Kino festivalis „Nepatogus kinas“

 

Pirmąją festivalio „Nepatogus kinas“, Vilniuje vykusio spalio 12–22 d., apžvalgos dalį pabaigiau apmąstymais apie kone skausmingiausiai išgyvenamą fatalizmo apraišką – karą. Be abejonės, mūsų gyvenimai lemiami ir visai kitaip fatališki: nesirenkame tėvų, gimimo vietos, mus ištinka ligos. Dažnai esame neįgalūs kažką pakeisti – tiesiogine ar perkeltine prasme. Tai force majeure, su kuriuo beviltiškai galynėjamės, stengiamės susitaikyti ar tiesiog priimame kaip duotybę. Skirtingos lemtys žadina mūsų empatiją, abejingumą ar priešiškumą. Apie fatališkų aplinkybių prasmę mąstyti taip pat nėra lengva. Tačiau ne kartą esame pastebėję, kad akistata su konkrečiomis situacijomis, kur toks fatalizmas vaidina lemiamą vaidmenį, netikėtai atskleidžia, kokie iš tiesų esame. Autentiško santykio paieškos tokiais atvejais neįtikėtinai svarbios. Be to, labai svarbu, kaip jo ieškome.

Čekų režisieriaus Miroslavo Janeko filme „Normalus autistinis filmas“ (2016) pasakojama apie vaikų autistų ir juos prižiūrinčių suaugusiųjų bend­ruomenę. Kas groja pianinu (ir, beje, tai daro pavydėtinai elegantiškai), kas įsijaučia į kino režisieriaus vaidmenį, kas matuojasi mergaitiškas sukneles ir prie vakarinio šviestuvo skaito vaikiškas knygeles. Kartkartėmis paminimas žodis „autizmas“ ar „Aspergerio sind­romas“ – bet su tokia pavydėtina, tik vaikams būdinga lengva pašaipa, kad nejučia pradeda imti baltas pavydas dėl gebėjimo visiškai atsiriboti nuo sunkiasvorių „socialinės stigmos“, „neįgalumo komplekso“, „integracijos“ žodynų, kuriuos paprastai lydi nerašytuose tarpusavio santykių kodeksuose užšifruoti stereotipinių diagnozių šešėliai. Filme esama ir vyresnės, brandaus paaugliško amžiaus protagonistės, kurios pagrindinis vaidmuo – būti tarpininke tarp ramų gyvenimą saugioje aplinkoje gyvenančios bendruomenės ir išorinio pasaulio, su kuriuo vis tiek neišvengiamai teks susidurti... Šis draminis elementas nėra pagrindinė pasakojimo gija, o tik viena iš keleto lygiaverčių paralelių. Žiūrovui ji padeda suvokti, kad paprasta žmogiška empatija yra tik vienas iš brandaus santykio elementų. Autizmo iššūkio ištiktieji patiria vidinius ir išorinius prieštaravimus, kurie yra neatsiejama jų asmenybės dalis. Ir ji nemaža dalimi lemia ne pasyvų, o aktyvų bendravimą.

