Dalius Jonkus. Arūno Kulikausko nuotrauka

 

„Mūsų pasaulis: paslaptingas, tamsus, netobulas, bet pilnas metaforų.

Jei kas pasakytų, jog mūsų pasaulis yra (ar tėra) matrica, egzistencijos tinklas, netikiu, kad metafora jame neišmuša nė vieno tos matricos saugiklio, neužtrumpina laidų, neišjudina ir nesujaukia skaičių sekos.“

Birutė Grašytė-Black

 

Meninė realybė pasižymi dvilypumu. Ji atkartoja pasaulio fenomenų struktūras ar net matricas ir kartu jas transformuoja, perkeičia. Meniniai vaizdiniai parodo tai, kas neregima, padaro esamą tai, ko nėra. Tačiau tiek meniniai vaizdai, tiek poetiniai vaizdiniai, nepaisant jų netikroviškumo, nėra vien apgaulė ar fikcija. Ispanų filosofas José Ortega y Gassetas teigia, kad meninio vaizdinio tikrovę galima apibūdinti pasitelkiant perregimos substancijos įvaizdį. Stiklas ar koks kitas skaidrus objektas pats dažniausiai lieka nepastebėtas. Žvilgsnis praslysta pro jį neužkliūdamas. Stiklo esmė – leisti pamatyti kitus dalykus, o ne jį patį. Stiklas yra medžiaga, leidžianti sklisti šviesai. Jeigu pabandysiu žvilgsnį sutelkti į patį stiklą, pastebėsiu, kad pats stiklas tarsi priešinasi pagavai. Jis nuolatos išslysta – nukreipia žvilgsnį į kitus dalykus. Toks žvilgsnį įtraukiantis ir jį perkeliantis objektas yra meninis vaizdinys arba metafora.

J. Ortega y Gassetas rašo: „Pavyzdys su stiklu gali mums padėti suvokti tai, kas instinktyviai, visišku ir akivaizdžiausiu akivaizdumu mums duota mene. Būtent: egzistuoja kažkas, apimantis būties dvilypumą (dvilypumą perregimo stiklo ir to, kas matosi pro stiklą) tokiu būdu, kad objekto perregimumas leidžia pamatyti ne ką kitą kaip patį objektą. Šis per save leidžiantis matyti objektas, kitais žodžiais tariant, estetinis objektas, pačia elementariausia forma pateikiamas metaforoje. Pasakyčiau, kad estetinis objektas ir metaforinis objektas – tai tas pats dalykas, kad metafora – tai pirminis estetinis objektas, grožio branduolys.“

Meniniai vaizdiniai pasižymi keista perregimumo savybe. Tai toks perregimumas, kuris įvaizdina ir daro regimą patį perregimumą. Šią savybę galėtume pavadinti virtualumu. Meno vaizdo virtualumo tikrovę geriausiai demonstruoja metafora. Paaiškindamas metaforos reikšmę J. Ortega y Gassetas nagrinėja eilėraštį, kuriame kiparisas pavadintas „mirusio ugnies liežuvio vaiduokliu“. Metafora panaudoja tikrą dviejų objektų panašumą, tačiau tai tik metaforinio judesio pradžia. Tikslas yra ne atrasti realų tapatumą, bet greičiau priešingai – paneigti jį. Jei išryškėja realus dviejų objektų tapatumas, metafora miršta.

Metaforos mechanizmą J. Ortega y Gassetas išskaido į dvi operacijas. Pirmoji operacija – tai išsivadavimas nuo kipariso kaip regimos fizinės realybės, o antroji – subtilios grožio kokybės suteikimas. Kiparisas kaip ugnies liežuvis nebeturi nieko bendro su tikru kiparisu. Jie susilieja į vieną idealų objektą, kuris gyvena savo gyvenimą. Taigi pirmoji operacija gali būti vadinama derealizacijos judesiu. O antroji operacija, pabrėžianti idealių vaizdinių tapatumą, kuris perkelia mus į kitą, transformuotą pasaulį, gali būti vadinama virtualizacijos veiksmu. Meno vaizdinys čia suprantamas kaip metafora arba kaip derealizacijos ir virtualizacijos vyksmas.

