. Kai kurie tokius „biurus“ įsirengia prie pat savo dėžių pastatytuose automobiliuose. Hélène neatrodo, kad jos darbas romantiškas. Pasak jos, tai amatas kaip ir bet kuris kitas. Tiesa, vis dėlto prasitarė, jog turi mano amžiaus sūnų, studijuojantį informatiką Kinijoje.