Tikėjimo klausimas, pripažinkime, yra tiesiogiai susijęs su pasitikėjimu. Biblijoje sakoma: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Regis, apie tai kalba lenkų režisierės Annos Zameckos filmas „Komunija“ (2016). Išankstinius lūkesčius, susidarytus pažiūrėjus anonsą, filmas gerokai pranoko. Katalikiškoji, bažnyčioje priimama Pirmoji Komunija filmo siužete iš tiesų atlieka nemenką vaidmenį. Bet šis sakralus aktas, turintis suteikti kryptį žemiškajai kelionei po didingu dangaus skliautu, ne visada tiesiogiai atskleidžia savo galią reikšmingiau paveikti regimąją tikrovę. Ir šįkart negalios kamuojamas berniukas, gyvenantis ankštame, tamsiame socialistinės Lenkijos laikų statybos namo bute kartu su jį globojančia vyresne seserimi ir į alkoholizmą linkusiu tėvu, Komunijos šventę sutinka pakiliai, žaismingai, prašviesėjusiomis akimis, bet... gerai įsisąmonindamas, kad nepermaldaujama ir varginanti kasdienė rutina iš jo gyvenimo neketina taip paprastai pasitraukti. Filme rodoma realybė atgraso nuo bet kokio noro romantizuoti, idealizuoti, poetizuoti ar perdėtai sukilninti. Tačiau sunku atsispirti pagundai šių namų šeimininkę, keturiolikmetę Olią pavadinti tikra fėja, kurstančia vilties ugnelę ir besirūpinančia jos atšvaitais, šokinėjančiais tarp neįtikėtinai buitiškų šešėlių. Tai ji ruošia brolį Nikodemą Komunijos egzaminui, pati jame dalyvauja ir vis pamerkia akį kunigui, kai brolis, atsakinėdamas į užduotą klausimą, entuziastingai kilsteli abi rankas į viršų... bet atsako teisingai! Mes matome ją iš mokyklos grįžtančią namo vakarais, kur tenka rūpintis kasdiene buitimi, trapiomis ramybės akimirkomis ir permainingomis nuotaikomis gyvenančiais namiškiais. Atsitinka ir vienas kitas dramatiškas nuotykis: į namus pabando sugrįžti mama, bet, deja, šis bandymas pasibaigia nesėkme... Filmas tarsi neturi pabaigos. Režisierė ir „žmogus už kameros“ sugeba pasislėpti taip, kad ekrano širma tampa skaidri ir perregima. Tad bėgant titrams mąstai: gyvenimas tęsiasi.

