Per pastaruosius porą metų oranžinis „Apollo“ volas sutraiškė Estijos kino pasaulį. Oranžinė banga ritasi ir per Lietuvą, tad situacija Estijoje – galimas ateities scenarijus mums. Išsamiai estų kino – kūrimo, platinimo ir rodymo – rinką kultūros žurnale „Müürileht“ aptarė kino kritikas Tristanas Czaras Aasmäe.

 

Aldo Luud nuotr./ „Scanpix“

 

Laikas pasikalbėti apie realaus dydžio dramblius Estijos kino miegamajame – apie „Apollo“ monopolį rinkoje ir tai, koks sunkus ir toli siekiantis jo straublys. Koks tas vertikalus monopolis kino rinkoje ir kokią įtaką jis daro Estijos kinui, kino sklaidai ir publikai?

Pirmasis kino teatras, į kurį savarankiškai mane nugabeno kojos, – mano gimtinės brangakmenis „Rubiin“ („Rubinas“). Pagal tokio paties tipo projektą kadaise pristatė ir kitų analogų: Tartu buvo „Ekraan“ („Ekranas“), Veru „Noorus“ („Jaunystė“), Koht­la-Jervėje „Kos­mos“ („Kosmosas“), Taline Peskiulos rajone „Koit“ („Aušra“), o Mustamejės rajone kino teatras „Kaja“ („Aidas“). 7 dešimtmetyje Viljandyje pastatytas „Ru­biin“ stebino fasadu, padengtu teraciniu betonu, kuriuo kiti tokie patys kino teatrai pasipuikuoti negalėjo. Vis dėlto pastato sienoje atsivėręs plyšys, tekančios lubos ir žiemą iš šalčio sproginėjantis vamzdynas rodė, kad pa­stato kampas buvo pastatytas nestabilioje vietoje. Prisimenu žiemos kino sean­sus, kuriuose sėdėdavome su striukėmis, kaip pėdai eilėje pramaišiui su tirtančiomis iš šalčio pelėmis – visi kinomanai buvo laukiami!

Tokie pastatai kituose miestuose pavirto kultūros ir jaunimo centrais ar parduotuvėmis, o Viljandyje nusidėvėjęs pastatas 2011 m. nugriautas, vėliau vietoj jo buvo įkurtas kuklus kino teatras Menimejės svečių namuose. Tačiau to kultūros mėgėjams nepakako ir Viljandžio gyventojai ėmėsi kino turizmo didžiuosiuose Estijos miestuose. Išsilavinusi krikšto mama mane dažnai veždavosi į sostinės „Forum Cinemas“ priklausantį „Coca-Cola Plaza“ kino teatrą, kuriame skaniai knarkdavo per naivius vaikiškus filmus. Šeimyniškų apsipirkimų metu universiteto mieste (Tartu, – vert. past.) mane prižiūrėjo naujoviškasis „Cinamon“. Moderniuose kino teatruose buvo siūlomas ne tik kinas, bet ir visokių kitokių spalvų ir šurmulio.

Palyginus su tais laikais, šiandien Estijos kino pasaulyje daugiau didžiulių kino teatrų, tačiau konkurencijos Estijos kine gerokai mažiau. Tik Viljandyje prekybos cent­re „Centrum“ gali pasirodyti, kad įvairovės netrūksta, nes ten dar pasilikęs paskutinis „Forum Cinemas“ kino teatras Estijoje. Kituose miestuose peizaže dominuoja oranžinės drapanos.

 

Negali nei peršokti, nei apeiti

 

Pats pirmasis knygynas „Apollo“ pavadinimu buvo atidarytas pačioje dutūkstantųjų pradžioje Viru gat­vėje, o pirmuosius filmus vėliau, daugiau nei po dešimtmečio, ta pati firma pirmiausia pradėjo rodyti Pernu esančiame prekybos centre „Pärnu Keskus“. Dabar po „Apollo Grupp“ skėčiu susitelkę ir tuzinas knygyno brolių bei seserų, pradedant greitojo maisto įstaigomis, pvz., „Vapiano“ ir KFC, ir baigiant technologijų įmone „Markus“, siūlančia operacines pardavimų sistemas kinams ir restoranams.