Apibendrinant galima teigti, kad fenomenologiškai žvelgiant į meninį vaizdinį visų pirma reikia atsiriboti nuo tokios vaizdo sampratos, kurioje jis suvokiamas kaip tikrovės reprezentacija arba psichologinė projekcija. Kokia yra paties meninio vaizdinio realybė? Į šį klausimą reikia atsakyti ne apibrėžiant, kas yra meninis vaizdas, bet stebint, kaip jis reiškiasi. Paveiksle galima matyti potėpių sodrumą, dažų faktūrą, drobės materialumą, kita vertus, galima įžiūrėti atsiveriantį pasaulį, peržengiantį mums įprasto pasaulio ribas. Galima atpažinti vaizdavimo techniką, vaizduojamus dalykus ar nutapytus modelius, tačiau meninis vaizdas randasi tada, kai atsitraukiama nuo tikrovės, kai tikrovę nugali irealumas, kitaip sakant, kai pasirodo tikrovės virtualus ir interaktyvus pobūdis.

Jeanas-Polis Sartre’as taip pat kalba apie metaforišką meninių vaizdinių prigimtį. Poetinę kalbą jis supranta kaip magišką pasaulio transformaciją. Filosofo svarstymai apie literatūrą yra paremti bendresne kultūros ir estetikos koncepcija. Jis siūlo netapatinti skirtingų menų, nes kiekvienas jų pasižymi ne tik skirtinga forma, bet ir medžiaga. Menų medžiaga yra juslinė. Tai gali būti garsai, spalvos arba žodžiai. Muzikinės natos ir dailės spalvos nėra ženklai. Jos nenurodo kažkur anapus savęs. J.-P. Sartre’as, kaip ir Maurice’as Merleau-Ponty, teigia, kad juslės neegzistuoja grynu pavidalu. Juslinė patirtis visada yra prasmių pagava. Prasmės sutampa su jusliniu patyrimu ir egzistuoja jame imanentiškai kaip viską persmelkianti atmosfera. Lengvas džiaugsmas arba kaustantis liūdesys egzistuoja pačiuose garsuose arba spalvose. Todėl melodijos reikšmė glūdi pačioje melodijoje, kuri gali išreikšti džiaugsmą arba liūdesį savo skambesiu. Kaip ir skausmą išreiškiantis šūksnis yra ne nuoroda į skausmą, bet skausmo gyvavimas pačiame skausmą kenčiančiame balse.

Pasak J.-P. Sartre’o, literatūra naudojasi kalba, kuri yra ženklai. Ženklai turi dvilypę prigimtį. Viena vertus, ženklas yra lyg stiklas, pro kurį žvelgdami galime atrasti nurodomą daiktą. Kita vertus, žvilgsnis gali būti sutelktas į pačią stiklo realybę ir paversti ją kontempliacijos objektu. Filosofo požiūriu, poezija radikaliai skiriasi nuo prozos. Nors ir prozininkas, ir poetas rašo, tarp šių dviejų rašymo veiksmų nėra nieko bendro, išskyrus judėjimą rankos, kuri brėžia raides. Poezijos ir prozos visatos yra skirtingos, todėl tai, kas tinka vienai, netinka kitai. Prozoje vyrauja nuorodos į pasaulio realijas, o poezijoje – pačios kalbos išraiškingumas. Tai nereiškia, kad poetinė kalba gali būti beprasmė. Prasmingumas suteikia žodžiams kalbinę vienovę, be jos žodžiai subyrėtų į atskirus fragmentus. Poetinis prasmingumas susvetimėja su apdainuojamais objektais, įsiurbia į save kalbinį ritmiškumą ir skambesį. Pacituosiu J.-P. Sartre’o ištrauką iš jo esė „Kas yra literatūra?“.