Būtų verta atkreipti dėmesį ir į kultūrinio tapatumo tematiką. Bent iš dalies išvengiant postkolonialistinių preferencijų, čia reikėtų užsiminti apie itin plačią festivalio „Nepatogus kinas“ filmų geografiją, apimančią praktiškai visus pasaulio žemynus. Dėsninga, kad pasirinkus nuosaikų, kasdienybės plotmėje besiskleidžiantį politinį rakursą, apie kultūrinius identitetus kinematografiškai kalbėta ne iš fasadinės, oficialiosios kultūros perspektyvos, o pasirenkant dialogišką žvilgsnį, kurį dar visai neseniai būtume vadinę antropologišku. Šis, savo ruožtu, vis dar apima tam tik­rą nelygiaverčio, išoriško kitoniškumo konotaciją, tad šiuo atveju tikriausiai reikėtų teigti, jog kreipinio būta tiesiog daugiakultūriško, atviro pokalbio situacijoms, galinčioms nutikti bet kur: gatvėje, palapinėje, besisvečiuojant pašnekovo namuose, jo darbo ar poilsio vietoje. Tačiau kiek ilgėliau stabtelint prie mums patiems ne ką mažiau aktualaus europietiškojo identiteto, šiuo požiūriu išskirtiniu festivalio programos akcentu tapo režisieriaus Timothy George’o Kelly’o filmas „Brexitanija“ (2017). Jo tema – skandalingasis „Brexitas“, iki šiol kontroversiškai vertinamas tiek pačių britų, tiek ir visos likusios Europos. Jo esminis ypatumas yra tas, kad apie Didžiąją Britaniją su įvairių socialinių sluoksnių pašnekovais kalbamasi akis į akį, jiems charakteringoje aplinkoje, padedančioje atskleisti ne tik požiūrį į įvykusį referendumą, bet ir į gyvenimiškas problemas, su kuriomis nuolat susiduriama. Kelia nuostabą sunkiai nusakoma pilietiško išdidumo rūšis, kurios negali pavadinti nei išskirtinai nacionaline, nei vien tik teigiančia ekonominį savarankiškumą, nei besiremiančia kokiomis nors politinėmis vertybėmis: šiuolaikišku monarchizmu, klasikiniu konservatizmu ar britiškai socialdemokratišku leiborizmu (nors visos trys Jungtinėje Karalystėje yra itin reikšmingos). Šis išdidumas apima visus išvardytus elementus, tačiau akivaizdu, kad jis nėra deklaratyvus. Priešingai, remiamasi laiko patikrinta asmenine patirtimi. Kita vertus, filmas puikiai iliustruoja bergždžias pastangas tokį pilietiškumą perdėtai politizuoti. Pirmojoje dalyje pasisako tiesiog „Žmonės“ (ši dalis taip ir pavadinta), antrojoje – „Ekspertai“. Matyt, iliustratyvumo dėlei pirmieji visi be išimties argumentuoja, kodėl jie balsavo už „Brexitą“, antrieji – visi, išskyrus filosofą, lingvistą Noamą Chomsky, pasirinkusį neutralią poziciją, – kalba apie tokios pozicijos žalą ir išdėsto argumentus, kodėl reikėjo balsuoti prieš. Negali sakyti, kad pirmųjų nuomonės grįstos vien emocijomis, kaip atsitinka įsigalėjusių populistinių tendencijų atveju. Negali ir neproblemiškai sutikti, kad antrųjų argumentai vienareikšmiškai pranašesni racionaliai vertinant ekonominę ir geopolitinę situaciją. Visai galimas daiktas, kad šiuo atžvilgiu jų teiginiai iš tiesų geriau atitinka pragmatišką tikrovę. Tačiau susidaro įspūdis, kad pasirinkimo būta principinio. Po referendumo, tik labai fragmentiškai susipažinęs su politinėmis batalijomis, asmeninėje feisbuko paskyroje palinkėjau britams sėkmės bravūros atspalvio nestokojančiame politiniame kurse. Nors pats nuoširdžiai norėjau ir toliau Didžiąją Britaniją matyti Europos Sąjungos sudėtyje. Jeigu Europa neįsivaizduojama be Didžiosios Britanijos, nėra abejonių, kad ir Europos Sąjungai tai būtų reikšminga netektis. Patekęs į įsivaizduojamą trečiąją filmo dalį, kurioje apie „Brexitą“ būtų klausiama kitų tautų europiečių nuomonės, būčiau taip ir pasakęs.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad festivalis stebino gausiais režisūriniais debiutais. Jiems skirta atskira konkursinė programa. Labai įvairus repertuaras pritraukė skirtingų skonių ir interesų auditoriją. Kiekvienas dažnesnis festivalio lankytojas galėjo susidaryti asmeninį, subjektyviais pasirinkimais grįstą kino seansų tvarkaraštį. Nepaisant temų gausos keliamų iššūkių programos sudarytojams, įvairovė konceptualiai suvaldyta. Programa suskirstyta į atskiras dalis („Panorama“, „Kokia tavo istorija?“, „Matuojant visuomenės karštį“, „Mėlynoji programa“, „Filmai, padedantys augti“, „NK klasė“), jungiančias teminiu požiūriu susijusius filmus. Būta ir edukacinės programos įvairių amžiaus grupių jaunimui. Surengta nemažai filmų peržiūras lydėjusių diskusijų ir susitikimų su režisieriais. Gausi savanorių komanda vykusiai pasirūpino, kad viskas eitųsi sklandžiai. Buvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę apie filmus, juos įvertinant balais. Festivalio įvaizdis sukurtas pasitelkiant patrauklias, jaunatviškas, tačiau ne perdėm rėksmingas ir aikštingas viešosios komunikacijos priemones. Vis dėlto, kaip ir spalio pabaigoje vykęs Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, „Nepatogus kinas“ labiausiai įsiminė portretais. Jeigu VDFF atveju susitelkta į specifinius žymių figūrų kino portretus, tai „Nepatogus kinas“ bandė megzti lygiavertį asmeninį dialogą tarp portreto ekrane ir jo atspindžio žiūrovo atmintyje. Prisiminęs apžvalgos įžangą, reziumuočiau garsios rusų dainininkės Zemfiros dainos žodžiais: „Если бы можно в сердце поглубже вклеить портреты / И я на память оставлю свои сигареты“ („Jeigu įmanoma giliau širdin įklijuoti portretus, / Ir aš atminimui paliksiu savas cigaretes“).