Be viso to, „Apollo Grupp“ prekės ženklu „HeaFilm“ („Geras filmas“) visose Baltijos šalyse platina estiškus ir didžiausių JAV kino studijų „Universal“ ir „Paramount“ filmus (Lietuvoje veikia su prekių ženklu „Du kine“). Pernai Estijos rinkoje platinamų vietinių filmų „HeaFilm“ priklausė beveik 90 % ir daugiau nei pusė pernykščių žiūrovų žiūrėjo būtent jų šiurpinančią produkciją. Daugiausiai lankomų estų filmų dvidešimtuke lygiai pusė pozicijų priklauso „HeaFilm“ platinamiems filmams, o keturi jų pačių, t. y. „Apollo Film Productions“, gamybos. Baugu, jog į populiariausiųjų sąrašą nuo 2020 m. nėra patekęs nė vienas kitų platintojų filmas. Pirmiausiai vienos įmonės dominavimas ir konkurencijos trūkumas įtaką daro būtent vartotojams.

Taigi „Apollo“ tarsi pavyzdinė didžiulė korporacija, kaip „Nestlé“ ar „PepsiCo“, nepastebimai įsiskverbė į visokias mus supančias pramogų sferas. Taip skėt­riojant čiuptuvus nesudėtinga sunaikinti konkurentus. Pavyzdžiu galėtų būti įtartina prekybos cent­ro „Viimsi Keskus“ rokiruotė, kai iš prekybos cent­ro buvo išstumta augintinių parduotuvė „Urr ja Nurr“, kad būtų atlaisvinta vieta įmonės konkurentams „PetCity“. Ši įmonė priklauso vienam „Apollo“ vadovų Margusui Linnamäe’i, kuris dar prieš augintinių parduotuvės atidarymą nuomojosi daug prekybos centro patalpų kitų „Apollo Grupp“ prekės ženk­lų įmonėms. Savaime suprantama, nė vienas prekybos centro savininkas nenori gadintis santykių su tiek daug patalpų besinuomojančiu klientu.

 

Sandėrių menas

 

Didžiausia užkariautojų „Apollo“ epochos auka tapo Estijos kino rinka. „Apollo kino“ mūsų akyse tapo gigantišku kino operatoriumi ir įkūrė savo kioskus beveik kiekviename Estijos kamputyje. Jiems priklauso 11 didžiųjų kino teatrų visoje Estijoje, 5 jų yra Taline, 2 – Tartu, o kiti – Pernu, Navoje, Jehvyje ir Kuresarėje. Taip jie užėmė visą vertingą kino teatrams tinkamą nekilnojamąjį turtą Estijoje. Svarbus įvykis buvo, žinoma, ir užpernykštis neaiškus sandėris (kino koncernas įsigijo nostalgija dvelkiantį „Coca-Cola Plaza“), kaip ir toliau aprašytos tų laikų, kai „Apollo“ ir „Forum Cinemas“ tebebuvo lygiaverčiai konkurentai, keistenybės.

Šie įvykiai laiko keliais mus pirmiausiai nuveda į 2018 m., kai Tartu Annelinn rajone esantis prekybos cent­ras „Eeden“ atidarė priestatą, kurio antrame aukšte pagal sutartį buvo numatytas didelis „Forum Cinemas“ kino teatras. Pastabūs prekybos centro klien­tai, matyt, jau pastebėjo, kad vis dėlto visu gražumu dabar ten puikuojasi „Apollo Grupp“. Neaiškiomis aplinkybėmis prekybos centras perdavė leidimą įsigyti kino teatro patalpas „Forum Cinemas“ konkurentui, kuris daug potencialo turinčias patalpas nuomotų konkurentui nebent utopiniame sapne. Ypač jei nuomojamame plote liktų vietos dar ir kitoms „Apollo“ savininkų įmonėms, pvz., „O’Learyse spordibaar“, sulčių barui „Blender“ ir restoranui CHI, kurie šiuo metu ten taip pat atidaryti.