„Įsiliejusi į žodį prasmė, sugėrusi jo skambesį ar vaizdinį aspektą, sutirštėjusi ir išskydusi, taip pat yra daiktas, nesukurtas ir amžinas. Poetui kalba yra išorinio pasaulio struktūra. Kalbėtojas yra kalbos situacijoje, kurią žodžiai perkeičia. Jie yra jo pojūčių, jo žnyplių, jo antenų, jo akinių pratęsimai. Jis manevruoja jais iš vidaus; jis jaučia juos tarsi savo kūną; jį supa žodinis kūnas, kurio jis beveik nesuvokia ir kuris pratęsia jo veikimą pasaulyje. Poetas yra už kalbos ribų. Jis mato atvirkščiąją žodžių pusę, tarsi nesidalytų žmogiškąja būkle ir tarsi pirmą kartą susidurtų su žodžiu kaip su kliūtimi, kai artėja prie žmonių. Užuot pirmiausia pažinęs daiktus pagal jų pavadinimą, jis, regis, pirmiausia su jais užmezga nebylų ryšį, nes, atsigręžęs į tą kitą daiktų rūšį, kuri jam yra žodis, paliesdamas žodžius, išbandydamas juos, apčiuopdamas pirštais, jis atranda juose lengvą šviesumą ir ypatingą giminystę su žeme, dangumi, vandeniu ir visais sukurtaisiais daiktais. [...] Trumpai tariant, visa kalba jam yra pasaulio veidrodis. Dėl to vidinėje žodžio ekonomikoje vyksta svarbūs pokyčiai. Žodžio skambumas, ilgumas, vyriškosios ar moteriškosios giminės galūnės, vaizdinis aspektas sudaro jo kūnišką veidą, kurio prasmė įgyvendinama, jame atsispindi fizinis aspektas, o šis savo ruožtu veikia kaip žodinio kūno vaizdinys. [...] Taigi tarp žodžio ir reiškiamo daikto užsimezga dvigubas abipusis magiškojo panašumo ir prasmės santykis. Poetas žodžio nepanaudoja, jis nesirenka tarp skirtingų jam suteiktų prasmių; kiekviena iš jų, užuot pasirodžiusi kaip savarankiška funkcija, jam suteikiama kaip materiali kokybė, kuri jo akyse susilieja su kitomis priimtinomis prasmėmis.“

Vienas iš pagrindinių poetinės kūrybos motyvų neabejotinai yra poreikis pajusti, kad mūsų sąryšis su patiriamu pasauliu yra esminis. Pasaulio poezija atsiskleidžia, kai suvokiame jį per tame pasaulyje egzistuojančio subjekto prizmę, kai atliekame fenomenologinę redukciją ir suspenduojame objektyvistinį požiūrį į pasaulį kaip į bereikšmių materialių objektų visumą. Poetinis santykis su tikrove atstato prasminį žmogaus ir pasaulio sąryšį. Pasaulis patiriamas būnant pasaulyje ir jaučiantis jo dalimi. Poetinis žodis įkūnija žodžio ir daikto sąryšį. Todėl poetinis pasaulio suvokimas yra pripildytas atitikimo ir neatitikimo, traukos ir atstūmimo ryšių. J.-P. Sartre’as, aptardamas Edmundo Husserlio fenomenologinę intencionalumo sampratą, teigė, kad fenomenologija į pasaulį grąžina reikšmingumą, kuris pasaulio reiškinius paverčia į patrauklius arba atstumiančius. Kitaip sakant, fenomenologinis požiūris yra artimas poetiniam pasaulio suvokimui. Taip suvokiamas pasaulis yra pilnas magiškų sąryšių, jis įkvepia ir skatina suvokiantįjį subjektą atrasti naujas pasaulio reikšmes, džiaugsmingai jas patirti ir perteikti kitiems.

 

Pranešimas skaitytas festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ konferencijoje „Pasaulis – matrica ar metafora?“