Visai apsidžiaugčiau, jei kas įtikinamai paaiškintų, kodėl ilgainiui ima nervinti visos kartotės. (Vakarų kultūros psichozė? Samsaros ratas?) Nuolatos norisi naujų įspūdžių, o dėl to nei sveikatos, nei draugų nepadaugėja. Jau ne vieną kartą priėjau ribą, kada teko šnekėtis su savimi: „Raminkis, negali žmonių vertinti kaip kokių meno kūrinių. Jie kartojasi, tu kartojiesi, tai normalu.“
Ir tuo pačiu kažkodėl gera (gal turėtų irgi nervinti?) išgirsti, kad danų režisierius Thomas Vinterbergas grįžo (suprask, naujausiu filmu „Medžioklė“ nuraus visiems stogą lygiai taip pat kaip padarė su „Švente“ („Festen“, 1998 m.). Gerai pamenu: pritrėkšta „Šventės“, kokių 2003 metų rudenį, iš „Skalvijos“ slinkau Cvirkos paminklo link ir jaučiausi visai kaip tie geltoni, tądien šaligatvius nukloję lapai, ant kurių pylė lietus ir, lyg to būtų maža, dar ir aš vargšiukus mindžiau. Tie mindžiojami lapai man tapo nuo pedofilų nukentėjusių vaikų metafora, žliumbėm kartu su dangum.
„Šventė“ – dostojevskiškas, ramiai prasidedantis ir į drastišką konfliktą išsprogstantis šeimyninis balius (prabylama apie pedofilą tėvą, jis nubaudžiamas, įvykdomas teisingumas), o „Medžioklė“ – palyginti šalta ir slegianti, kafkiškai metamorfoziška, vienuoliškai paskenduoliška istorija apie atpirkimo ožį – pedofilija apšmeižtą (tai padaro maža mergytė ir ja patiki visas kaimas) darželio auklėtoją Luką, galiausiai įrodantį savo nekaltumą.
Istorijos apie atpirkimo ožius nustebinti negali, jokių siužeto vingių čia neprikursi: pamatysi tik, kaip visuomenė tą „išsirinktąjį“ atmetinėja statydama vis didesnes sienas, vis žiauriau ir atsainiau elgdamasi, ir kaip atmestasis galiausiai palūžta arba (retesniais atvejais) atsikovoja savo vietą po saule.
Kraupu suvokti, kad atpirkimo ožys^* yra amžinas: jei nebesibaidome prostitučių (biblinė Marija Magdalietė), raupsuotųjų, mergų su nesantuokiniais vaikais (A. Vienuolio „Paskenduolė“, 1909 m.), šiaip keistuolių (F. Kafkos „Metamorfozė“, 1915 m.), sergančių AIDS („Filadelfija“, 1993 m.), besisukančių pornografijos versle („Visuomenė prieš Larį Flintą“, 1996 m.), tai rasime kitą didžiąją nuodėmę (čia jokiu būdu neteisinu pedofilų, mane tik domina, kas šiais laikais labiausiai mus gąsdina).
Jei netikite, kad pedofilija ant bangos, pamėginkite suskaičiuoti, kiek žinote tokios rūšies nusikaltėlių (esu tikra, daugiau negu vieną). Dar prisiminsite Lietuvoje ta tema kurtą serialą, įsteigtą politinę partiją. 2012 m. pasirodė (tikriausiai daug žadantis) dokumentinis Jano-Willemo Breure’o filmas „Visi vyrai – pedofilai?“ („Are all men pedophiles?“)...
„Medžioklė“ – gera, bet nepaveikė taip, kaip „Šventė“, tik koks ožys dėl to kaltas? Gal Vintenbergo suolo draugelis Larsas von Trieras, prikankinęs tiek savo žiūrovų ir personažų, kad kentėti nebe­sinori? O gal visos anksčiau girdėtos istorijos apie kitus ožkiukus? O gal niekaip įdomus, tik slogus galintis būti tokio tipo pasakojimas? Tada tik liūdnai skaičiuoji, ar viskas logiška. Logiška. Ir Madsas Mikkelsenas kaip visada puikiai vaidina. Ir nebanali, vinterbergiškai šviesi filmo pabaiga, kurioje paliekama vietos tamsai: paskutinėje scenoje ritualinės medžioklės šūvis išreiškia Luko baimę – net ir priimtas atgal į bendruomenę, visiškai laisvai ir ramiai jis joje nebesijaus, taigi liks atstumtuoju.
O ta tamsioji laimingos „Medžioklės“ pabaigos pusė tokia baisi (nes visa apie tikrovę), kad suku galvą į šoną ir pradedu juokauti: gal parduokime danams lietuviško serialo „Drąsos kaina“ teises ir už tuos pinigus nusipirkime erotinių Lewiso Carrollio vaikų fotografijų. Niekas dabar nepatikrins, kokio lygio ir ar išties pedofilas L. Carollis buvo, pamąstysime apie visus įdomiuosius gyvenimo paribius.

^* Senovės žydai turėjo savotišką religinį paprotį, kuris vadinosi „azazel“, arba „atpirkimo ožys“. Kartą per metus specialiai tam skirtą dieną vieną ožį paaukodavo Dievui, o kitą išvarydavo į dykumą, prieš tai uždėję ant jo rankas, t. y. prisilietę prie jo. Buvo manoma, kad taip visos tautos nuodėmės pereis į išvaromą ožį ir jis nusineš jas su savimi.