Kitas žygdarbis yra kiek naujesnis. 2021 m. „Apollo“ norėjo prieigos prie „Forum Cinemas“ priklausančių kino salių Viljandžio centre „Centrum“, Tartu kino teatre „Ekraan“ ir sostinėje esančių „Coca-Cola Plaza“ patalpų. Kadangi po sandėrio „Apollo“ priklausanti kino rinkos dalis tuose miestuose būtų kritiškai išaugusi, Konkurencijos tarnyba laikėsi pozicijos, kad tai sukeltų pavojų kino rinkos vystymuisi visose Baltijos šalyse. Nors pirminiai planai neišdegė, „Apollo“ komanda rado įstatymų spragą, suteikusią galimybę bent Taline esančią „Forum“ atstovybę filigraniškai apkeverzoti oranžine spalva. Šį didįjį kino teatrą vietoj „Forum Cinemas“ perėmė būtent šiuo tikslu įsteigta atskira įmonė, o dėl pandemijos nukentėjusią apyvartą uždarytomis durimis palaikė žemiau leidžiamos ribos, kurios neperžengus leidžiamas susijungimas.

Sandėris iki šiol yra Konkurencijos tarnybos interesų orbitoje, kadangi machinacija, kuria pavyko praslysti pro įstatymų spragas, vis dėlto padidino Talino rinkos dalį, priklausančią „Apollo“, tik tam buvo panaudotos kitos priemonės. Po simbolinio susijungimo su anksčiau „Forum Cinemas“ priklausiusiu kino teatru „Apollo“ priklauso grėsmingai didelė Estijos kino rinkos dalis. Ypač bauginanti padėtis yra Tartu, kuriame „Forum“ teat­ras „Ekraan“ filmų neberodo, o ir prekybos centre „Tasku“ („Kišenė“) nebėra „Cinamon“. Vienintelis konkurentas toje apylinkėje – vieną salę teturintis „Elektriteater“ („Elektros teat­ras“). (Šiame kine daugiausia rodomi alternatyvūs filmai, panašiai kaip „Skalvijoje“, Vilniuje, tik Tartu yra gerokai mažesnis miestas, – vert. past.)

 

„Apollo“ dominuoja

 

Kino koncernas „Apollo“ gamina ir platina filmus, be to, jiems priklauso ir antrinė rinka, t. y. filmų rodymas. Šis vertikalus monopolis yra peraugęs kino rinkos valdovas Estijoje, o dėl to rinkoje vyrauja viena kryptis ir viena nuomonė. „Apollo“ nulemia bilietų kainas, sudaro ir repertuarą, iš kurio kino žiūrovams tenka rinktis. Kol nė vienas rimtas konkurentas neparduoda bilietų pigiau, „Apollo“ gali nustatinėti kainas, nors ir burdami iš kavos tirščių. Tegul kiekvienas pats nusprendžia, ar per pastaruosius dvejus metus beveik 20 % bilietai pabrango dėl to, kad išaugo vidutinis patogesnių, prabangesnių vietų populiarumas (kaip teigia kino monopolio vadovas), ar tiesiog todėl, kad, neturėdami rimtų konkurentų rinkoje, jie gali sau leisti šitaip skeryčiotis. Bet kokiu atveju, nesant priežasčių elgtis kitaip, tokios veiklos pavojus yra didelis.

„Apollo“ diktuoja, kas įtraukiama į vietinį kino repertuarą. Jų svarstyklės nuolat krypsta į JAV hitų ir savos gamybos pusę. Priekaištauti dėl to, kad teikia pirmenybę saviems filmams, žinoma, negalime, kadangi filmų gamyba reikalauja daug investicijų ir tam padengti vėliau tenka susirinkti ir visą derlių, t. y. parduoti bilietus. Pirmiausiai ekranuose pasirodo jų pačių rankdarbiai ir „HeaFilm“ platinami vietiniai filmai. Labiau eksperimentiniai estų filmai, atsižvelgiant į pajamas ir žiūrovų skaičių, paliekami už durų. Pvz., „Apollo“ istorijai besirutuliojant durys buvo parodytos debiutiniam Liis Nimik filmui „Päikeseaeg“ („Saulės laikas“). Kilus šiokiam tokiam triukšmui L. Nimik dokumentinis filmas nusipelnė to, kad jį porą kartų parodė Tartu. Kitas pavyzdys taip pat nutiko tą patį rudenį, kai Erikas Norkroosas už tai, kad filmai „Põrgu katlakütja“ („Pragaro katilo kūrentojas“) ir „Neeme Järvi. Muusika üle kõige“ („Neeme Järvi. Muzika svarbiau už viską“) būtų apskritai parodyti, turėjo „Apollo“ koncernui dar ir pats primokėti.

 

Penkmečio prognozė

 

„Apollo“ skonis yra daugmaž prognozuojamas ir, deja, tai, kad tas skonis žinomas, gali paveikti ir kūrėjų likimą, ir kūryba užsiimančių žmonių mąstyseną. Gamintojai tampa „Apollo“ marionetėmis, kurias šie gali tampyti, kaip jiems patinka. Imama teikti pirmenybę projektams, atnešantiems daugiau pelno, t. y. Estijos kontekste tokiems filmams, kuriuos galėtų rodyti „Apollo“. Blogiausiu atveju vertingų filmų gamyba visiškai išsunkia kūrėjus ir labai pabrangsta Estijos kino mėgėjams, kadangi norint pasižiūrėti geriausius vietinius filmus tenka vykti į užsienyje vykstančius festivalius.

Kino platintojų darbas yra surasti filmams geriausius rodymo kanalus ir laiką. Kadangi dauguma kino ekranų priklauso „Apollo“, situacija kūrėjus verčia belstis būtent į „HeaFilm“ duris. Distopinėje ateityje tai yra vienintelis, sklaidą garantuojantis dylas. 

 

Vienos salės kino teatrai

 

Jei didžioji dalis kino teatrų priklauso kino titanui, kokie reikalai kitoje pusėje? Kaip jau minėta, įmonė didžiu ir prabangiu pavadinimu „Forum Cinemas“ teturi vieną vienintelį mirties patale besivoliojantį brisių Viljandyje, Taline – apokaliptinis „Cinamon“, rajonas aplink jį virto getu ir savotišku antropologiniu nuotykiu, o ypatingame administraciniame sostinės rajone darbuojasi savarankiškas „Viimsi Kino“ („Viimsi kinas“). Kur „Apollo“ dar neišsikerojo, ten kino funkciją pildo kultūros centrai ir kultūros namai, kino mėgėjų laimei, išlikę ir keletas meninius filmus rodančių kino teatrų, pvz., „Artis“ ir „Sõprus“ („Draugystė“) Taline, ir „Elektriteater“ Tartu, kurie kartu sudėjus turi mažiau salių nei „Apollo“ kino teatrų.

Dėl tos pačios priežasties mažieji kino teatrai negali pasiūlyti meninių filmų kūrėjams daugiau laiko ekranuose – jie tiesiog neturi tam reikalingų išteklių. Juk reikia atsižvelgti ir į kino programos įvairovę, ir į pajamas. Viena salė nesuteikia galimybės detaliai apžvelgti skirtingų žemynų naujus ir senesnius filmus. O pridėti rytinius seansus būtų rizikinga, mat tuščios salės tikimybė didelė. Žinoma, labai patogu, kai kino salėje pakanka vietos manspreadinti, bet mažiems kino teatrams toks malonumas brangiai kainuotų – kas kartą tenka padengti seanso elektros, darbo jėgos ir kitas išlaidas. Mažesni kinai tai sprendžia tiesiog ilgesnį laiką rodydami estų filmus. Taip, pavyzdžiui, pavasarį pasirodžiusios „Pirties seserys“ („Savvusanna sõsarad“) vis dar rodomos į „Elektritea­ter“, „Artis“ bei „Sõprus“ programas.

Dar prieš kelerius metus apakintas snobizmo buvau nusivylęs mažaisiais kinais, kadangi jų programose tarp kokybiškų filmų vis daugiau pasirodydavo ir visokio neišmanėliško srėbalo. Dabar jau pripratau, kad mažieji kinai rodo visus estiškus filmus, taip pat vietinius „Apollo“ filmus. Šlamštfilmiai mažųjų kino teatrų programose yra stumtelėjimas į priekį neišbrendamoje situacijoje, kai didesnis ir stipresnis tave pritrėkš. Apyvartiniai filmai nereikalauja papildomos reklamos ir neabejotinai sutrauks pergrūstas sales. Tokiomis tiesiog kišenėn įkrentančiomis pajamomis įmanoma išlaikyti mažiau populiarius filmus. Dar svarbiau užtikrinti nuolatiniams mažųjų kinų lankytojams galimybę pasižiūrėti filmus, kurie nėra skirti būtent jų publikai, kadangi taip apyvarta lieka „saviems“.

 

Viltys akligatvyje

 

Kadangi įstatymai nėra pakankamai efektyvūs, o Konkurencijos tarnyba stabdo, „Apollo“ gali apžioti kokią tik nori kino rinkos dalį. Gal ir turėtų taip daryti, kad teisės aktai būtų priimami greičiau. Iki tol kino rinkoje karaliauja „Apollo“ ir telieka viltis, kad jie ten šeimininkaus atsižvelgdami į kitus.

Pagal senąją graikų mitologiją ant Olimpo kalno meną saugo Dzeuso ir Leto sūnus, šviesos ir tiesos dievas Apolonas, senąja lotynų kalba „Apollo“. Tokį pat pašaukimą deklaruoja ir „Apollo“ parankiniai: estų muzikos, kino ir literatūros meno plėtotė. Kaipgi galėtų korporacija padėti vystyti Estijos kiną?

„Apollo“ fokuse galėtų būti komunikacija, susijusi su ne tokiais garsiais filmais. Be to, būtų, žinoma, gražu parodyti filmą ir tada, kai darbo liaudis turi laiko ateiti į salę. Kitu atveju kasoje ir tešvilpauja vėjai. Statistikos sumetimais L. Nimik „Päikeseaeg“ ėjau pasižiūrėti būtent į „Apollo“. Deja, salė buvo tuščia, o priežastis galėtų būti ta pati – seanso laikas. Kita vertus, situacijos nepagerina ir faktas, kad į programą įtraukiama vos pora seansų. Kadangi tie filmai, lyginant su kitais, sulaukia daug mažiau reklamos, tiesiog pradingsta tarp 10 „Vigased pruudid“ („Sugedusios nuotakos“) seansų. O ir apyvartinių hitų pasirinkimas kinuose galėtų būti įvairesnis, daugiau eterio laiko galėtų būti skirta Europos kinui.

Pagalvojus, kiek kartų „Apollo“ kino salėje, neatsižvelgiant į filmą, esu mėgavęsis malonia vienatve, panašu, kad rodiklis, ar salė pilna, didelio kino teatro pernelyg ir nedomina. Ši situacija akivaizdžiai parodo ir tingumą, atsirandantį dėl nekonkurencingos rinkos, kai išlaidų ir pajamų optimizavimas nebėra prioritetas. Greičiausiai daugiau laisvės šeimininkauti suteikia ir sumažėjęs darbuotojų skaičius, daugumoje „Apollo“ kino teatrų vyrauja visiška savitarna. E. Norkroosas kaip pagrindinę „Apollo“ silpnybę nurodo komunikaciją. Mažesniems veikėjams nėra net galimybės derėtis – vienintelis būdas iki tų derybų prieiti yra bendrasis elektroninis paštas, iš kurio atsakymo sulaukti neįmanoma. Deja, bet sumažinus išlaidas darbo jėgai, bilietų kainos nesumažėja. Jei apie programą būtų pagalvota kiek daugiau, gal ir apie šį kriterijų būtų įmanoma pagalvoti.

Kovoti su monopoliu gali kiekvienas, o pasirinkimų, kaip tai daryti, esama įvairių. Teikti pirmenybę mažiesiems kino teatrams, net jei seansai reti ir kartais gali tekti kelias savaites laukti, ir pareikšti nuomonę apie estų kino meną ne tik „Letterboxd“ draugams, bet ir tame pačiame „Müürileht“.

 

Iš estų kalbos vertė Milda Kurpniece 

„Müürileht“, 2023 m. lapkričio 14 d.